1995 metais režisieriai Larsas von Trieras ir Thomas Vinterbergas, nusivylę kino kūrimo tendencijomis, parašė manifestą ir taisyklių rinkinį, kuriuo įsteigė judėjimą, dedikuotą kokybiškam nekomerciniam kinui. Dogme 95 pavadintas judėjimas įpareigojo prisiimti kūrybinius apribojimus, kurie turėjo iškelti į pirmą planą vaidybos, temos ir pasakojimo vertę, supriešinant ją su brangiais didžiųjų studijų specialiaisiais efektais ir žanrų klišėmis. Buvo reikalaujama filmuoti tik tikrose vietose, naudoti rankinę kamerą, neįtraukti žudymų, ginklų naudojimo, nenaudoti dirbtinio apšvietimo, neskelbti režisieriaus vardo ir kt. Taisyklių sumanytojai tikėjo, kad tokia priemonių deprivacija, nors, žinoma, negalės garantuoti gerų filmų, tačiau bent jau paskatins didesnį kūrybiškumą ir sąmoningumą filmų prasmės aspektu.

Filosofijoje, kaip ir kine, dažniausiai iškeliamos pavienės asmenybės, paliekant fone tiek operatorius, montuotojus ar scenografus, tiek diskusijų dalyvius, ugdytojus ar akademines institucijas. Paradoksalu, tačiau filosofija, kaip ir kinas, yra vis labiau institucionalizuota ir nuo išorinių aplinkybių priklausoma veikla, pajungiama konkurencingos rinkos logikai. Klausimas, ar genijams, jei tokie egzistuoja, reikalingos institucijos, įdomus, tačiau man svarbesnė kita problema, t. y., kokius „vidutinius” filosofus gamina šiuolaikinė akademija ir koks yra „parduodamas” filosofijos vaizdinys. Kitaip tariant – kokia yra filosofijos politika? Ką filosofai, savo institucinio formavimo(si) kontekste, turėtų veikti akademijoje, visuomenėje, valstybėje ar, atsiprašau už nefilosofišką žodį, gyvenime? Gali pasirodyti nepadoru klausti tokio klausimo, kol galvojama, kad kiekvienas filosofas ar filosofė (dėl patogumo sakant, kad egzistuoja tokios aiškios tapatybės) yra laisvas mąstytojas (lyg ir susijęs su artes liberales). Tačiau manau, kad šį klausimą kelti būtina, kai susiduriame su filosofija institucijose, kuri, viena vertus, jau turi atsakymą, o kita vertus, tas atsakymas tik didelėmis vaizduotės pastangomis galėtų būti pritraukiamas prie laisvo mąstymo idėjos.

Vis dėlto, nenoriu tiesiog vėl pakartoti tiek politinei kairei, tiek dešinei būdingos komercializuojamos akademijos kritikos, nes tai būtų pernelyg akademiška. Nuo tada, kai tapo žinoma Marxo vienuoliktoji tezė apie Feuerbachą („iki šiol filosofai tik įvairiai interpretavo pasaulį, bet tikslas yra jį keisti”), pridėti dar vieną interpretaciją, mano manymu, nepakanka. Daug svarbesnis yra atsakomybės už savo interpretacijas, praktinių įsipareigojimų šioms interpretacijoms ir interpretacijų nuoseklumo klausimas. Taigi Dogme 95 maniera ir atsižvelgdamas į Marxo kritiką nuo veikimo ir keitimo atitolusiam ir akademinės rinkos komercializuojamam „filosofavimui”, norėčiau pasiūlyti 11 praktikų, kurios numato ir kritiką esamai filosofijos politikai, ir konkrečias alternatyvas, atsižvelgiant į praktinį filosofijos tikslingumą. Tai jokiu būdu nėra bandymas redukuoti filosofiją į apribojančią filosofijos techniką – sąrašas galėtų būti modifikuojamas, niekad nepasiekiant išbaigtumo. Veikiau, pripažinus atvirą ir veržlų filosofijos pobūdį, šios praktikos galėtų veikti kaip deprivacijos formos, atkreipiančios pakankamai dėmesio į aktualiausias problemas ir skatinančios jas spręsti įvairiuose lygmenyse. Taip pat tikiu, kad iškeliamos problemos turėtų būti aktualios ne tik filosofijos, bet ir kitų „optimizuojamų” akademinių sričių vartotojams bei gamintojams.

Pandora, aut. Igne Grikevičiūtė

Pandora, aut. Igne Grikevičiūtė

11 praktiškai angažuotos filosofijos politikos gairių:

1. Nedaryti filosofijos po vieną. Rašyti dialogo arba diskusijos forma.

Jei jau esame institucijoje, tai prisiimkime jos kolektyvinį pobūdį kaip stiprybę. Vienas iš būtinų vykstančios akademijos komercializacijos aspektų – individualizacija ir privatizacija plačiausia prasme, t. y., visų problemų pavertimas asmeninėmis, psichologinėmis. Taip verčiama konkuruoti tarpusavyje ir specializuotis iki aklumo, nes nebėra ko žvalgytis anapus savęs. Diskutuojant ir dalyvaujant filosofijoje kaip dialoge su tais, kurie gali atsakyti, gimsta perspektyvos plotis ir gylis.

2. Atsisakyti paskaitų formato.

Tie, kurie turi ką pranešti, tepraneša tai visiems atskirų pranešimų metu. Paskaitos kaip pedagoginis formatas, skirtas perduoti informaciją, yra baisus anachronizmas youtube‘o, Stanfordo enciklopedijos ir libgeno kontekste. Net geriausiųjų dėstytojų charizmos nedera kinkyti su tuo pačiu turiniu kiekvieną savaitę, kiekvienais metais kiekvienai grupei. Kartu su paskaitomis turėtų nunykti ir faktinio pobūdžio egzaminai – filosofija neturi nieko bendra su mokymusi atmintinai.

3. Nustoti referuoti.

Imtis filosofijos reiškia prisiimti pačią rimčiausią atsakomybę už savo mintis – drįsti pasakyti, ko niekas nedrįsta ar negali. Nuolatinis akademinis reikalavimas remtis autoritetais ir referuoti į „kritinius šaltinius” netarnauja jokiam kitam tikslui, negu apsimetinėjimui tiksliuoju mokslu, taigi sudaro prielaidas gauti daugiau pinigų „rimtam reikalui” tik skaitines ir kategorines reikšmes pripažįstančioje sistemoje. Ne paslaptis, kad citatų skaičius yra vienas pagrindinių akademinės produkcijos kokybės kriterijų. Neverta nė sakyti, kad nuo kriterijaus kažkam iki kriterijaus sau pačiam – vienas žingsnis, nes šis žingsnis jau žengtas. Visas maratonas nubėgtas paverčiant citavimą ir cituojamumą sau pakankamu filosofiniu užmoju. Bent kurį laiką nustojus cituoti, būtų galima matyti filosofijos praktiką kaip kažką daugiau, nei akademinį žaidimą.

4. Aktualumą, kritiškumą ir suprantamumą anapus akademijos išsikelti kaip pirmuosius kriterijus.

Ką gamina filosofai? Disertacijos dūla archyvuose, nekalbant apie kitus rašto darbus. Moksliniai straipsniai publikuojami žurnaluose, kurių dažnai neskaito net kolegos. O ir kam? Juk nereikia iš būtinų atsiskaitymų tikėtis stebuklų. Jei institucinė filosofija prasminga, tai ji prasminga pirmiausia kaip įpareigojimas neprisitaikyti prie paplitusių prietarų ir išlaikyti kritinę distanciją. Biurokratinės valstybės ir beatodairiško verslo užsakomos studijų vietos numato ne laisvų mąstytojų ir gabių žmonių, o klusnių funkcionierių ir efektyvių darbininkų ugdymą. Tam priešintis turėtų visi, bet, kalbant apie akademiją, žvilgsnis į filosofus krypsta pirmiausiai – quo vaditis?

5. Aiškiai nurodyti, iš kokios pozicijos ir kokiam dabar paplitusiam įsitikinimui oponuojama.

Kalbėti iš Tiesos pozicijos sau gali leisti kai kurie žurnalistai, bet ne filosofai. Kita vertus, žurnalistus skaito ir klauso, nes jie dalyvauja socialinės tikrovės formavime. Ar nebaisu, kai tokia tikrovė paklusta vienos Tiesos logikai? Filosofija siūlo daugiausia įrankių kritiškai kalbėti apie bet kokius reiškinius, bet dabartinė akademinė filosofija juda link to, kad būtų tik komentuojami tik kitų komentatorių komentarai. Rimtos problemos redukuojamos į filosofijos istorijos tiesų paiešką. Kiek galima kamuoti Platoną, kad jis įsivaizdavo totalitarinę valstybę? Ar trūksta dabar totalitarinių tendencijų ir pozicijų, su kuriomis verta kovoti? Arba pozityvizmas – kas nori dar kartą tarkuoti Carnapą, tegul tarkuoja dabartinį mokslinį realizmą.

new Star in the Sky, aut. Ignė Grikevičiūtė

new Star in the Sky, aut. Ignė Grikevičiūtė

6. Skelbti savo mintis viešai.

Tai – logiška praėjusio punkto tąsa. Sakai, niekam neįdomu? O kodėl tau tada įdomu? Gal dėl to ir kitiems turėtų būti įdomu, taigi tereikia rasti būdą, kaip pristatyti problemą, kad ji pasirodytų svarbi ir suprantama ne tik filosofams? Kalbėti, rašyti, klausti, provokuoti, sieti su aktualijomis, bandyti suprasti. Kuris įtakingas filosofas užsiėmė tik išgryninta akademine filosofija? Gyviausios mintys gimsta iš didžiausių įtampų tarp filosofinio poreikio apmąstyti ir egzistencinio poreikio veikti ir keisti. O kalba atitinkamame kontekste taip pat yra veiksmas.

7. Praktikuoti, ką skelbi.

Marxo vienuoliktoji tezė ragina filosofus atsisakyti iliuzijos, kad jie tėra neutralūs stebėtojai, ir dalyvauti gyvenamojo pasaulio keitime. Bet ką reiškia keisti su filosofija ar per filosofiją? Tai pirmiausiai reiškia – keisti su kalba ir per ją. Tai reiškia – suprasti kontekstą, kuriame kalba yra veiksmas, ir jį aktualizuoti. Vienu metu tai gali reikšti filosofiją kaip ugdymą, kitu – kaip politiką, trečiu – kaip sielogydą. Atsakingą mąstymą atsieti nuo atsakingo veiksmo – vadinasi, nesuprasti atsakingo mąstymo. Kalbėti filosofiškai, t. y., apie fundamentalias buvimo pasaulyje patirtis, ir nemanyti, kad jos turi kokią nors reikšmę mano ar kitų praktikoms? Sunku suprasti, bet per lengva patirti.

8. Į rašymą ir kalbėjimą įtraukti eksperimentus, asmeninius ir neasmeninius pavyzdžius.

Levinas bent vienu svarbiu aspektu buvo teisesnis nei Kantas, nes veidas įpareigoja labiau nei kategorinis imperatyvas. Tą aš patiriu kasdien savo kailiu. Nuo tada, kai pradėjau tai pastebėti, mano galvoje rezultatas per dvikovą veidas – kategorinis imperatyvas yra maždaug (nors iš tikro neskaičiuoju) 72:2. Keičiasi ir tai, ką mąstau ir ką darau. Jei parašyčiau tai akademiniame darbe, gaučiau į galvą. Tarsi rašydamas turėčiau išeiti į transcendentalinę erdvę, kurioje mano patirtys neegzistuotų. O Descartes’as toks žavus, kai rašo apie save prie židinio…

9. 2–3, o ne 6–7 dalykai per semestrą.

Dalykų fragmentacija ir specializacija yra vienas pagrindinių universiteto komercializacijos simptomų. Kuo daugiau dalykų, kuo daugiau produktų, kuo daugiau vienos knygos ekspertų. Viena vertus, tai numano, kad didžioji dalis studijuotų dalykų anksčiau ar vėliau taps nevertingais, nes nepaklius į specializacijos lauką, o, kita vertus, dar prastinamas ir taip pamirštamas studentų gebėjimas koncentruotis, kai vienu metu reikia rūpintis keliomis skirtingomis problemomis.

10. Dalykus skirstyti pagal problemas, o ne istorinius etapus, autorius ar filosofines stovyklas.

Ši problema susijusi su fragmentacijos klausimu. Mažai kas dabar galvoja, kad įmanoma apibrėžti filosofijos sritį, tačiau taip pat mažai kam kyla abejonių, kad tokiu atveju reikėtų skaidyti filosofiją iki siaurų sričių, o gal net iki atskirų autorių. Antika, logika, religijos filosofija, estetika, postmodernioji filosofija, pozityvizmas, Kantas… Primena vienoje Borgeso esė siūlomą gyvūnų kategorizaciją: tie, kurie priklauso imperatoriui; tie, kurie prijaukinti; undinėlės; nesuskaičiuojamieji, et cetera; tie, kurie iš toli primena muses… Tikriausiai vienintelis aspektas, pagal kurį įmanoma bent kiek prasmingai skirti vieną filosofijos momentą nuo kito, yra klausimai, t. y., problemos, tad pagal jas ir vertėtų skirstyti dėstomus ir studijuojamus dalykus. Patikslinimui: „Ką sakė Kantas?” nėra filosofinis klausimas; „Kokia turėtų būti politika po Holokausto?” – yra.

11. Iki šiol filosofai tik įvairiai interpretavo pasaulį, bet tikslas yra jį keisti.

Kai kurie išvardinti pasiūlymai skirti asmeniniam taikymui, kai kurie – instituciniam. Negalima keisti pasaulio, nekeičiant savęs, ir negalima keisti savęs, nekeičiant pasaulio. Nėra tokių stebėjimo pozicijų, kurios nekeistų to, kas stebima. Tai, kaip stebima, numato tai, kas pastebima. Tai, kad mano pozicija yra gamtos ir istorijos požiūriu atsitiktinė, daro ją ne mažiau, o labiau vertingą, nes patvirtina mano laisvę ir galimybę turėti perspektyvą. Nėra ką daugiau suprasti, kaip tik tai, ką patys sukuriame ir padarome, tad nekeičiant nėra jokio supratimo, o nesuprantant – keitimo.