Praėjusiais metais Oksfordo leidykla išleido „Oksfordo Lenkijos-Lietuvos istoriją“, vieną pirmųjų, o gal ir pirmąją monografiją anglų kalba, skirtą Abiejų Tautų respublikos istorijai. Kaip pastebima knygos anotacijoje, naratyvas apie rytų Europos istoriją dažniausiai kuriamas centrine ašimi laikant Rusijos imperijos iškilimą. Visgi stipriausia jėga regione ilgą laiką buvo ATR. Keistas šios ATR ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės užmaršties grimasas galime matyti ir šiandien baltarusiams bandant pasisavinti Lietuvių kunigaikščius arba stebint įvykius Ukrainoje. Vis dėlto profesoriaus Roberto Frosto knyga įdomi ne tik tuo, kad ji parašyta apie mus. Ji įdomi ir savo turiniu, kuris kviečia diskutuoti, kaip Lietuvoje suvokiame ATR ir jos politinę struktūrą. Profesorius Robertas Frostas tinklalapiui „Doxa.lt“ sutiko atsakyti į kelis klausimus. Sutarėme, kad tai greičiau bus bandymas sudominti knyga, o ne įprastas interviu.  Adolfas Šapoka yra vienas iš keturių žmonių, kuriems dedikuota „Oksfordo Lenkijos-Lietuvos istorija“. Paklaustas, kodėl, profesorius atsakė: „Tai, kad tiek Lenkija, tiek Lietuva tarpukariu buvo konservatyvios, autoritariškos ir nacionalistinės valstybės, neturėtų stebinti, turint galvoje Pirmąjį pasaulinį karą. Europa tuo metu vargo bandydama įgyvendinti Woodrow‘o Wilsono mintį, kad tautos turėtų pačios nuspręsti dėl savo politinio gyvenimo. Lengva amerikiečiui pasiūlyti, bet nelengva įgyvendinti. Tokiame kontekste suprantamas tampa lietuvių požiūris į ATR. Šapoka buvo pirmasis Lietuvių istorikas, kovojęs su Jogailos kaip tautos išdaviko įvaizdžiu.“

 

Robert Frost knygos viršelis

Robert Frost knygos viršelis

 

Kaip jūs susidomėjote ATR istorija?

Esu škotas, o tai svarbu šios knygos kontekste. Mano susidomėjimas iš pradžių buvo visiškai atsitiktinis: jis kilo iš nenoro dar vienas ilgas atostogas vežioti tėvo parduotuvės baldų. Būtent tai veikiau per pirmųjų dviejų studijų metų atostogas. Aš studijavau Šventojo Andriaus universitete, kuriame vyko kasmetinė mainų programa su Jogailaičių universitetu Krokuvoje. Po karo daug lenkų buvo apgyvendinti Leucharse, karinėje oro bazėje prie Šv. Andriaus. Taigi pamačiau vasaros mokyklos reklamą ir užsirašiau. Man nebuvo svarbu, kad ji vyks Lenkijoje – tuo metu apie Lenkiją nieko doro nežinojau. Būčiau sutikęs keliauti bet kur, jei tik universitetas apmokėtų tas šešias savaites. Bet man reikėjo rekomendacijos, ir mano mokytojas profesorius Geoffrey Parkeris, kuris buvo ką tik grįžęs iš Varšuvos, paklausė, ar ketinu rašyti disertaciją Lenkijos istorijos tematika. Išties neketinau – miglotai įsivaizdavau dirbsiąs su Airijos istorija, kuria domėjausi – bet neužtikrintai atsakiau „taip“, nes maniau, kad tai man padės gauti geresnę rekomendaciją. Ir jis paragino mane to imtis: „Mes visi žinome, kad Lenkija buvo svarbi šešioliktame ir septynioliktame amžiuje, bet nežinome, kas vyko, nes niekas nemoka lenkiškai.“ Maža to, tęsė jis, aš būčiau vienintelis ekspertas visoje Britanijoje ir paminėjo Michaelą Robertsą, britų istoriką, tyrusį Švedijos istoriją, taip pabrėždamas, kad karjeros perspektyvos mažiau išmindžiotose srityse yra geresnės.

Tai buvo puikus patarimas. Aš trejus metus mokiausi rusų kalbos mokykloje,o tai nebuvo įprasta Škotijoje septyniasdešimtaisias. Nors rusų kalba tada nesusidomėjau ir egzaminų puikiai neišlaikiau, pagrindus slavų kalboms suprasti turėjau. Taigi nuvykau į Lenkiją 1979 m. ir pamilau ją, tuomet 1980 grįžau dar metams, kad tinkamai išmokčiau lenkų kalbą, prieš pradėdamas doktorantūros studijas Londono universitete pas Normaną Daviesą.

Mano darbo tema buvo Jono Kazimiero valdymas Antrojo Šiaurės karo metu (1993 m. išleista „Po tvano: Lenkija-Lietuva ir antrasis šiaurės karas“, „After the Deluge. Poland-Lithuania and the Second Northern War”). Disertacija buvo paremta šaltiniais iš Lenkijos ir Prancūzijos archyvų. Nors tuomet neapsilankiau Lietuvoje, mane visada domino unija, todėl parašiau antrą knygą apie Šiaurės karus. Vėliau su manimi susisiekė Oksfordo universiteto leidykla ir pakvietė parašyti knygą apie Lenkiją jų moderniosios Europos serijai. Iškart atsakiau, kad to nedarysiu, bet su malonumu parašyčiau studiją apie Abiejų Tautų Respubliką. Jie sutiko. Mes sutarėme, kad tyrimą išleisime dviem tomais, taigi galėjau į unijos sukūrimą susitelkti pirmajame tome, išleistame birželį.

 

Winged Hussar, Aleksander Orłowski paveikslas

Winged Hussar, Aleksander Orłowski paveikslas

 

Lietuvoje dažnai sakoma, kad tiek LDK, tiek ATR piliečiais galėjo būti tik bajorai, taip tarytum diskvalifikuojant šį laikotarpį kaip galimą politinio ir istorinio tęstinumo atramą šiandieniams politinės tapatybės svarstymams. Visgi savo knygoje rašote, kad ATR buvo kuriama tiek iš viršaus, tiek iš apačios. Ką turite omenyje?

Dažnai sakoma, kad Abiejų Tautų Respublikoje „tik bajorai buvo piliečiai“. Toks pasakymas leidžia daugeliui šiuolaikinių komentatorių nurašyti Respubliką kaip nevertą išgyventi ir pasmerktą žlugti. Tokie teiginiai grindžiami prielaida, kad praeities reiškinius adekvatu vertinti remiantis dabarties standartais. Kaip pastebėjo anglų rašytojas L. P. Hartley: „Praeitis yra kita šalis; ten jie veikia kitaip“. Netiesa, kad „tik bajorai buvo piliečiai“. Nors po 1569–1572 m. politinės revoliucijos jie išties dominavo politinėje sistemoje visos Respublikos lygiu, tačiau neturėjo absoliutaus monopolio. Prūsijos didžiųjų miestų – Danzigo, Torūnės ir Elbingo – atstovai sėdėjo Prūsijos Landtage, vieninteliame dviejų rūmų seimelyje Respublikoje, o mažesnių miestų atstovai buvo žemesniuosiuose rūmuose iki 1662 m. Didieji miestai – Krokuva, Lvovas ir Vilnius – buvo savotiški „kolektyviniai piliečiai“. Jie nedalyvavo seimuose, bet dažnai reikalavo teisės dalyvauti karaliaus rinkimuose – tokiu būdu jie siekė, kad jų pilietinis statusas būtų simboliškai pripažįstamas. Taip miestai parodydavo, kad karalius yra jų karalius, su kuriuo jie nori dirbti be tarpininkų. Turtingieji dažnai rasdavo būdų tapti bajorais, nepaisant formalių suvaržymų, kurie teoriškai labai apsunkindavo šį procesą. Pačioje pabaigoje, 1791 m. Gegužės trečiosios konstitucijoje, turtingieji formaliai gavo teisę tapti bajorais, t. y. gauti visavertę pilietybę.

Žinoma, tiesa, kad kilmingųjų dominavimas sulaukė kritikos ir iš Respublikos vidaus, pavyzdžiui, iš Krzysztowo Opalinskio. Kad ir kaip būtų, bandymai palyginti su kitomis to laiko politinėmis sistemomis, kuriose politiškai atstovaujama buvo stipriau, dažnai perspaudžiami. Šventosios Romos imperijoje miestai turėjo savą kambarį Reichstage, tačiau tik 60 laisvųjų miestų turėjo savo atstovus: daug didžiųjų Vokietijos miestų – užtenka paminėti Miuncheną, Berlyną ir Štutgartą – atstovaujami nebuvo. Bet kuriuo atveju, laisvųjų miestų rūmai neturėjo balso teisės iki pat 1648 m. Nors iš pirmo žvilgsnio nereformuotuose Bendruomenių rūmuose Didžiojoje Britanijoje iki 1832 m. miestų atstovavimas atrodo įspūdingai, daug svarbių miestų (Birmingemas, Mančesteris) savo atstovų neturėjo, o daugelis miestų buvo visiškai arba iš dalies valdomi vietinių žemvaldžių. Jie siuntė dvarininkus, o ne miestiečius. Turint omeny szlachtos dydį, Abiejų Tautų Respublikoje apie 7–8 proc. populiacijos turėjo neapribotas politines teises. Anglijoje ši proporcija pasiekta tik po 1867 m.  reformų.

Mes dažnai manome, iš dalies paveikti marksizmo, kad santykiai tarp kilmingųjų ir miestiečių tegali turėti klasių kovos ar įtampos formą. Aišku, kad Respublikoje būta įtampų, ypač dėl kilmingųjų atleidimo nuo mokesčių miestuose. Vis dėlto priešpriešos mastas neretai perdedamas. Pati Respublikos struktūra buvo decentralizuota – būtent tai turiu omenyje sakydamas, kad tai sistema, formuota ir iš apačios. Provincijos darė didelę įtaką. Vietiniai pasiuntiniai ir valdininkai buvo suinteresuoti vystyti ir ginti miestų ir miestelių poreikius. Daug miestų buvo privati nuosavybė, kai kurie, pavyzdžiui Zamostė, mėgavosi gausomis protekcijomis. Miestų klestėjimas užtemdytas nelaimių, kurias jiems atnešė ne kilmingieji, o svetimos kariuomenės tarp 1648 ir 1721 m.

Decentralizuota socialinė struktūra lėmė tai, kad buvo stipriai puoselėjama miesto piliečio idėja. ATR buvo įkvėpta renesansinio savivaldos idealo, kurį taip grakščiai aptarė Quentinas Skinneris. Miestai valdė save, didžiavosi savo statusu ir juos puoselėjančia bei ginančia ATR. Jie galėjo nebūti formaliai atstovaujami Seime, bet istorikai stipriai nuvertina mastą, kuriuo didieji miestai galėjo daryti netiesioginę įtaką. Seimo sesijos (kitaip nei Westminsterio parlamente) veikti. Tai parodo vien tai, kad išsamiausi debatų Seime užrašai saugomi Gdansko archyvuose. Dancigas, jei norime kito pavyzdžio, neturėjo jokių sunkumų gindamas savo interesus Varšuvoje.

Tokia pilietybės samprata, kuri buvo išplėtota daug ankščiau nei 1569 m., leidžia teigti, kad sistema buvo statoma ir iš apačios, o ne vien nuleidžiama iš viršaus. Ši samprata ir jos institucinis įkūnijimas seimeliuose, seimuose ir teismuose, kurie buvo renkami vietinių nuožiūra, paklojo pamatus tvirtai kilmingųjų ir daugelio miestų elito narių ištikimybei. Ji buvo patraukli Didžiosios kunigaikštystės elitui ir paaiškina, kodėl jie norėjo unijos ir tapo ATR piliečiais po 1569 m. Didžiosios kunigaikštystės elitas diskutavo apie pilietybės sampratą su lenkais nuo 1413 m. iki pat 1569 m., ką aptariu ir knygoje, bet būtent pastaroji samprata laimėjo. Jos jėga ir patrauklumas ir kilmingiesiems, ir miestiečiams neturėtų būti lengva ranka nurašomas.