Yves Bonnefoy gimė 1923 m. birželio 24 d. Tūre, mokytojos ir geležinkelininko šeimoje. Studijavo matematiką ir filosofiją Puatjė universitete, tačiau tiksliuosius mokslus apleido atvykęs į Paryžių. Atsidėjo poezijai, filosofijai, meno istorijai ir vertimams. Studijavo Sorbonoje, kur jam dėstė žymusis mąstytojas Gastonas Bachelard’as.

Bonnefoy kūryba yra plačiai pripažinta – apdovanota net keliolika prestižinių premijų, įskaitant Prancūzų akademijos ir brolių Goncourt’ų premijas. Autoriaus eilėraščiai išversti į daugiau nei trisdešimt pasaulio kalbų (anglų, vokiečių, italų, ispanų, japonų, arabų, turkų, portugalų, graikų, rusų, lenkų ir kt.).

Bonnefoy stengiasi apimti prieštaringus žmogiškos egzistencijos ir patirties aspektus, bet kartu ir atspindėti įtampą tarp įgimto kūniškumo ir nenumaldomo trancendencijos troškimo. Poeto eilėraščiuose per filosofinius apmąstymus ir kultūrines nuorodas veriasi metafizinis amžinybės ilgesys. Skaityti šias eiles – lyg atlikti dvasines pratybas – užuot panardinęs vaizduotės šėlsme, autorius ramiai vedasi mus į pačią tikrovės gelmę.

Šie vertimai – iš 2001-aisiais publikuotos Y. Bonnefoy rinktinės „Eilėraščiai“. Iš prancūzų kalbos vertė Tomas Taškauskas.

Jean-François Millet paveikslas

Jean-François Millet paveikslas

 

Iš ciklo „Nakties vasara“

Man atrodo, šįvakar,
Kad žvaigždėtas dangus atsidengdamas
Artėja prie mūsų; ir naktis
Priešais tiek šviesulių ne tokia jau tamsi.

Lapija blizga po lapija,
Žaluma ir geltonis prinokusių vaisių, išryškėja

Žibintas artėjančio angelo; ir paslėpta
Šviesa suplazda medis pasaulio.

Man atrodo, šįvakar,
Kad į sodą įėjom, o angelas
Jo vartus užrakino be teisės išeit.
 

 

Greit bėgantys debesys

 

Lova, lango stiklas šalia, slėnis, dangus,
Nepaprastai greit bėgantys debesys.
Lietaus ženklai ant stiklo, ūmai,
Nelyginant nebūtis pasirašytų pasaulį.

 

Vakarykščiam mano sapne,
Praėjusių metų akimirkos degė ant grindų
Trumpalaikėm liepsnom, bet nešildė.
Mūsų nuogos pėdos brido per jas lyg per vandenį skaidrų.

 

Mano drauge,
Kaip menkai tenutolo mūs kūnai!
Laiko špagos geležtė, klajojanti neramiai,
Tuščiai troško mus atstumu nugalėti.

 

 

***

Ką gaudyti, jei ne tai, kas išsprūsta,
Į ką žvelgti, jei ne į tai, kas aptemsta,
Ko geisti, jei ne to, kas pražūva,
Kas kalba ir kas kenčia?

 

O man artimas žodi,
Ko ieškoti, jei ne tavo tylos,
Kokio nušvitimo, jei ne gilaus
Tavo palaidotoj sąmonėj

 

Žodi, mestas kūnu
Į pradžią ir naktį?

 

 

Ugnies amžinumas

 

Feniksas, kalbąs apie ugnį lemtingą,
Ir šviesus peizažas, šešėlius metąs,
Esu tas, kurio lauki, – jis sako,
Ateinu pasiklysti tavo atšiauriajam krašte.

 

Jis žvelgia į ugnį. Kaip šioji artinas,
Kaip įsižiebia sielos tamsoj.
O aušrai nušvitus languos, kaip
Ugnis toji nutyla, ir pats užmiega po ja.

 

Jis ugnį maitina tyla. Tikisi,
Kad kiekvienas amžinos tylos sluoksnis
Užklodamas ją tarsi smėlis,
Tik sustiprins jos nemirtingumą.

 

 

Atrastas kraštas

 

Ant slenksčio – žvaigždė. Vėjas,
Nejudrių rankų laikomas.
Žodis ir vėjas grūmės ilgai
Ir staiga pastarasis nutilo.

 

Atrastas kraštas tebuvo pilkas akmuo.
Tolumoj, pažeme rangėsi išsekusios upės žaibas.
Tačiau nakties lietūs, nesutebinę žemę,
Pažadino įkarštį, kurį tu vadini laiku.

 

 

Iš ciklo „Lempa, miegantysis“

 

Nemokėjau užmigt be tavęs, nedrįsau
Rizikuot be tavęs nusileisti žemyn.
Vėliau, supratau, kad ši žemė, kurios keliai
Veda į mirtį, tėra dar vienas sapnas.

 

Tad geidžiau, kad stovėtum prie lovos man sergant,
Kad nebūtum, ir būtum juodesnė už visą naktį,
Ir kai garsiai kliedėjau šiame nenaudingam pasauly,
Tu stovėjai ant mano prailgusio miego kelių.

 

Mano įtampos dieve, tai būta krantų,
Kuriuos apšviečiau spingsinčia lempa, o tu gelbėjai
Naktis po nakties mano žingsnius nuo bedugnės traukos,
Naktis po nakties, mano aušra, nepasiekiama meile.

 

 

Keliai

 

Keliai, tarp
Medžių masyvo. Dievai, tarp
Nepavargstančios paukščio giesmės pliūpsnių.
Ir visas tavo kraujas, susikaupęs po svajinga ranka,
O artimoji, o mano dienos pilnatve.

 

Kas pakels gelžgalį,
Surūdijusį, aukštoj žolėj, nebeužmirš tas,
Kad šviesa nuo apnašų gali surinkti
Ir sunaikinti abejonių ir mirties druską.