LITERATŪRINIS VAIZDINYS

Ištrauka

Kai kurie muzikai kuria tuščiame lape – sustingusioje tyloje. Plačiai atmerkę akis, įdėmiu žvilgsniu tuštumoje kurdami tarytum vaizdinę tylą, nebyliu žvilgsniu blukindami pasaulį. Jie rašo muziką, kad nutildytų pasaulio triukšmą. Jų lūpos nejuda, net širdies ritmo būgnelis nutilo, gyvybė laukia ateisiančios harmonijos. Jie laukia, ką sukurs savo veiksmu. Jie nebepriklauso aidų ir rezonansų pasauliui. Jie girdi tamsius taškus, ryliavimus ir baltavimus griūnant, virpant, slysčiojant ir atšokant nuo penklinės. Penklinė jiems yra abstrakti, iš anksto skambanti lyra. Baltame lape jie išgroja sąmoningą polifoniją. Įprastai klausantis balsai gali pasimesti, apkurtinti, prislopti – sintezė gali nepavykti. Bet rašytinės muzikos kūrėjas turi dešimtį ausų ir vieną ranką. Vienintelę ranką sujungti ir pieštuku apriboti harmonijos visatą. Dešimtis ausų, dešimtis dėmesio krypčių, dešimtis laiko matuoklių tam, kad galėtų klausytis, nukreipti ir suvaldyti simfonijų tėkmę.

Sentimental waiting, Ignės Grikevičiūtės nuotr.

Sentimental waiting, Ignės Grikevičiūtės nuotr.

Kai kurie poetai irgi yra tylūs – tai poetai, kurie pirmiausia nutildo pernelyg triukšmingos visatos kurtinančius garsus. Tie, kurie kuria rašydami, laukia lėtame rašytinės kalbos ritme. Jie ne užrašo poeziją, bet rašo ją. Kiti „atlieka“ tai, ką sukūrė baltame lape, arba megafonu „deklamuoja“ aparato balsus. Tuo tarpu šie poetai skanauja literatūrinio puslapio harmoniją, kurioje mąstymas kal̃ba, o kalbà mąsto. Dar prieš skanduodami ir išgirsdami parašytą ritmą, jie žino, kad jis tikras, kad plunksna pati sustos prieš pauzę, vengs nereikalingų aliteracijų, nenorėdama toliau kartoti garsų ir minčių. Kaip malonu rašyti išmaišant visas minčių gelmes! Kokie laisvi nuo įnoringų, viltingų ir karčių laikų tuomet jaučiamės! Rašytinėje poezijoje veiksmažodžiai atranda savo pirmykštį judrumą. Į kiekvieną veiksmažodį sugrįžta nebe juo reiškiamas laikas, o tikrasis jo veikimo laikas. Apgręžiantys ir pradedantys žodžiai judėdami nebesipainioja. O kai būdvardis pražysta savo esmėje, rašytinė poezija, literatūrinis vaizdinys, leidžia mums lėtai išgyventi žydėjimo laiką. Taigi poezija yra pirmasis tylos fenomenas. Per vaizdinius ji gyvenimui įkvepia dėmesingą tylą. Ji kuria eilėraštį tyliame laike – laike, kuriame niekas nekala, nespaudžia, neįsakinėja, laike, atvirame visam dvasingumui – mūsų laisvės laike. Kokia skurdi mūsų gyvenama trukmė, palyginus su eilėraščių kuriamomis trukmėmis! Eilėraštis – tai dailus laikinas objektas, kuriantis savo paties laiko metmenis. Baudelaire‘as ši laikinių plotmių daugį štai taip apmąstė (Maži eilėraščiai proza, „Pratarmė“): „Kuris iš mūsų savo garbėtroškos dienomis nesvajojo apie poetinės prozos stebuklą,– prozą, muzikalią be ritmo ir be rimo, pakankamai lanksčią ir pakankamai grubią, kad sutaptų su lyriniais sielos polėkiais, svajonių bangavimais, sąžinės krūpčiojimais?[1]“. Ar dar reikia pabrėžti, kad trimis eilutėmis Baudelaire‘as apibūdino beveik visus pagrindinius prozos dinamikos tempus su jų tolydumu, bangavimais ir patirtais garsais? Rašytinė poezija pranoksta bet kokį sakymą būtent polifoniškumu. Būtent rašant ir svarstant nubunda polifonija tarsi koks epilogizmo aidas. Tikra poezija visuomet turi keletą registrų. Mąstymas teka tai virš, tai po dainuojančio balso. Matyti bent trys šio polilogizmo planai, kurie turi suderinti žodžius, simbolius ir mintis. Visuomet maniau, kad kuklus skaitytojas geriausiai jaučia eilėraščius juos perrašydamas ir deklamuodamas. Laikydami plunksną rankoje turime bent menkutę galimybę atsigriebti prieš neteisėtą garso pirmumą, išmokstame atgaivinti didžiausią iš susiliejimų – svajonės ir prasmės susiliejimą, palikdami svajonei laiko rasti savo ženklą, lėtai formuoti savo prasmę.

Tad kaip galima pamiršti įprasminantį literatūrinio vaizdinio veikimą? Ženklas čia nėra joks priminimas, prisiminimas ar neištrinama tolimos praeities žyma.

Literatūriniam vaizdiniui būtinas originalumas. Literatūrinis vaizdinys – tai gimstanti prasmė; žodis – senas žodis – čia įgauna naują reikšmę. Tačiau to negana: literatūrinis vaizdinys turi būti praturtintas naujo svajojimo. Reikšti ką kita ir priversti svajoti kitaip – toks yra dvilypis literatūrinio vaizdinio vaidmuo. Poezija neišreiškia kažko, kas jai svetima. Net ir gryniausia poetinė didaktika, išreiškianti poeziją, neatlieka tikrojo eilėraščio vaidmens. Nėra jokios poezijos, kuri būtų pirmesnė nei poetinis žodis. Nėra jokios tikrovės, kuri būtų pirmesnė nei literatūrinis vaizdinys. Literatūrinis vaizdinys neaprengia nuogo ir neįkalbina nebylaus vaizdinio. Vaizduotė kalba mumyse, kalba mūsų svajonės, mūsų mintys. Visas žmogaus veikimas trokšta kalbėti. Kai šioji kalba ima suvokti pati save, žmogus panūsta rašyti, tai yra ‒ sugrupuoti svajones ir mintis. Vaizduotė žavisi literatūriniais vaizdiniais. Taigi literatūra nėra kurios nors veiklos pasekmė. Ji įgyvendina žmogišką troškimą. Ji reprezentuoja vaizduotės iškilimą į paviršių.

Literatūrinis vaizdinys skelbia skambesius, kuriuos reikėtų metaforiškai įvardyti kaip rašytinius skambesius. Rašančiajame prabunda kažin kokia abstrakti ausis, gebanti sugauti paslėptus balsus; ji steigia kanonus, kurie apibrėžia literatūros žanrus. Su meile rašomoje kalboje bręsta tarsi kokia projektuojanti klausa be jokio pasyvumo. Natura audiens praauga natura audita. Plunksa gieda! Pripažinę natura audiens sampratą, suprasime Jacobo Boehmes svajonių kainą. „Taigi ką daro klausa, kai girdi ką nors skambant ir virpant? Ar sakytum, kad tai ateina iš skambančio išorinio daikto garso? Ne, garsą suvokia visai ne tai, o kažkas, kas nepažįsta garso, tačiau išskiria grojamą ar dainuojamą garsą…“ Dar vienas žingsnis, ir rašančioji būtis išgirsta rašytinį Žodį, Žodį, kuris yra sukurtas žmonėms.

Tam, kuris pažino rašytinę svajonę, kuris moka gyventi, pilnai gyventi paskui skubančią plunksną, realybė yra tokia tolima! Tai, ką turime pasakyti, taip greitai išstumiama to, ką rašome, kad puikiai jaučiame, kaip rašytinė kalba kuria savo pačios visatą. Sakinių visata tvarkingai išsidėsto baltame lape pagal vaizdinių seką, kuri, nors ir paklusdama įvairiausiems dėsniams, visuomet laikosi didžiųjų vaizduotės įstatymų. Perversmai, kurie keičia rašytines visatas, vesdami prie gyvybingesnių, mažiau išpūstų, niekuomet nepanaikina vaizduotės visatos funkcijų. Didžiausi perversmai visuomet yra nauji literatūriniai dariniai. Jie verčia mus vieną visatą keisti kita, tačiau visuomet suteikia prieglobstį vaizduotės visatoje.

Todėl net ir nuo kitų atskirtuose literatūriniuose vaizdiniuose juntamas kosminių literatūros galių veikimas. Kartais vieno literatūrinio vaizdinio užtenka persikelti iš vienos visatos į kitą. Taip literatūrinis vaizdinys pasirodo esąs novatoriškiausias kalboje. Kalba savo vaizdiniais vystosi žymiai labiau nei semantine pastanga. Alcheminiame apmąstyme Jacobas Boehme girdi „substancijų balsą“ joms sprogus ir sprogimui sunaikinus „krešulio kančią“ bei „peržengus tamsybių slenkstį“. Literatūrinis vaizdinys yra toks pat sprogmuo. Jis staiga įžiebia parašytus sakinius, jis sudaužo amžiais vartotus posakius, jis leidžia mums išgirsti sprogusius daiktavardžius, jiems išsilaisvinus iš savo šaknies kančių, peržengus tamsybių slenkstį, pakeitus savo materiją. Tad literatūrinis vaizdinys išjudina žodžius, jiems grąžindamas jų vaizduotės galią.

Versta iš Gaston Bachelard L‘air et les songes. Vertimas Dainos Habdankaitės

[1] Baudelaire, Ch., 1995. „Paryžiaus splinas. Maži eilėraščiai proza“, p. 9. Iš prancūzų kalbos vertė A. Nyka-Niliūnas. Vilnius: Baltos lankos.