Andrew Solomonas yra itin žinomas rašytojas, rašantis apie politiką, kultūrą ir psichologiją. Žinomiausi jo veikalai, tokie kaip „Vidurdienio demonas: depresijos atlasas“ bei „Toli nuo medžio: tėvai, vaikai ir tapatybės paieškos“, ne tik tapo bestseleriais, bet ir susižėrė kalnus apdovanojimų. Tačiau tai – tik oficialus „vikipediškas“ pristatymas, kadangi Andrew Solomonas yra gerokai daugiau visiems, kurie, susidūrę akis į akį su tamsiąja gyvenimo puse, buvo priversti klausti savęs esmingiausių „kodėl“ ir „ar verta?“

Autoriaus knygos ir viešos kalbos yra tokios asmeniškos ir jautrios, kad nesunku pasijusti, tarsi jis būtų labai artimas, nors ir niekuomet nematytas draugas. Būtent draugiškas Andrew balsas buvo gelbėjimosi ratas tiems, kurie patyrė sunkią depresiją, tapatybės krizes bei žlugdančias netektis ir buvo priversti priimti neįmanomus sprendimus. Vienas tokių sprendimų, be abejo, yra eutanazija ir / arba asistuota savižudybė, sprendimas, kuriame teko dalyvauti ir pačiam Solomonui. Dramatiška jo motinos mirties istorija neabejotinai buvo vienas šaltinių, iš kurių gimė autoriaus kūryba. Motinos mirtis aprašyta net trijuose jo darbuose. Vienas jų – „Apie mano mamą ir daktarą Kevorkianą“.

Daktaras Kevorkianas, dažnai dar vadinamas „Daktaru Mirtimi“, geriausiai žinomas kaip itin aktyvus teisės mirti gydytojo padedamos savižudybės metu gynėjas. Jis padėjo šią teisę įgyvendinti apie 130 žmonių, už ką vienų buvo laikomas didvyriu, kitų – žudiku (už antro laipsnio žmogžudystę daktaras Kevorkianas aštuonerius metus praleido kalėjime). Nepaisaint to, Kevorkianas visada teigė, jog „mirtis nėra nusikaltimas“.

Nesikapstant po detales, užtenka pabrėžti, kad eutanazija ir asistuota savižudybė yra viena kontraversiškiausių diskusijų temų, tačiau šį kartą nepuolame teoretizuoti, o žvelgiame į vieno žmogaus istoriją: joje atsiskleidžia dalykai, kurių teorinė dvikova net nepajėgtų aprėpti.

Vaida Kalkauskaitė

Andrew Solomon

Andrew Solomon


Mano mama mirė šį mėnesį prieš 20 metų – 1991 metų birželio 19 dieną. Bent jau tokią datą prisimenu. Tą devynioliktąją dieną ji sukvietė visą šeimą ir išgėrė mirtiną sekonalio dozę, kad baigtų gyvenimą po ilgos kovos su kiaušidžių vėžiu. Kad ji galėtų kaip panorėjusi numirti, mums teko meluoti, sukčiauti ir pažeisti įstatymus – elgėmės prieštaraudami savo principams. Keista buvo padėti mamai gauti sekonalio – tarsi narkomanui heroino – juk ji tenorėjo numirti namie, šalia mūsų, kas jai atrodė geriausia. Kitiems žmonėms priimtinesni kitokie būdai išeiti, ir jiems turėtų būti prieinamos didvyriškumo reikalaujančios gydymo priemonės, slauga, bet kas, kas tik padėtų ištverti išėjimą iš pasaulio. Galimybė rinktis visada išeina į naudą; aš palaikau ir būsimųjų, ir išeinančiųjų tėvų pasirinkimus.

Mamos mirties liudijime yra birželio 20-osios data, nes negalėjome nieko įsileisti į namus prieš tai neįsitikinę, kad jos jau nebeatgaivinsi, ir tik praėjus porai valandų po vidurnakčio iškvietėme daktarą, kad užpildytų atitinkamus popierius. Datų knibinėjimas gali pasirodyti beprasmiškas, tačiau nuo šito išsiskyrimo apie tai mąstau kiekvieną birželį ir vis nerimstu – kaip žinoti, kada baigiasi dar vieni metai be jos? Žinau, tai tėra prisirišimo forma, tačiau joje esama ir politikos. Jei tai, ką ji padarė, būtų legalu, mes žinotume jos mirties dieną; žinotume valandą ir minutę; ir aš tikrai žinočiau, kada praėjo dvidešimt metų.

Mano mamos mirtis tapo svarbiausiu pasakojimu visur, ką parašiau po 1991-ųjų: tai – „The New Yorker“ skirto teksto tema, romano „Laivas iš akmens“ pagrindas ir knygos apie depresiją „Vidurdienio demonas“ svarbus epizodas. Kai išėjo paskutinė knyga, nusprendžiau daugiau apie mamą neberašyti; ji ypač saugojo savo privatumą, o tie nuolatiniai rašinėliai apie ją visiškai nesutapo su jos požiūriu į orumą – tuo, kuris ją ir paskatino pasirinkti gyvenimo pabaigą. Dabar, po dviejų dešimtmečių, rodos, pats laikas kalbėti kitaip.

Mirštanti mama paprašė prisiminti ją tokią, kokia ji buvo prieš ligą, tačiau vos jai mirus tai buvo nebeįmanoma. Jos mirtis buvo mano gyvenimą apibrėžiantis momentas, nustelbęs visa, kas buvo su ja susiję. Laikas neišdildė netekties skausmo, bet vėliau atėję džiaugsmai mane vėl sujungė su praeitimi. Susituokiau su mylimu vyru, mes turime vaikų – kai tapau tėvu, kitaip ėmiau suprasti ir savo motiną. Dabar norėčiau išgirsti jos nuomonę ar patarimų, tačiau labiausiai noriu paprašyti jos atleidimo už visus kartus, kai nesugebėdavau jai atleisti nežinodamas, kokia sudėtinga tėvystė ir kiek ji reikalauja jėgų. Mano kaip tėvo galvoje nuolat sukasi vaikystės prisiminimai ir mintys apie mamą – kokia ji buvo, kai pats teturėjau tiek metų, kiek mano vaikai.

Mano trimetės dukros motina neseniai paprašė surasti mano mamos vaikystės nuotraukų. Suradau vieną – mano mamos ir dukros panašumas gąsdino, net plaukų kaspinas atrodė genetiškai užkoduotas. Ši aiški praeities ir ateities sąsaja gniaužė kvapą ir pagaliau stūmė šešėlin tuos paskutinius liūdnus metus, tą dieną, kai mūsų apsupta mama skaičiavo sekonalio tabletes, o tada nutilo pakeliui į užmarštį. Pamenu, kaip Koletė sakė kelerius metus po jos mamos mirties maniusi, kad ją prarado, tačiau einant dešimtmečiams jos suartėjo labiau negu bet kada.

Nors pripažįstu, kad mano mamos gyvenimas dabar man ryškesnis už mirtį, meluočiau sakydamas, kad jos mirtis nėra nuolat su manimi. Mano gyvenimo ir mirties samprata įprasta; perėjimo iš vieno į kitą – labai specifinė. Kentėjau nuo depresijos. Daugumos žmonių depresiją užbaigia savižudybė; man ji niekados nebuvo išeitis, niekad nebandžiau žudytis. Mamos pasirinkimas užbaigti savo gyvenimą, nors priskirtinas prie savižudybių, neviliojo manęs depresyviai susinaikinti, net kai buvau pačiame dugne. Tačiau galvojant apie ateitį jos pasirinkimas glūdi manyje. Galiu iškęsti fizinį skausmą geriau nei mama ir tikriausiai susigyvenčiau su kai kuriais neoriais vėlyvos ligos stadijos aspektais, kurių ji taip bijojo. Tačiau niekaip negalėčiau versti savo vaikų matyti, kaip pasiekiu kritinį tašką. Aš jį žinočiau, net jeigu jie ne. Priimu mamos sprendimą; netgi juo žaviuosi.

Kai pirmą kartą rašiau apie mano mamos mirtį, dvilypius jausmus apipyliau pasididžiavimu dėl jos sprendimo. Išsivaduoti iš neužtikrintumo – ilgas procesas, bet diena iš dienos artėju link to. Mama paskutinėmis savaitėmis prasitarė, kad bijo būti užmiršta, tačiau jos atminimas gyvas iki kaulų čiulpų – ir mano, ir tėvo, brolio, artimų jos draugų. Vienas žmogus, kuris, žinau, nemėgsta savo motinos, neseniai manęs paklausė, kodėl manoji man ir mano broliui vis dar daro tiek įtakos. Atsakiau labai paprastai: jos ir tėvo meilė pavertė mus tokiais, kokie esame. Žinoma, tai tiesa, tačiau ypač ją mylėjome už tai, kad ji aiškiai žinojo, kas esanti, todėl ir mums padėjo ne tik tapti savimi, bet ir save suprasti. Dažnai ji tyčia mane stebindavo, kartais pykdydavo, tačiau niekad neužversdavo svyruojančiais nesąmoningais įnoriais, kurie valdo daugumos gyvenimus. Mano tėtis sąžiningas, tačiau būtent mama įsteigė šį emociškai tikslų kalbėjimą, ir jos mirtis įrodė tuos principus. Netgi sunkiausiu metu ji išliko tokia, kokia visada buvo, tiksliai tokia, kokia ir sakė esanti. Mirties dieną mano mama buvo tas pats žmogus, kokį pamenu iš vaikystės – dabar matau, kaip sunku išlikti nuosekliam, ir kad viskas būtų griuvę, jei ji būtų kažkam kitam leidusi spręsti, ką daryti su jos agonija.

Praėjus keliems metams po mamos mirties, ligai pasidavė ir vienas iš dviejų surogatinių dėdžių. Elmeris ir Vilis kartu praleido daugiau nei 50 metų, o jų santykiai su tikrosiomis šeimomis buvo įtempti. Mano tėvai priėmė juos į šeimos ratą, tad jie visad mus lankydavo per Kalėdas ar kitomis svarbiomis progomis. Kai mirė Elmeris, Vilis visiškai palūžo. Mudu su broliu bandėme kelti jam nuotaiką ir rasti veiklos, o ir jis stengėsi kiek įmanydamas, tačiau nebebuvo tikslo, jis skendėjo graužatyje. Tais metais jį ištiko insultas. Jo kaimynė ir artimiausia draugė Triša rado jį sukniubusį ir greitai nugabeno į ligoninę, kur, nepaisant intervencijos, jis atsidūrė komoje. Dvi savaites kasdien Triša, mano brolis ir aš lankydavome jį ir laukdavome bent kokio sąmoningumo ženklo. Gydytojai sakė, kad tos būsenos jis gali išbūti metų metus, bet galbūt ir pabus mažų mažiausiai iš dalies paralyžiuotas ir veikiausiai turės iš naujo mokytis kalbėti. Gyvenimas be Elmerio buvo beprasmis net ir visiškai sveikam Viliui. Vien mintis, kad jis turėtų iš naujo mokytis vaikščioti ir kalbėti, kad jis, nepripažintas našlys, turėtų apsigyventi homofobų pilnuose slaugos namuose, mus reiškė anatemą – žinojome, kad jam irgi.

Mano brolis ir aš, kaip artimiausi Vilio giminės, tada jau turėjome legalią teisę priimti su gydymu susijusius sprendimus. Kai paprašėme atjungti gyvybę palaikiusią įrangą, ligoninė priešinosi. Buvo daroma viskas, kas priverstų atsisakyti tokio sprendimo, nors jam pritarė Triša, mano brolis, mano tėvas, aš ir visi, kurie pažinojo ir rūpinosi Viliu – jie žinojo, kad jis irgi būtų to norėjęs. Laimei, jis man ir kitiems buvo sakęs, kad nenori gyventi be Elmerio, ir niekas šio pareiškimo nepalaikė iracionaliu gedulu. Jis išgyveno pusę laimės amžiaus, ir jis baigėsi. Kovojau su ligoninės Etikos komisija, kreipiausi į advokatus, su kuriais konsultavausi straipsniui apie mano mamą. Toji pagalba jam numirti buvo geradarystė, sudaužiusi man širdį. Ligoninės atstovai nuolat mane kaltino, kad jį nužudžiau, ir iškreiptai atstovavo su šiuo atveju susijusiems Niujorko valstijos įstatymams. Mes ir jo biologinė šeima turėjome juridinę teisę priimti sprendimus jo vardu, bet peštynės su daktarais mums kainavo tiek daug, kiek tikrai neturėjo.

Dažnai galvodavau apie Vilį, nes kovojau dėl gėjų santuokų – teisės, kurios mirdamas jis net negalėjo įsivaizduoti. Ir čia žmonės nori mums uždrausti patiems apsispręsti. Aš ne už tai, kad būtų draudžiamos nepažįstamų žmonių santuokos – aš tik noriu susituokti ir kad visi tie, kuriuos myliu, irgi tai galėtų. Panašiai nesiekiu kieno nors mirties – tiesiog manau, kad visi turėtų teisę nuspręsti, kaip jie nori mirti, juk veikimo laisvė yra prigimtinė. Man žodžiai pasirinkimas ir laisvė yra beveik sinonimai – ir mirštant, ir mylint.

Dr. Jack Kevorkian

Dr. Jack Kevorkian

Daktaro Jacko Kevorkiano mirtis penktadienio rytą bent jau trumpam įskels kibirkštį pokalbiuose apie pagalbą numirti. Jis mėgo būti dėmesio centre, jo metodai buvo provokatyvūs ir įžūlūs, tačiau jie įkvėpdavo žmones labiau nei, rodos, nuosaikesni eutanazijos propaguotojai. Neturėjo jis sėsti į kalėjimą, tačiau pilietinis pasipriešinimas turi savo kainą – jis ją ir sumokėjo. Jis buvo judėjimo už teisę mirti aktyvistas. Tai – toks judėjimas, kuriam jo Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis dar turi gimti. Jau matosi šiokios tokios prošvaistės nuo to laiko, kai mirė mano mama: Oregone, Vašingtone ir Montanoje leidžiama tam tikra gydytojų kontroliuojamos savižudybės forma. Tačiau daugumai pagalba nusižudyti – vis dar sudėtingas ir brangus procesas, reikia išmanyti, kaip manipuliuoti medicinos normomis ir įstatymais. Būtent šiuo metu žmonės kenčia beprasmį skausmą ilgos ligos patale ir svajoja apie palengvėjimą; kiti budi šalia – ir jiems negalima suteikti pagalbos ramiai išeiti. Juk mums neturėtų reikėti Kevorkiano, giriančio banditizmą, kad patys turėtume galią spręsti savo likimus – tai neišvengiamai apima ir teisę spręsti, kaip mirti.

Parengta pagal „On My Mother and Dr. Kevorkian“ (New Yorker, 2011 m. birželio 4 d.)