Kas laimėjo, o kas pralaimėjo? Neabejotini rinkimų pralaimėtojai – LSDP. Vienas Dievas težino, kodėl partija nusprendė atlikti savižudybę su liberaliu naujuoju darbo kodeksu. Partija prarado palaikymą tiek iš (sakoma, rusiškų) profesinių sąjungų, tiek iš išties kairiojo jaunimo, protestavusio gatvėse. Prezidentė, niekada nerodžiusi didelės meilės Butkevičiaus vyriausybei, įkalė paskutinius vinis į socdemų karstą. Visgi socdemų reakcija yra jų žanro klasika, todėl sunku tikėtis, kad kas nors šioje partijoje keisis. Vieni pradėjo gąsdinti Naisiais, žmogaus teisių suvaržymais ir kitomis blogybėmis. Supraskite, „ką jūs, rinkėjai, padarėtė?“. Nors išties, jei politika Lietuvoje smarkiai pasuks dešinėn, kalti bus būtent socdemai. O premjeras nieko blogo tokiuose rezultatuose apskritai neįžvelgė.

Po liberalų paskolos skandalo pagrindiniai TS-LKD varžovai rinkimuose liko jie patys. Kiek perlenkiant, pagrindiniai Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų varžovai rinkimuose buvo Lietuvos Krikščionys demokratai. Partija visomis išgalėmis tikino pasikeitusi, atsinaujinusi, žodžiu, šiuolaikiškesnė ir nusimetusi per ilgą politinį gyvenimą susidariusį šleifą. Ar socialdemokratams nusižudžius, Lietuvą keturis metus juokinus valdančiajai daugumai, praūžus liberalų skandalui, turint prezidentės palaikymą, žodžiu, neturint nė vieno rimto politinio oponento vos vos laimėti prieš valstiečius yra pergalė? Galbūt.

O štai liberalai padarė viską, kad neperžengtų 5 procentų balsų ir vistiek surinko daugiausiai balsų partijos istorijoje. Absurdiški Masiulio melai, Šimašiaus sielojimasis, kad nepastebėjo kas vyko jam už nugaros, ir net sostinės valdymas, beveik išimtinai grįstas vien viešaisiais ryšiais, neprivertė liberalų rinkėjų nuo jų nusisukti. Tuomet liberalai paruošė naują išbandymą ir antrąjį numerį sąrašė skyrė disko metikui (tai, matyt, replika iš partijos išmestam Markui Adomui Harroldui, Vilniaus savivaldybėje kovojančiam prieš didelę paramą sportui. Žinoma, juokauju).

Tad kodėl liberalai? Liberalai turi rinkėjų bazę, kurių nuostatos yra tiesiog per daug liberalios, kad jie galėtų balsuoti už TS-LKD. Liberalai taip gauna balsų iš (jaunų) nuosaikių kairiųjų, kurių pažiūrų Lietuvoje niekas neatstovauja. Logika čia paprasta: nors ekonomikoje jie nepritaria liberaliai politikai, kitose srityse liberalai išlieka vienintele progresyvia politine jėga Lietuvoje. Nesikišimas į privatų žmonių gyvenimą, partnerystė, visokiausių formų kova prieš alkoholio ir tabako gaminių vartojimą, šeimos sampratos ir t.t. palieka liberalus vienintele alternatyva, kuri galėtų būti patraukli nuosaikiems kairiesiems. Trumpai tariant, tai balsai prieš paternalizmą.

Vienmandatės nėra vienmandatės. Šie rinkimai parodė ir tai, kad vienmandačių apygardų sistema praktiškai neveikia, o tėra balsavimo už partijų sąrašus tąsa. Vienintelės ryškesnės išimtys yra Aušra Maldeikienė, Algirdas Paleckis (!), Ingrida Šimonytė, Petras Gražulis ir Povilas Urbšys. Tai, kiek vienmandačių laimėjo Valstiečiai, parodo ne tai, kad tuose kraštuose laimėjo žinomi žmonės, o tai, kad daugumą kandidatų žmonės pirmą kartą pamato mėnesį prieš rinkimus reklaminiame stende. Prie vienmandačių apygardų sistemos veikimo neprisideda ir partijų eksperimentai, ryškiausias kurių buvo Andriaus Kubiliaus kandidatavimas Šalčininkų vienmandatėje. Neužtenka pusmetis prieš rinkimus sugalvoti, kokiai Lietuvos daliai nori atstovauti, pavaikščioti „nuo durų prie durų“ ir apsilankyti miestelio šventėje ar mokykloje. Tai vienmandetės sistemos parodija. Apsilankykite penkiose apygardose po dviejų mėnesių ir žmonių paklauskite pavardės žmogaus, kuris šiam kraštui atstovauja Seime, ir tuo įsitikinsite.

election_mg_3455

Atsinaujinę konservatoriai? Nors Gabrielius Landsbergis į rinkimus ėjo su aiškia atsinaujimo žinute, atmetus emocijas, atsinaujimas atrodo simboliškas. Seime greičiausiai matysim visus šią kadenciją ten buvusius konservatorius. Tai reiškia, kad seime bus ir R. J. Dagys, ir Kaščiūnas, ir Abramikienė, maestro Juozapaitis, Juknevičienė, Majauskas ir kai kurie kiti tradicinio gyvenimo būdo gynėjai (aha, bus visi kas 2015 metais balsavo prieš partnerystės įstatymą). Prie Krikščionių Demokratų flango galima pridėti ir Pavilionį.

Čia ir slypi, mano galva, didžiausia artėjančių keturių metų intriga. Kaip Gabrieliui Landsbergiui seksis suvaldyti moralizuojantį, paternalistinį ir savo vertybes įstatymais mėgstantį įtvirtinti partijos flangą? Juk daliai konservatorių dažnai labiau pakeliui su Karbiauskiu ir blaivininku Veryga iš Valstiečių. Nekalbant apie dar praeitoje kadencijoje konservatorių frakcijai priklausiusį Vareikį, taipogi atradusį Valstiečio gyslelę. Vertybiniais klausimais nesibodės užsiimti ir 6 Lenkų rinkimų akcijos (pasipuošusios Jėzaus atributika) atstovai. Ką kalbėti apie Petrą Gražulį. Visos šios komponijos fone nuosaikūs ir kairieji rinkėjai neretai su viltimi turės žvelgti į liberalus. Neatmestina, kad kartais su jais labiau nei su Dagiu ar Abramikiene sutars ir Gabrielius. Todėl viskas priklausys nuo partijos pirmininko. Matyt, pati gamta Lansbergiams Lietuvos politikoje lemia milžinišką reikšmę. Stiprybės, Gabrieliau!

Blogiausias scenarijus. Koaliciją sudaro Valstiečiai ir Socdemai, pasiemę kokius Tvarkiečius draugėn. Stipri opozicija greičiausiai lemtų, kad Valstiečių frakcija skiltų į dvi (gal net kažką išties panašaus į valstiečius-liaudininkus ir žaliuosius). Truputis suirutės ir naujos vyriausybės formavimas.

Kas nutiko mūsų politologams? Davidas Hume‘as turbūt davė pradžią taip vadinam emotyvizmui. Emotyvizmas yra teorija, teigianti, kad mūsų sprendiniai apie pasaulį išties nėra sprendiniai apie dalykų padėtį jame, o tėra mūsų emocijų išraiška. Kai sakau gerai, tai reiškia, kad tai man patinka, o ne tai, kad tai atitinka kažkokią moralinę tvarką pasaulyje. Matyt radikaliausia emotyvizmo forma yra Richardo Rorty mintis, jog sakyti, kad kažkas yra teisus, tereiškia pasakyti jam komplimentą. Būtent tarp emotyvizmo ir abstrakčių frazių, raginančių dar palaukti, šiandien skleidžiasi pagrindinė politologo dilema. Žmonės, užsidirbantys pragyvenimui iš politinių procesų komentavimo, pašaipiai vertino Donaldo Trumpo galimybes, vėliau buvo nustebinti neracionalaus Brexito, o galiausiai Valstiečių ir Liberalų sėkmės. Nudegę politologai dabar arba slepiasi atsargiose abstrakcijose, arba tiesiog išreiškia savo pritarimą vienoms arba kitoms politinėms jėgoms, pristatydami tai kaip argumentuotą poziciją (tai ypač ryšku JAV, kur CNN ir FOX News yra tarytum alternatyvios visatos). Šiandien jau galima spėti, kad Valstiečių sėkmę rinkimuose didele dalimi lėmė jų sėkmė Kaune ir kritika darbo kodeksui. Retrospektyviai tai paaiškinti taipogi nesunku: tai anti-konservatoriaus Matijošaičio „Krabo“ nuopelnai. „Krabo“ valdymas savaime paneigė nutylimą dažno politologo prielaidą, kad apskritai tik konservatoriai ir liberalai gali sėkmingai valdyti. Puikiai Kaune vertinamas Matijošaitis pasirodė kaip maloni permaina po Kupčinsko valdymo metu pasiektos Kauno emocinės būsenos. Taip, kaip Grybauskaitė nužudė Socdemus su darbo kodeksu, Matijošaitis timptelėjo Kaune LVŽS. Na, o visa kita padarė permainų ieškantys rinkėjai ir griežtos pastabos darbo kodeksui (N.B. – Valstiečiai bene vieninteliai aiškiai ištransliavo savo neigiamą nuostatą kodekso atžvilgiu). Kodėl niekas iš politologų nenuspėjo nei Liberalų, Valstiečių sėkmės? Nes politologai gyvena Vilniuje, yra konservatoriai, turi Facebooką ir tuo pat metu mano, kad žmonės nieko neišmano (kaip darbo kodekso atveju) ir mano, kad jie perdėm racionalūs (kaip Brexit, Trump ar Liberalų atveju).