Moterų dailė, tautinis menas, didžiųjų kalbų literatūra, Senojo Žemyno mados korifėjai, mėgėjų menas vs. profesionalų menas… Kuo tolyn į mišką, tuo aiškiau, kad tiesiog meno – dailės, kino, literatūros, etc. – nebūna. Meno kūriniai išauga iš tam tikro istorinio, geopolitinio ir kultūrinio konteksto, tad nuo jų driekiasi numanomų tapatybių šleifas. Tuo pat metu meno kūriniai patys gamina tapatybes perkurdami ar siūlydami dar nematytas.

Nuotr. aut. Eric Terrade

Nuotr. aut. Eric Terrade

Ar įmanoma parašyti dar vieną romaną apie meilę? Kokiais žodžiais veikėjai išsakys jausmus vienas kitam ir kaip būti tikriems, kad standartinis pasakymas „aš tave myliu“ nereiškia ir standartizuoto santykio su mylimuoju?

Kas pasikeitė nuo 1989-ųjų, kai feministinio meno grupė Guerilla Girls iškėlė klausimą, ar nuo šiol norint moteriai patekti į tokias meno vietas, kaip Niujorko Metropoliteno meno muziejus, reikia išsirengti nuogai? Anot grupės statistikos, mažiau nei 5 % moderniojo meno skyriuje eksponuojamų darbų yra sukurti moterų, o 85% aktų vaizduojamos moterys. Ką daryti, kad moteris nebebūtų meno pasaulio kita?

Tapatybės ir tradicijos turi begalę probleminių taškų. Taigi ką daro menininkai, norėdami užklausti savo pačių ir juos supančių tapatybę? Toliau pateikiamos kelios strategijos, įkvėptos Gilles‘io Deleuze‘o ir išmėgintos menininkų.

1. Rašyk taip, tarsi jokia kalba nebūtų gimtoji. Rašyk taip, tarsi būtum svetimšalis savo paties kalboje.

Kai airių kilmės Samuelis Beckettas ėmė kurti tekstus prancūziškai, jis tai aiškino noru rašyti be stiliaus. Stiliaus, kuris visuomet glūdi gimtojoje kalboje, kuris formuoja išraišką ir kreipia mintį. Tačiau kad ir kokia kalba rašytų, Becketto tekstuose justi sunkumas išreikšti, tarsi pati kalba priešintųsi prasmės gimimui. 1949-aisiais pokalbyje su Georges‘u Duthuit Beckettas apie literatūrinę raišką išsitaria taip: „Išreikšti, kad nėra nieko išreikštino, nieko, kuo galima išreikšti, nieko, iš ko būtų galima išreikšti, jokios galios, jokio troškimo, o taip pat ir jokio privalėjimo išreikšti.“

Ir vis dėlto – jis nenustoja rašyti.

Vaizduotė mirė vaizduokitės

(ištrauka)

Niekur nė pėdsako gyvybės, sakote, štai tau, gražiausia, vaizduotė nemirė, priešingai, ji mirė, vaizduokitės. Salos, vandenys, žydrynė, žaluma, žiūrėkit, va, muškatas, amžinybė, tylėkit. Iki visai balto rotondos baltume. Nėra įėjimo, įeikite, išmatuokite. Diametras 80 centrimentrų, toks pat atstumas nuo žemės iki skliauto viršūnės. Du stataus kampo diametrai AB CD dalina baltą žemę į pusračius ACB BDA. Ant žemės du balti kūnai, kiekvienas savo pusratyje. Tokie pat balti skliautas ir apvali 40 centimetrų aukščio siena, į kurią jie remiasi. Išeikite, rotonda be papuošimų, visa balta baltume, vėl įeikite, pabelskite, visur pripildyta, skamba kaip kaulas vaizduotėje. Nesimato šaltinio, iš kurio sklinda visa balinanti šviesa, visa tviska tokiu pat baltu spindesiu, žemė, siena, skliautas, kūnai, jokio šešėlio. Stiprus karštis, paviršiai karšti palietus, bet nedegina, kūnai prakaituoja. Vėl išeikite, atsitraukite, ji dingsta, pakilkite, ji dingsta, visa balta baltume, nusileiskite, vėl įeikite. Tuščia, tyla, karštis, baltumas, palaukite, šviesa silpnėja, visa sutartinai aptemsta, žemė, siena, skliautas, kūnai, maždaug per 20 sekundžių visa nublanksta, šviesa užgęsta, visa išnyksta.

Gimtoji kalba mirė, kalbėkite. Net jei reikėtų sulaužyti draudimą, kaip tai daro Franzas Kafka. 1903-iaisiais laiške jaunystės draugui Oskarui Pollakui prisipažįsta: „Štai kaip yra su manimi: Dievas nenori, kad rašyčiau, bet aš privalau.“

Nuotr. aut. Alice Donovan Rouse

Nuotr. aut. Alice Donovan Rouse

Kafkos herojai neturi praeities, jo pasakojimai nėra įkurdinti jokiame laiko ar erdvės kontekste. Gregoras Zamza Metamorfozėje praeities turi tiek, kiek leidžia jo tėvas, kuris tam tikru momentu pasakys sūnui, jog jis neturi jokio seno draugo Rusijoje, jog tai neįmanoma. O jei nėra praeities, ateitis irgi negali ateiti. Į bičiulio Maxo Brodo klausimą, ar anapusiniame pasaulyje galime viltis ko nors gero, Kafka atsako mįslinga ištara: „Dievui vilties pilna, jai nėra pabaigos. Tačiau tik ne mums.“

Nesitikėdamas nieko gero iš ateities ar, juolab, netikėdamas savo raštų galia, Kafka buvo įsitikinęs, kad jie turi būti sunaikinti. Ir vis tik rašymo sunkumas, jo nesėkmė ar net neįmanomybė lėmė tai, kad Kafkos tekstai pasižymi galia net tik įžvalgiai aprašyti esamą tikrovę, bet ir nuspėti tai, kas dar tik ateina.

2. Atsisakyk valingos autorystės. Tegul kalbà kalba, raštas rašo, ženklai ženklina.

XX a. pradžioje siurrealistai praktikavo automatinį rašymą ir taip neigė vieną klasikinių literatūros principų: autoriaus sąmoninga valia gimstančios prasmės. Bet jie nebuvo pirmieji. 1878 metais prancūzų kritikas ir istorikas Hyppolyte‘as Taine‘is automatinį rašymą pristato kaip dvasinę praktiką. Maždaug tuo pačiu metu vienas žymiausių portugalų poetų Fernando Pessoa sakosi patiriantis eterines vizijas, magnetines auras ir… automatinį rašymą. Pessoa jautėsi užvaldomas „kažkieno kito“, kuris imdavosi judinti jo dešinę ranką. Šiandien galima rasti norinčių pamokyti, kaip per automatinį rašymą susisiekti su angelais, bet aš ne visai apie tai.

Ši ir panašios (ne)rašymo praktikos meta iššūkį idėjai, kad poezija yra išskirtinis būdas išreikšti žmogaus būties virpesius. Galima eiti dar toliau ir paklausti: ar poezija yra išskirtinai žmogiška veikla? „Google“ sukurtas dirbtinis intelektas jau kuria poeziją. Žinoma, tai veikiau šalutinis pastangos apdoroti romanų medžiagą efektas, tačiau tekstai, kaip kad žemiau pateiktasis, ir toliau generuojami.

there is no one else in the world.
there is no one else in sight.
they were the only ones who mattered.
they were the only ones left.
he had to be with me. she had to be with him.
i had to do this. i wanted to kill him.
i started to cry.
i turned to him.

1950-aisiais Alanas Turingas pasiūlo būdą, kaip patikrinti, ar mašina pasižymi intelektine veikla. Viskas labai paprasta: reikalą vertinantis žmogus stebi ekrane vykstanti pokalbį raštu tarp žmogaus ir mašinos, kuri yra pajėgi generuoti žmonių bendravimui būdingus atsakymus. Stebėtojas žino, kad vienas iš pašnekovų yra mašina, tačiau nežino, kuris būtent. Jei stebėtojui nepavyksta aiškiai atskirti, kuris iš pašnekovų yra mašina, pastaroji laikoma išlaikiusi testą. Nesunku įsivaizduoti, kad panašų testą būtų galima atlikti ir su poezijos kūrėjais. Kam įsivaizduoti, toks testas jau yra!

3. Išmesk originalą. Kartok tol, kol neliks nieko, tik pakartojimas.

gėlė-gėlė-gėlė. automobilis-susidūrimas-automobilis, automobilių susidūrimas. GĖLĖ-GĖLĖ-Gėlė.

Tai ne New Age mantra. Tai – Andy Warholo kartojamų ir išdidinamų paveikslų motyvai. Kažkas padaro nuotrauką, kažkas Warholo dirbtuvėse atspaudžia atvaizdą, ir basta. Vaizdai kartojami tol, kol pakartojimas atsistoja į pirmą planą išstumdamas konkrečius pakartojimo objektus. Kartojant randasi netikslumų, atsainumo ir plyšių, pro kuriuos gali, bet pabrėžiu – gali, o ne privalo, įsiveržti netikėtumas. Warholo pop arte į vieną gretą stojasi sriubos skardinės, kečupo buteliukai, antspaudai ir Elvis Presley‘is, Elizabeth Taylor, Marilyn Monroe bei nužudytasis JAV prezidentas Kennedy‘is.

Gerard Malanga: Ar turite teisę daryti tai, ką darote šiomis aplinkybėmis?

Andy Warhol: Ne.

Gerard Malaga: Kas patenka už jūsų kontrolės ribų?

Andy Warhol: Ką tai reiškia?

Būtent, ką reiškia, jog kažkas nebėra mano – to(s), kuri kartoja, kopijuoja ir daugina – galioje? Juk copy-paste tėra kelių pirštų kombinacija. Tačiau ar tikrai įmanoma pakartoti tai, kas jau sykį įvyko?

4. Kurk, bet neleisk atsirasti nuspėjamam kūriniui. Objektas sukausto ir primeta taisykles. Žaisk.

Technologijų plėtra ir progresas keičia ne tik tai, ką darome su šiukšlėmis, kuo važiuojame į darbą ir prie kokio ekrano praleidžiame 8 valandas per dieną. Technologijos netikėtais būdais keičia ir tai, kaip kuriamas menas. Kažkas jau padėjo teptukus ir drobę į šalį ir kuria meną judėdami tarp lazerinių šviesų. Kažkas renka duomenis apie oro taršą ir panaudoja juos… paveikslams tapyti.

Taip, oro tarša gali būti pasigėrėjimo objektu. Rusų menininkas Dmitrijus Morozovas sukūrė prietaisą, kurio noselėje įtaisyti jutikliai matuoja dulkių, anglies monoksido, metano ir kitų elementų kiekį ore. Tuomet menininkas leidžiasi į kelionę Maskvos gatvėmis. Surinkta informacija paverčiama formomis ir spalvomis, kurie perkeliami į nenutrūkstamą taršos vaizdinių seką.

Štai kaip atrodo išmetamųjų dujų pėdsakas. Žalia – grynas oras. Visa kita – taršos spalvinis reivas. Intensyvu, ar ne?

5. Pasakok kitų istorijas. Vaidink kitų vaidmenis. Svajok kitų svajones.

Nors svetimoje svajonėje ar sapne nesunku tapti įkaitu, vis tik įsijautimo ir įsigyvenimo į kito patirtį pratimas vertas rizikos. Jau keletą dešimtmečių netylančioje diskusijoje apie tai, kiek tiksliai ir detaliai reprezentuoti traumines patirtis tiek asmeninėje, tiek pasaulio istorijoje, gaiviai skamba filosofo Richardo Kearney‘io balsas. Kai diskutuojama, kaip mene vaizduoti holokaustą, dažniausiai priešinami

Steveno Spielbergo Šindlerio sąrašas (1993)

ir Claude‘o Lanzmanno Šoa (1985)

Pirmasis pasakoja istoriją, kurioje veikia konkretūs asmenys, rutuliojasi jų asmeninės dramos, vystosi ir atsiskleidžia charakteriai. Antrasis yra dokumentika, kurioje kalba holokaustą išgyvenusieji. Čia nėra suvaidintų kraupių, dramatiškų scenų. Čia nėra tiesioginio pasakojimo, į kurį būtų galima įsijausti, kaip įsijaučiame į didžiąsias kino istorijas. Lanzmannas stojasi pozicijon sakančių, kad esama istorijos momentų, kurių neįmanoma atvaizduoti. O jei ko nors negali atvaizduoti, veikiausiai negali ir suvokti.

Ir vis tik vaizduotės filosofas Kearney‘is neskuba nurašyti Spielbergo kino juostos kaip etiškai nevertingos. Anot jo, pasakoti istorijas ir įsijausti į veikėjų dramą yra vienas iš būdų, kaip pasitelkus vaizduotės galias suaktyvinti moralinius jausmus. Etika prasideda nuo vaizduotės, o vaizduotei reikia istorijų.

6. Tapk kūriniu.

1974-aisiais Marina Abramovič gimtajame Belgrade surengė performansą, iš kurio išėjo kraujuodama ir paplūdusi ašaromis. Ant stalo – 72 daiktai ir kvietimas žiūrovams panaudoti juos, kaip tik jie nori, ant menininkės kūno. Tarp išdėliotų daiktų galima buvo rasti plunksnų boa, alyvuogių aliejaus, rožių… O taip pat ir užtaisytą pistoletą.

„Aš esu objektas, galite daryti su manimi ką tik norite“, – tokią žinutę Abramovič siuntė publikai. Ir publika pakluso. Ką reiškia (vėl) būti savimi? Galbūt šio klausimo jautrumą pajėgūs sučiuopti tie, kurie išdrįsta savęs bent trumpam atsisakyti.

7. Nekurk strategijų ir nesivadovauk kitų sukurtomis.

Revoliucinė idėja netrunka tapti ready-made preke, vos tik ant jos uždedamas © ženkliukas. Šis strategijų sąrašas nėra žemėlapis, kuriuo vadovaujamasi žengiant pirmyn. Tebūnie šie punktai – stotelės, į kurias atsigręžiama siekiant įvertinti nueitą kelią. Žemėlapio nėra, o tai reiškia, kad vis dar yra ką atrasti. Yra ką išrasti.