Europos Apšvieta ir kolonijinis požiūris į pasaulį bei istoriją pasižymėjo vienpusio racionalumo puikybe. Jau senovės graikai pastebėjo, kad norint atimti protą geriausia jį aptemdyti nirtuliu, puikybe ir godumu. Apšvietos arogancija ir išdidumas pavertė Amerikos gentis laukiniais indėnais, hinduistų Vedas – blogai sueiliuotais epais, arabų alegorines pasakas – tūkstančio ir vienos nakties erotika.

XIX a. pabaigos ir XX a. pirmos pusės europietiško ekonominio ir imperialistinio mąstymo klišės įaugo ir į lietuviškas „mokslines“ nuostatas. Jos paskatino savas ir atviras pasauliui dvasines patirtis paversti etnografija, o kitus mokslus – griežtai matuojamomis metodologijomis ir projektiniais išskaičiavimais.  Taip atsitiko ir su alchemija – Ars Regia – karališkuoju dvasios metamorfozių ir substancijų transmutacijų menu. Jį godus turtų protas vis dar laiko arba auksadarystės meno sinonimu, arba draudžiamomis psichodelinėmis praktikomis, arba reiškiniu, išbrauktu iš filosofinių diskusijų dėl jo okultinės prigimties.


Karališkojo meno ištakos

Apie alchemijos vardo reikšmę be didesnių diskusijų (kurių šiaip jau reikėtų) pateiksiu tik vieną versiją. Alchemijos vardas į Europos gūdžiuosius viduramžius atkeliavo iš civilizaciniais pasiekimais švytėjusių arabų kraštų. Lotyniškoji alchymia buvo nekritiška arabiško vardo kopija: al kimiya, kuris yra sudarytas iš žymimojo artikelio al ir daiktavardžio  kimiya, reiškusio ir žemę, ir transmutacijas.

Arabų istorijoje šis žodis buvo siejamas su išskirtiniais dvasios ir gydymo menais, sujungusiais mineralines, augimo ir dvasines transformacijas ir mokiusiais gydyti, įkvėpti žmones. Įkvėpti reiškė pažymėti perkeičiančiu Dievo antspaudu: ženklais, substancijomis ir ritualais, leidžiančiais patirti, o ne tik suvokti valančią dangiškąją ugnį ir didįjį virsmą.

Vienas garsiausių arabų alchemikų ir medikų buvo dydis filosofas Ibn Sina, europiečių vadintas Avicena. Jo medicininės praktikos buvo neatsiejamos nuo sielą ugdančios poezijos ir muzikos. Viduramžių arabų al kimiya meistrai savo patirtis ir žodį kildino iš Senovės Egipto išminčių, iš faraonų tradicijos, ir siejo su dievo (Ra) sukurta Nilo juodąja žeme (egiptietiškai khmi), su jos gebėjimu auginti gyvybę, bei su dievo Toto išmintimi, kuri moko žmones dieviškų menų. Totas hermetiniuose raštuose sako: „Štai aš trumpam nužengiau ir Khem žmogus mane pažins“, – t. y. dievas atsivers Egipto išminčiams arba, pasak arabų, alchemikams.

Egzegetikos ir hermetizmo (mistinio-religinio, gnostinio helėnizmo graikų ir vėliau kai kurių arabų ir dar vėliau europiečių judėjimo) ištakos sietinos su dvasių ir žvaigždžių aiškinimu, su mirusiųjų gyvenimo paslaptimis. Juodoji Nilo žemė ir buvo senovės Egiptas (rašymo variantai Kemit, Khemet, Khem). Virš jo – žvaigždžių plejada, rodanti dangiškąjį sielų kelią, pažymėtą septyniomis žvaigždėmis tiesiai virš didžiausios iš piramidžių. Manoma, kad pagrindinės trys Egipto piramidės yra išdėstytos lygiagrečiai Oriono žvaigždynui, susijungiančiam su Tauru, švytinčiu virš pagrindinės. Jos rodo mirusioms sieloms naują gyvenimo taką ir įkvepia „žemės“, t. y. sielos, proto, transmutacijoms.

Egipto legenda pateisina, kodėl per Aleksandriją atkeliavusi helėnistiška Hermio Trismegisto tradicija buvo sutapatinta su Toto išmintimi, o vėliau – su krikščionybės ir islamo egzegetika. Egzegetika yra šventųjų tekstų aiškinimo būdas, kai, taikant palyginimų ir meditacijų technikas, bandoma atverti ne tik skirtingas prasmes, bet ir emocines ar psichines dvasios gelmes bei dangiškąsias aukštumas. Neatsitiktinai prasmingų simbolinių laiptų į dangų menas suklestėjo ten, kur buvo plėtojama ir Toto – Hermio Trismegisto išmintis: Egipto Aleksandrijoje.

Klemensas Aleksandrietis (II–III a. sandūra) buvo tradicijas jungianti figūra. Jis komentavo Bibliją, hermetinius tekstus ir įkvėpė karališkojo meno simbolizmą. Panašiu laiku buvo paskelbti ir Zosimos iš Panopolio alcheminiai hermetiniai traktatai. Krikščioniškoji egzegetika atvėrė sieloms daugiapakopius simbolinius prasmių laiptus į angeliškąjį Empirėjų, o alchemija mokė dvasinių ir medžiagiškų ritualų, kurie padėtų tais laiptais kilti ir keistis. Alchemija, hermetizamas, egzegetika sujungė mistinį prasmių kelią su gydymo ir materialių transformacijų menu. Todėl aiškinti alchemiją anapus Toto ar hermetizmo tradicijos, anapus dangaus ir prasmių skliautų egzegetikos, anapus maginio ir okultinio mąstymo ir simbolizmo, yra tuščias reikalas (apie tai plačiau esu kalbėjęs savo knygoje „Renesanso simbolinis mąstymas“).

Senosios ir naujosios alchemijos prasmės

Kadangi mūsų apšviestasis pokolonijinis mąstymas vis dar bijo susitepti ezoterikos nuodėme, viešieji pasakojimai apie alchemiją yra traumuoti ir kupini ne išminties, o paniekos ir tuštybės. Arabų, Europos Viduramžių ir Renesanso alcheminiai tekstai yra slaptųjų simbolių arabeskos, mistinių patirčių nepermatomi šriftai. O mes elgiamės tarsi tuščiagarbiai turistai, godūs piratų paslėpto aukso. Godumas ir puikybė iškreipia tekstų gelmes ir neįsileidžia į karališkosios egzegetikos bokštus.

Islamo kultūra buvo persmelkta visų ankstyvųjų graikiškų ir egiptietiškų tradicijų, t. y. bendros Graikijai ir Egiptui vėlyvojo helėnizmo kultūros, kurios dalis buvo egzegetika, logika ir dialektika, hermetizmas. Būtent tada, Egiptietiško helenizmo laikais (maždaug nuo 30 m. pr. m. e. iki IV amžiaus) ar galbūt ankščiau, veikiant seniesiems Egipto žyniams, atsirado ir graikiškoji šio žodžio kopija, bet jau be žyminčiojo artikelio – chemia, kuris dar ilgai reiškė gydimą, transformacijas ir net magiją.

Tik vėliau, Europos Apšvietai šalinant visas savo arabiškąsias šaknis ir atsigręžiant į įsivaizduojamų senovės graikų kultūrą, šiam žodžiui buvo suteikta mokslinės chemijos reikšmė, kurią privalu buvo apvalyti nuo prietarų, t. y. nuo tos dvasinės patirties, kuri buvo formuluojama okultine, magine, hermetine kalba ir susijusiu simbolizmu, filosofija. Nesileisiu į ilgesnes diskusijas apie vardo etimologiją, kuria šiuolaikinis milžiniškas chemijos ir medicininis pasaulis bando pateisinti savo nepriekaištingą kilmę.

Islamiškas al kimiya kelias buvo susietas su meditacijomis, atsivertimu ir drąsa patirti ne tik mąstymo, bet sielos, kūno transformacijas, daugiausiai dėmesio skiriant medicinai. O europietiško Ars Regia svarbiausias tikslas buvo atverti vartus dangiškajai šviesai ir patirti keičiančią aukštybių malonę, daugiausiai dėmesio skiriant praktinei metafizikai. Vienas iš praktinės metafizikos tikslų – atrasti pirmosios materijos, arba universalios substancijos, transmutacijas. Šių žinių pagrindu buvo kuriamas Ars Aurifera – auksadarystės menas, kuris pritraukė didžiausią pasaulio valdžių dėmesį. Tačiau platesnis tikslas buvo siejamas su sielos metamorfozėmis.

Tuo metu buvo neabejojama pasivertimais bei siekiama išgryninti laukiamus, Dievo malonės pažymėtus atsivertimus arba įsikūnijimus, atskirti juos nuo demoniškų ar šėtoniškų pasikeitimų. Tai buvo svarbiausia, nors jau to meto galingieji gviešėsi geltonojo metalo. Ir šiandien šis didysis metamorfozių menas neretai subanalinamas iki aukso godulio, – aistros, kuri sugriovė ir vis dar griauna kultūras, valstybes ir civilizacijas.

Sąmoningai tapti kitokiu – įsikitinti – buvo dvasios hierarchijos, o ne (kaip šiandien yra) asmens tapatybės sąvoka. Prisikelti, nušvisti reiškė patirti dangiškų hierarchijų transformacijas. Jas sukeldavo aibė veiksnių, kurie simboliškai buvo vadinami hermetine gyvate (Serpent Hermetis), alcheminiu indu (tinkamai parengtu žmogaus kūno analogu), panacėjomis, gyvybės ar meilės eleksyru, filosofiniu akmeniu (lapis philosophorum), alcheminėmis vestuvėmis, filosofiniu vaiku (Filius philosophorum), kuris buvo siejamas arba su trejomis Oriono žvaigždėmis, arba su homunkulo idėja, arba su kabalistine Golemo idėja.

Vėlyvieji Viduramžiai ir Renesansas sueuropietino al kimiya ne tik žodžio alchemija aspektu, bet ir simbolizmo požiūriu, smarkiai praturtino ją hermetizmo ir neoplatonizmo filosofija, okultinio simbolizmo plėtra bei suartino karališkąjį meną su inkvizicijos eksperimentais. Alcheminė kalba jungė kabalistinę (žydų mistikos) kalbą su hermetiniais išvedžiojimais.

Pavyzdžiui, XV amžiaus alchemikas, vadinamas Pseudo Aristoteliu, rašo: „Paimk gyvatę ir įdėk ją į keturratį vežimą, ir tegul jis suksis aplink žemę tol, kol gyvatė neištirps jūros gelmėse ir nebus regėti nieko, išskyrus juodžiausią mirusią jūrą. Ir tegul lieka vežimas su ratais iki tol, kol iš gyvatės nepakils tokie tiršti garai, kad visas paviršius [planities] išdžius ir nuo sausros taps juodas ir smiltingas. Visa tai – žemė, kuri yra ir ne žemė, o akmuo, kuris nei kiek nesveria… [Ir kai garai kondensuosis lietaus forma,] tu privalai ištraukti vežimą iš vandens į sausą vietą, padėti keturis ratus ant vežimo, ir gauti rezultatą, jei tik tu, neskubiai skubėdamas, nejudriai eidamas [currens sine cursu, novens sine motu] judėsi link Raudonosios Jūros“.

Pasak psichoanalitiko ir alchemijos tyrinėtojo Gustavo Jungo, žemė, apie kurią kalba šis alchemikas, yra prima materia arba Serpent Hermetis, „kurią Hermis padovanojo carui Antiochui, kad jis galėtų kovoti su tavimi, Aleksandrai, ir su tavo armija”. Turimas omenyje Aleksandro Didžiojo žygis į Egiptą, o keturratis vežimas nurodo į kabalistinį Merkabą: keturratį Dievo sosto vežimą.

Cheminės transmutacijos, dvasinės  meditacijos, egzegetika ir poetika buvo neatskiriami karališkojo meno palydovai, užtikrinę atvirus transcendencijai bandymus ir eksperimentus. Todėl norint skaityti šiuos tekstus būtinas ypatingas humanitarinis ir filosofinis-teologinis išsilavinimas bei tam tikro lygio chemijos ir technologijų išmanymas. Cheminiai samprotavimai buvo persmelkti hermetinių simbolių (jie turėjo įkvėpti ne tik reikšmę, bet ir energiją, dvasios ugnį) ir dialektinių samprotavimų. Metalų jungtys (coniunctio) buvo siejamos su universumo simpatijų ir antipatijų priešybėmis, todėl Renesanso laikotarpio išmintis reikalavo, kad meilės filosofija žengtų kartu su mikstūrų gamyba. Iš tiesų – kodėl ne giliausios ir poetiškiausios tarpdisciplininės studijos!

Renesanso laikotarpiu didieji alchemikai (pavyzdžiui, Paracelsas, Agrippa iš Nettesheimo, Johanas Dee) ir inkvizitoriai bei jų pagalbininkai vienu metu kvietė ir bandė remtis anapusybių galiomis, tyrinėjo kaimo žiniuonių, vadintų raganomis ir raganiais, patirtis, aiškino okultinių simbolių galias, kvietė į pagalbą angelus, kūrė su jais bendrą kalbą (Dee atkurtoji Enocho angelų kalba), tyrinėjo šėtonišką erotizmą, sietą su sukubų ir inkubų (kuo gi ne protopsichoanalizė?) veikla.

Trouble_Comes_to_the_Alchemist_FA_2000.001.269 (1)

Alchemija, inkvizicija ir modernaus mokslo gimtis

Alchemikai ir inkvizitoriai, Paracelsas ir Tomas iš Torkvemados, tyrinėjo pasivertimus ir regėjimus, tik pirmasis – plėtros, o antrasis – suvaržymo ir kontrolės tikslais. Iki šiol medicinos filosofo ir alchemiko Paracelso kūriniai lieka ir filosofijos klasika, ir menkai suvoktu simbolizmu, o Torkvemados tyrimai (inkvizicijos terminas kyla iš lotyniško „aš tiriu“ – inquiro) tapo tūkstančių sudegintų raganų ir išvytų iš Ispanijos žydų priežastimi. Vėlesnei mokslo raidai įtakos turėjo abu: nuolatos slepiama karališkojo meno poetika ir viešieji tyrimai bei bausmės.

Lyginamoji inkvizicijos ir alchemijos raidos analizė atveria šiuolaikinės medicinos gimimo dramą, kuri, atsisakydama pasaulio galių tyrimų, dvasinės ekstazės patirčių ir meno, metamorfozių filosofijos ir mirties išminties, pasinėrė į žmonių sveikatos techniką ir legalias gyvybės skaičiuotes. Šį medicinos bei chemijos interesų ir suvokimo susiaurinimą lėmė bažnytiniai tyrimai ir bausmės, tiesiogiai veikusios vėlesnius pasaulietinius teismus bei įstatymus.

Bažnytinių ir pasaulietinių sankcijų jungtis tęsėsi XV–XVII a. ir tiesiogiai nulėmė europietiškojo mokslo raidą, apšviestojo proto tabu ir kompleksus. Dvasia nuo šiol priklausė tik Bažnyčiai, o kūno sveikata – gamtamokslinei medicinai ir kiekybinei chemijai. Ir šiandien ezoteriniai alchemikų ieškojimai nuolatos kaltinami įvairiausių psichodelinių priemonių naudojimu, haliucinacijomis ir neleistinu brovimusi į žmogaus psichikos ir sielos gelmes.

Vienas pirmųjų, moksliškai pažadinusių alchemiją iš slapto ezoterinio pogrindžio ir pasakojimų apie ją kvailysčių, buvo psichoanalitikas Jungas. Jis susiejo iš naujo atrandamą alcheminį simbolizmą su psichinių energijų sąvoka bei su dar viduramžiais plėtotu, tačiau Jungo naujai persakytu individuacijos principu – principium individuationis.

Viduramžiais individuacijos keliu buvo vadinamas dvasios arba substancijos išgryninimo kelias: jos tręšimas, pūdymas, transformacija, valymas ir skaistinimas, t. y. iškėlimas į Empirėjaus šviesą. Jis nieko bendra neturėjo su šiuolaikine asmenybės ir jo psichikos samprata. O kai kurie ir Lietuvoje populiarūs jungininkai šį individuacijos procesą pavertė tariama asmenybės aktualizacija: menamu mūsų stebuklo išpildymu, už kurį kartais galima paimti deramą kainą. Tačiau alcheminis individuacijos principas reiškia ką kita. Daugiau dėmesio skiriama simbolinio žinojimo turiniui: aktualizuoti galima ne savo egoizmą, o dvasinę-dangišką, kitiems – istorinę išmintį, daugiapakopius prasmių laiptus, vadinasi, ir transformacijas.

Viduramžiais plačiai mąstytas individuacijos principas nusakė angeliškų būtybių apsireiškimus arba dieviškąsias emanacijas, be kurių įsikišimo joks išaukštinantis sielos judesys nebuvo galimas. Šiandien tai galime perskaityti žmonijos istorijos kontekste: individualizuojama istorinė kultūrų patirtis. Individuacija – tai ne narciziškas egoizmas, ne banalus keistumas, ne brangi prekė, užmaukšlinta ant puikybės kūno, o dangiškosios ypatybės malonė, angeliška suvokimo dovana arba žmonijos patyrimo išaukštinimas iki mūsų gyvo suvokimo. Vis dėlto egzegetinis ir alcheminis individuacijos principas nepakankamai paaiškina metamorfozės idėją, kurios dalimi buvo substancijų transmutacija, ir jų nederėtų aiškinti antropocentriškai ar instrumentiškai.

Tačiau šiandieninis alcheminis menas ir jo aiškinimai yra pažeisti antropocentrinio instrumentalizmo ir siejami ne tik su slėpinių raiška ir okultizmu, bet ir su manipuliacija bei pigiu lėkštumu. Todėl alcheminis individuacijos ir transmutacijos suvokimas problemiškas. Instrumentinis egoistinės dvasios išaukštinimas, tariamų metamorfozių fokusai atveria butaforinius stebuklus, tačiau ne daugiapakopių potyrių kelią. Tam neretai naudojama psichodelinių preparatų gamyba bei jų vartojimo paviršutiniškas ritualizavimas, o ne apvalančios dialektikos ir išaukštinančios egzegetikos praktikos. Be to, kaip ir vėlyvaisiais viduramžiais, europietiško Renesanso bei Baroko laikotarpiais, supasaulėjusi ir įstatymais virtusi inkvizicijos akis ir toliau seka bei baudžia naujuosius paracelsus ir agripas. Todėl Ars Regia lieka ezoteriškas pakviestųjų menas.