Vertėjos žodis

Po to, kai 1943 m. išleido siurrealistinę poemą „Amorgas“, Nikas Gatsas (1911–1992) periodinėje spaudoje paskelbė tik vieną tekstą – eilėraštį „Raitelis ir mirtis“. Jis daug vertė iš ispanų ir kitų kalbų, kūrė dainų tekstus, bendradarbiavo su garsiausiais Graikijos kompozitoriais Mikiu Teodorakiu ir Manu Chatzidakiu. Toks lūžis kūrėjo biografijoje visada kuria mistišką aurą – Gatsas kartais lyginamas su Arthuru Rimbaud, kuris irgi anksti liovėsi kurti poeziją, dažnai svarstoma, kodėl tokio ryškaus poetinio talento rašytojas staiga metė rašęs. Viena iš literatūrinių legendų, sklandančių apie „Amorgą“ – kad jį Gatsas parašė per vieną naktį. Kad ir kaip būtų, poema kritikų vienbalsiai laikoma vienu svarbiausių moderniosios graikų poezijos tekstų, tradicijos tęsėja ir laužytoja. Iš tiesų čia randame ir Homero įvaizdžių, ir liaudies dainų motyvų, ir istorinių bei geografinių nuorodų. Pradžioje suskamba graikų „herojinio metro“ – penkiolikaskiemenio jambo – ataidai, kurie vėliau persipina su kitų Graikijos poetų balsais. Gatsui pavyko it tas vienuoles iš pirmosios „Amorgo“ dalies prikelti senus tekstus, tačiau jų neimituoti; įpinti kitų poetų balsus, tačiau be jokio kopijavimo pavojaus. Jis nepasidavė ir kitam graikų poetų mėgstamam žaidimui – pasaulį apraudoti arba dėl jo melstis. Gatso pasaulis nėra nei vien geras, nei blogas, nei gražus, nei bjaurus, tad „raudos bevertės“: žmogus su pasauliu susijęs gebėjimu priimti vaizdą ir jį perkurti bei įžodinti. Tad tekstas balansuoja tarp fragmentacijos ir glaudaus vidinio sąryšingumo, semantinių ryšių ardymo ir steigimo. Vertėjui tai, žinoma, neįtikėtinas išbandymas, todėl drįstu pasiūlyti tik bandymą, variantą, kurį ateityje reikėtų gerokai koreguoti. Kaip sakė romėnai – feci quod potui, faciant meliora potentes.

Iš graikų kalbos poemą vertė Elžbieta Banytė

Pridedame ir įdainuotą „Amorgą“. Muzika Mano Chatzidakio.

Šaltinis Flickr

Šaltinis Flickr

AMORGAS[i]

Žaliai žvaigždei

Akys bei ausys yra blogi liudytojai žmonėms,

turintiems barbarų sielas.

HĖRAKLEITAS[1]

1.

 

Su tėvyne pririšta prie burių ir prie irklų kurie pakibo vėjy[ii]
Skenduoliai užmigo kempinių pataluos paklusnūs it nugaišę žvėrys
Bet dumblių akys atgręžtos į jūrą
Gal juos atgal parneš pietys šviežiai dažytom burėm
Ir paklydęs dramblys visad vertesnis už dvi siūbuojančias mergaitės krūtis
Vien tam kad stogai kalnų koplyčiose užsiliepsnotų geismu vakarei žvaigždei
Kad subanguotų paukščiai citrinmedžio stiebuos
Su stipriais baltais naujų žingsnių gūsiais
Ir tada ateis vėjai gulbių kūnai kurie bežadžiai švelnūs ir nejudrūs pasiliko
Krautuvių voluose ir daržovių lysvių sūkuriuose
Kai anglimis pavirto moterų akys ir sudužo prekybininkų riešutmedžiu širdys
Kai pasibaigė pjūtis ir prasidėjo svirplių lūkesčiai.

 

Štai todėl ir jūs vaikinai mano su vynu bučiniais ir lapais lūpose
Noriu kad nuogi įbristumėte į upes
Kad padainuotumėt Berberiją[iii] kaip kad stalius medžioja rieves
Kaip prašliaužia per miežių lauką angis
Su savo išdidžiom ir tūžmasties pilnom akim
Ir kaip žaibas nutrenkia jaunystę.

 

Ir nesijuok ir neraudok ir nesidžiauk
Beprasmiškai neužsiveržk batelių lyg ruoštumeis sodinti platanus
Netapki tuo kas NULEMTA
Nes jūrinis erelis tai ne uždarytas stalčius
Ne slyvamedžio ašara ir ne vandens lelijos šypsena
Ir ne karvelio marškiniai ar sultono mandolina
Anei šilkiniai apdarai banginio galvai
Tai jūros pjūklas kuris išskerdžia žuvėdras
Tai staliaus pagalvė tai elgetos laikrodis
Tai ugnys kalvėje viliojančios šventikų žmonas ir lopšines dainuojančios lelijoms
Tai turkų santuoka australų karnavalas
Tai vengrų gūžta
Kur rudenį riešutmedžiai slapta išeina susitikti
Pamato kaip gandrai išminčiai dažo kiaušinius juodai
Ir taip pat verkia
Sudegina savo naktinius marškinius ir apsivelka ančių švarkeliais
Žvaigždes ant žemės patiesia vaikščioti karaliams
Su sidabriniais amuletais ir karūnomis ir purpuru
Nubarsto lovas rozmarinais
Kad pelės rastų kitą rūsį
Įlįstų į kitas bažnyčias apgraužt altorių
O pelėdos vaikai mano
Pelėdos ūbauja
Ir mirusios vienuolės pakyla šokti
Su tamburinais ir smuikais su dūdomis ir liutniom
Su vėliavomis ir smilkalais su žolėmis ir burtais
Su meškos kailio kelnėmis užšalusiame slėnyje
Jos valgo šeško grybus
Monetą meta dėl švento Jono žiedo arba auksinio mauro pinigo
Išjuokia raganas
Nupjauna popo barzdą Kolokotronio[iv] jataganu[v]
Maudosi smilkalų pelenuose
O vėliau giedodamos lėtai atgal nužengia žemėn ir nutyla
Taip kaip tylėtų bangos kaip gegutė auštant kaip spingsulė vakare.

 

Šitaip gilioje pintinėje sudžiūsta vynuogė ir pagelsta obuolys figmedžio varpinėje
Šitaip su prašmatniu kaklaraiščiu
Vynuogių pavėsyje atsidūsta vasara
Šitaip trapi mano meilė nuogutėlė miega tarp baltų vyšnių žiedų
Mergaitė žaliuojanti kaip migdolo šakelė
Galva ant sulenktos alkūnės ir delnas virš jos aukso monetos
Viršuje ryto šilumoj kai it vagis patylomis
Per pavasario langą įslenka brėkšmas jos pažadinti!

 

2.

 

Sako kad dreba kalnai ir siautėja pušys
Kai naktis iškanda vinis iš čerpių stogo kad vidun įsibrautų pamėklės
Kai pragaras siurbia išsenkančių upių putojantį triūsą
Ar kai pipirmedžio sklastymą sudarko šiaurys.

 

Tik achajų bandos gausinguose Tesalijos slėniuose
Ganosi godžiai ir smarkiai amžinoj juos stebinčioj saulėj
Minta žole žalia topolių lapais laukiniais salierais ir gėlą vandenį geria iš griovio
Uodžia prakaitą žemės ir vėliau sunkiai smunka žemyn į gluosnio šešėlį miegoti.

 

Išmeskite mirusius tarė Hėrakleitas ir pamatė kaip blykšta dangus
Ir pamatė kaip purve bučiuojasi du ciklamenai
Ir pats susmuko bučiuoti savo mirusio kūno svetingoje žemėj
Kaip kad vilkas išnyra iš girios pažiūrėt į kritusį šunį ir kaukti.

 

Ir kas iš to lašo kur švyti ant tavo kaktos?
Žinau tau virš lūpų griaustinis užrašė jo vardą
Žinau tavose akyse erelis susuko sau lizdą
Bet čia šioj pelkėtoj pakrantėj tik vienas kelias vingiuoja
Vienintelis kelias klastingas ir jį pereiti tu privalai
Turi pasinerti į kraują kol laikas tavęs nepavijo
Ir į kitą pusę nubristi kad vėl pamatytum draugus
Žiedus paukščius stirną
Kad rastum kitą jūrą ir kitą švelnumą
Kad sučiuptum Achilo žirgus už pasaičio
Užuot nebyliai sėdėjus ir keikusi upę
Ir iš pykčio į ją mėčiusi akmenis kaip Kitso mama[vi].
Nes pasimesi savy ir pasens tavo grožis.
Gluosnio šakelėse matau džiūstančius tavo vaikiškus marškinius
Imk gyvenimo vėliavą ir uždenki ja mirtį
Ir tenesprendžia tavo širdis
Ir tenedžiūsta tavo ašara ant šios nenumaldomos žemės
Kaip kartą nudžiūvo pingvino ašara ledinėj dykumoj
Raudos bevertės
Būtų visur vienodas gyvenimas su gyvačių fleitomis pamėklių žemėj
Su vagišių dainom prieskonių lysvėj
Su aistros peiliu vilties veide
Su pavasario liūdesiu apuoko širdy
Pakanka surasti plūgą ir aštrų dalgį linksmai rankai
Pakanka kad rastųsi tik
Šiek tiek kviečių šventėms šiek tiek vyno prisiminimams šiek tiek vandens dulkėms…

 

3.

 

Sielvartaujančiojo kieme nepakyla saulė
Tik sliekai išlenda paerzinti žvaigždžių
Tiktai skruzdėlynuose išauga žirgai
Ir šikšnosparniai ėda paukščius ir barsto sėklas.

 

Sielvartaujančiojo kieme nenusileidžia naktis
Tiktai lapai ašarom vemia
Kai užsuka velnias ant šunų jodinėti
Ir gaidžiai plaukioja kraujo šaltinyje.

 

Sielvartaujančiojo kieme akis išdžiūvo
Užšalo protas ir suakmenėjo širdis
Kabo varlių kūnai voro dantyse
Klykia alkani skėriai prie vampyrų kojų.

 

Sielvartaujančiojo kieme kalasi juoda žolė
Tik vieną gegužės vakarą praėjo vėjas
Lengvučiai žingsniai tarsi liestų lauką
Putomis pasipuošusios jūros bučinys.

 

Ir jeigu tu trokši vandens mes pragręšime debesį
Ir jeigu tu alksi duonos mes papjausime lakštingalą
Tik pelynas minutę lukteli prieš išsiskleisdamas
Kad prasiblaivytų juodas dangus kad pražydėtų šventrožė.

 

Bet buvo vėjas ir išskrido strazdas ir pradingo
Buvo gegužio veidas blyškus mėnulio veidas
Lengvučiai žingsniai tarsi liestų lauką
Putomis pasipuošusios jūros bučinys.

 

 

4.

 

Nubusk gurgiantis vandenie pušies šaknyje kad rastum žvirblių akis ir jas atgaivintum palaistęs žemę baziliko kvapu ir driežo švilpimu. Žinau esi gysla nuoga po šiurpiu vėjo žvilgsniu esi žiežirba nebyli šviesiame žvaigždžių plote. Tavęs niekas nepastebi niekas nesustoja išgirsti tavo kvėpavimo bet tu sunkiais žingsniais iš prigimties oriai vieną dieną įeisi į abrikoso lapiją užlipsi liaunais šakelių kūnais ir vartysies nuo mylimosios žvilgsnio kaip jaunatis. Yra toks nemirtingas akmuo ant kurio kitados pro šalį ėjęs žmogiškas angelas užrašė savo vardą ir dainą kurios dar niekas nemoka nei labiausiai pakvaišę vaikai nei išmintingiausios lakštingalos. Dabar ji uždaryta oloje Devio[vii] kalne tarp mano gimtinės slėnių ir tarpeklių bet kai kada nors ji atsivers ir ta angelo daina veršis į kovą prieš nyksmą ir prieš laiką staiga nustos lietus purvynai užsitrauks sniegas ištirps kalnuose pragys vėjas kregždės prisikels gluosniai suvirpės ir žmonės šaltomis akimis ir išbalusiais veidais išgirdę sugriuvusiose varpinėse vienus sau skambančius varpus susiras karnavalo kepures ir prisiriš margus kaspinus prie batų. Nes tada niekas nebejuokaus patvins upeliūkščiai arkliai nutrauks apynasrius prie ėdžių šienas sužaliuos tvartuose ant stogo čerpių užlėks spalvingos aguonos ir purienos ir kiekvienoje kryžkelėje vidurnakčiais uždegs raudonus laužus. Tada lėtai ir tyliai ateis nusigandusios mergaitės paskutinio savo rūbo įmest į laužą ir nuogos aplink jį šokti visai kaip tuomet kai ir mes buvome jaunuoliai ir auštant atsivėrė langas kad ugninis gvazdikas išaugtų krūtinėse. Vaikai gal protėvių prisiminimas būtų gilesnė paguoda ir brangesnė kompanija už rožių vandens saują o svaigulys nuo grožio ne kitoks nei miegantis rožių krūmas prie Evroto[viii]. Taigi labanakt matau spiečių krentančių žvaigždžių jūsų sapnams užsupti bet pirštuose aš laikau muziką geresnei dienai. Indų keliautojai gali jums daugiau papasakoti už bizantiečių metraštininkus.

 

5.

 

Žmogus savo paslaptingo gyvenimo srovėje
Kitoms kartoms paliko be galo daug ženklų vertų jo amžinos kilmės
Bet dar paliko griuvėsių sniego nuošliaužų vilko valandą žemės šliužų pėdsakų dar ir aitvarų deimantų ir hiacintų žvilgsnių
Tarp atodūsių ašarų vaitojimų iš alkio ir požeminių upių pelenų.

 

6.

 

Kaip stipriai tave mylėjau žinau tik aš vienas
Aš kurs kadaise tave paliečiau Plejadžių[ix] akimis
Ir mėnulio sruoga tave apgaubiau ir šokom vasariškuose laukuose
Ant šiurkščių ražienų ir kartu valgėme nupjautą dobilą
Juoda didžiulė jūra su šitiek akmenėlių aplink kaklą šitiek spalvotų brangakmenių tavo plaukuose.

 

Laivas priplaukia prie kranto nurūdijusios girgžda grandinės
Mėlyno garo tūtelė horizonto rožėje
Visai kaip plyštantys gervės sparnai
Armijos kregždžių laukia pasveikinti drąsuolių
Nuogos rankos pakyla su inkarais ant pečių tatuiruotais
Vaikų verksmai susilieja su vėjo daina
Bitės zuja pirmyn ir atgal galvijų šnervėmis
Plevėsuoja Kalamatos[x] šilkai
Ir tolimas varpas nudažo dangų indigu
Kaip koks cimbolų skambesys kur per žvaigždes keliauja
Šitiek amžių prabėgę
Nuo gotų sielos ir Baltimorės kupolų
Ir nuo didžiojo pradingusios Šventosios Sofijos vienuolyno.
Bet kas yra tie ant aukštų kalnų kur žvelgia
Sutingusiomis akimis ir rimtu veidu?
Kokį gaisrą rodo šis dulkių debesis ore?
Gal ten Kalivas kaunasi, gal Levendojanis[xi]?
Ar vokiečiai susirėmė su maniečiais[xii]?
Nei ten Kalivas kaunasi, nei Levendojanis.
Nei vokiečiai susirėmė su maniečiais.
Bokštai saugo tylūs vaiduoklišką princesę
Kiparisų viršūnės palydi nebegyvą anemonę
Ramūs piemenys liepos dūdele groja rytmečio dainą
Išsiblaškęs medžiotojas iššauna salvę į karvelius
Ir senas visų pamirštas vėjinis malūnas
Su delfino adata siuvinėja savo apipuvusias bures
Ir nulipa šlaitu žemyn su palankiu šiaurvakariu
Kaip kad Adonis nusileido Chelmo[xiii] takučiu pasakyt „labas vakaras“ Golfó[xiv].

 

Metų metus kovojau prieš savo iškankintą širdį su rašalu ir kūju
Su auksu ir liepsna kad tau ką nors išsiuvinėčiau
Hiacintą apelsinmedyje
Žydinčią cidoniją kad tave paguosčiau
Aš kurs kadaise tave paliečiau Plejadžių akimis
Ir mėnulio sruoga tave apgaubiau ir šokome vasariškuose laukuos
Ant šiurkščių ražienų ir kartu valgėme nupjautą dobilą
Juoda didžiulė vienatvė su šitiek akmenėlių aplink kaklą šitiek spalvotų brangakmenių tavo plaukuose.

 

1943 m.

[1] Vertė Mantas Adomėnas

[i] Sala Kikladžių salyne Egėjo jūroje. Autorius ten niekada nesilankė, pavadinimą teigė pasirinkęs dėl skambesio.

[ii] Homerinis įvaizdis. Cf Hom. Od. IX 74–78: (Homeras, Odisėja,  Vilnius: Vaga, 1979, vertė A. Dambrauskas)

„Ten dvi naktis ir porą dienų be pertrūkio jokio

Mes išgulėjom, vargų ir skausmo širdim nukamuotom.

O kai trečiąją dieną Aušra gražiakasė pagimdė,

Stiebus pastatėme vėl ir, baltas bures atlapoję,

Sėdom laivuosna, kuriuos vairininkas vedė ir vėjas.“

[iii] Berberija – Šiaurės Vakarų Afrika; graikų kultūroje iš ten atplaukiantys žmonės tradiciškai buvo siejami su piratavimu. Taip pat populiarus liaudies dainų motyvas.

[iv] Teodoras Kolokotronis – nacionalinis Graikijos herojus, vienas 1821 m. sukilimo prieš Osmanų imperiją vadų.

[v] Jataganas – turkiškas į priekį lenktas kardas.

[vi] Kitso mama – liaudies dainos personažas. Ji negalėjo pereiti į kitą upės pusę, kur buvo ruošiamasi pakarti jos sūnų, todėl iš pykčio ir liūdesio mėtė į upę akmenis. Nepaguodžiamo liūdesio simbolis.

[vii] Devio kalnas yra šventas induistams.

[viii] Išdžiūstanti upė Peloponese.

[ix] Plejadės (Sietynas) – žvaigždžių spiečius Jaučio žvaigždyne. Pagal spiečiaus padėtį danguje ūkininkai nuspręsdavo, kokiu darbus dirbti. Šiame eilėraštyje Plejadės, turinčios pastovią nuo metų laiko priklausomą padėtį danguje, priešinamos vakarei žvaigždei – planetai Venerai (Graikijoje vadinamai meilės deivės Afroditės vardu), kurios padėtis nuolat kinta.

[x] Kalamata – regionas Peloponeso pussiasalyje, minimas jau Homero epuose, viena pirmųjų teritorijų, kurią 1821 m. iš Otomanų imperijos atėmė Kolokotronis ir kiti sukilimo vadai. Regionas garsus alyvuogėmis.

[xi] Levendojanis (tikr. Janis Vlachojanis) ir Konstantis Kalivas – sukilimo vadai, populiarios istorinės dainos apie nacionalinį herojų Atanasiją Djaką personažai.

[xii] Manio pussiasalis šiaurės Graikijoje garsėjo ypač stipriu pasipriešinimu hitlerinės Vokietijos okupacijai.

[xiii] Chelmas – kalnų grandinė Peloponeso pusiasalyje. Antikoje buvo manoma, kad ten yra Stikso upės ištakos ir galima nusileisti į Hadą.

[xiv] Golfó – populiarios sentimentalios pjesės herojė. Piemenaitė, išprotėjusi, nes ją paliko mylimasis.