Schiele kuria pornografiją. Schiele tvirkina vaikus. Schieles menas šokiruoja. Kiek nedaug šie kaltinimai skiriasi nuo priekaištų šiandienos menininkams. Bet keikit Schiele kaip tik norit, o atsakymą jis teturės vieną: „modernaus meno nėra, yra tik amžinybė” (1). Paklaustas, kas gi yra toji amžinybė, apie ką jis kalba, kas gali būti tokio pastovaus ir nekintamo jo mene, Schiele atsiloštų kėdėje ir sarkastiškai nusijuoktų, braukdamas liguistai ilgais pirštais per savo vešlius plaukus: nuogybė.

Fragmentas iš Egono Schiele's „Autoportretas su nuleista galva", 1912

Fragmentas iš Egono Schiele’s „Autoportretas su nuleista galva“, 1912

***

Marina Abramović praėjusių metų liepos mėnesį Londono Serpentine galerijoje atliko performansą 512 valandų – tiek laiko ji praleido kartu su parodos lankytojais trijuose tuščiuose baltuose kambariuose. Lankytojai buvo raginami judėti lėtai, medituoti ir praleisti tiek laiko galerijoje, kiek jie nori. Į patalpą drausta įsinešti telefonus ir fotoaparatus. Vieni žavėjosi prievartine ramybe, kiti sekiojo paskui menininkę bandydami išpešti privatų pokalbį, o treti pasišalino iš patalpos jau po kelių minčių, garsiai keikdami Mariną.

Šiuolaikinio meno – ypač performanso ir modernaus šokio – žiūrovai mažai teišlošia nuolat klausinėdami, ką gi autorius turėjo omeny. Mažai teišlošia jie bėgdami iš galerijų, nesugebėję rasti priėjimo prie meno ar neradę tinkamų klausimų. Tai tik klasikinis barthesiškojo mito atvejis – kaltinti kūrinį maskuojant savo paties neišprusimą. Marina tenorėjo pažinti savo kūrybos veikėją – parodos dalyvį – kuris yra ir jos meno bendraautoris.

Autorės performansuose lankytojai dažnai yra lygiaverčiai kūrėjai: 2010 m. Abromović praleido 736 valandas ir 30 minučių sėdėdama prie stalo priešais vis besikeičiančius parodos dalyvius ir žiūrėdama jiems į akis. Performansas, atliktas Modernaus meno muziejuje, vadinosi Menininkas dalyvauja (The Artist is Present). Marina siekė netikėtai įstumti kiekvieną į menininko vaidmenį ir stebėti, kaip jie į tai reaguoja. Pažiūrėti kiekvienam į akis ir pažinti. Kaip ir savo ankstesniuose performansuose, ypač bendradarbiaudama su vokiečių menininku Ulay (tikras vardas Frank Uwe Laysiepen), ji gilinosi į žmonių santykių problematiką ir bandė pažinti socialinę žmogaus prigimtį. Svarbu paminėti, jog daugumoje ankstesnių performansų menininkė naudojo savo nuogą kūną kaip mediumą. Marina neretai stūmė save į skausmingas ar ištvermės reikalaujančias situacijas, taip plėsdama savo meninės bei žmogiškosios patirties ribas. Būtent taip pastatydama save performanso centre ji, visų pirma, analizuoja pati save, o tada, stebėdama žmonių reakcijas, stengiasi pažinti ir žiūrovą.

Liūdnai vaikštom tradicinio muziejaus koridoriais, nukabintais drobėmis – niekam neįdomu, ką visas tas menas verčia mus jausti. Autoriai jau seniai mirę, o ir tie, kurie dar likę gyvi, retai kada stovi muziejuje prie išėjimo ir dalina anketas apie tai, kaip mums patiko jų tapyba. Menas be atsako – kūrybinis onanizmas, ne tik kūrėjo, bet ir žiūrovo.

Marina, kaip ir nemaža dalis kitų modernių autorių, stoja akistaton su žiūrovu. Jo pažinimas tampa menininkės kūrybos tikslu.

***

Esama daugybė politinių ir socialinių paralelių tarp XXI a. pradžios ir XIX-XX a. sandūros. Prie jų prisideda ir meno paralelės, kurias nesunku suprasti analizuojant Schieles kūrybą bei socialinį to laikmečio kontekstą.

Tapytojas ekspresionistas Egonas Schiele (1890-1918) gyveno socialinės bei intelektualinės gerovės laikais. Viena – Habsburgų imperijos sostinė – prieš Pirmąjį Pasaulinį karą buvo pasaulinis kultūros ir saugumo centras. Kaip rašo Stefanas Zweigas, dar iš devyniolikto amžiaus Viena paveldėjo politiniam liberalizmui būdingą pasitikėjimą ir pasipūtimą, įsivaizduodama, kad gyvena geriausiame iš visų pasaulių (2). Industrializacijos dėka sukurta ekonominė gerovė, politinis stabilumas ir saugumas sukūrė neįtikėtinai derlią terpę plėtotis menui. Dėl tų pačių priežasčių neįtikėtina daugybė žmonių galėjo sau leisti laisvalaikiu domėtis teatru, muzika ir literatūra.

Viskas būtų kaip ir gerai, bet šis optimizmas, sumaišytas su to laikmečio dorovine cenzūra, pagimdė tam tikrą socialinį konformizmą. To meto Viena buvo lyg Facebook realiame gyvenime: tik teigiamos emocijos, tik suvaržytos ir mandagios diskusijos bei nugrimuotos šypsenos.

Ir būtent tokios, išsipusčiusios ir pernelyg padorios Vienos grietinėlės fone Gustavas Klimtas, Egono Schieles globėjas, įkūrė Vienos Secesiją. Judėjimas siekė atsiriboti nuo visuomenės pripažinto meno, vadovaudamasis moto „duoti laikui jo meną, o menui – laisvę”. Būtent tokiomis kultūrinėmis aplinkybėmis Schiele nurengė žmogų ir bedė pirštu į jo lytį: tai, nuo ko mes visi pradedame savo egzistenciją. Visuomenė buvo per daug išsidažiusi, tad Schiele nuvalė visą grimą ir visiems išdalijo veidrodžius. Tai buvo jo šauksmas humanizmui, socialiniam teisingumui ir žmogaus atvirumui. Juk išrengti visi – ir Schielei pozavusios prostitutės, ir Vienos teatrų ložėse sėdinčios ponios – yra vienodi. Ir būtent per tą kūnišką neestetizuotą bendrumą Schiele priveda prie daug gilesnio žmogiško bendrumo ir troškimo pažinti žmogaus prigimtį.

Marina Abramović  performanso „Menininkas dalyvauja" metu, MoMA, 2010

Marina Abramović performanso „Menininkas dalyvauja“ metu, MoMA, 2010

***

Jei Schieles menas yra apie amžinybę, jis turėtų puikiai susikalbėti su Marina: abu autoriai siekia pažinti žmogų, jo prigimtį ir sujungti žiūrovus jų žmogiškume. Jie siekia paneigti universalumo neįmanomumą ir sukurti ritualą – kaip ir pirmieji žmonijos dailininkai, tapę ant sienų olose.

Tradicinių bendruomenių meno išraiškos – dažnai primityvios tapybos ar ritualinio šokio bei dainos forma – siekė paveikti, atkartoti ar įkūnyti gamtos stichijas bei fauną. Tos jėgos ne tik lėmė išlikimą, jos sudarė dvasinį ir socialinį bendruomenės pamatą. Taigi primityviojo meno forma ir turinys buvo prieinami visiems, nes įkūnijo esminį prasmės ir gyvenimo šaltinį.

Kiekviena epocha bei civilizacija kėlė menui skirtingus reikalavimus: sudievinti valdovus, sukurti aplinką, kuri pakylėtų į dvasingumą, perteikti kūniškumo ydas, atspindėti socialinę užsakovo klasę ir panašiai. Taip menas per amžius išreiškė ir tuo pat metu formavo besikeičiantį žmogaus dvasingumą bei sąmoningumą. Dvidešimtame amžiuje menas užsispyrė pažinti žmogų, koks jis yra savaime, be religinių ar socialinių prietarų. Menininkai dekonstravo žmogų, pakeitė jo spalvas, grūdo į kampuotas kubizmo formas, panaikino kontūrus ir galų gale paliko tik juodą kvadratą ir daug nutėkštų dažų.

Neketinu pateikti grandiozinių argumentų, esą Schiele buvo viso modernaus meno pradininkas, nes pirmasis grįžo prie meno kaip žmogaus prigimties pažinimo. Ir visgi Schiele skyrėsi nuo savo amžininkų dviem aspektais. Pirma, jis visiškai atsisakė estetizuoti savo modelius ar ornamentuoti paveikslus, kaip darė Klimtas. Kūnai jo paveiksluose grubūs, kaulėti modeliai net nesistengia dengti savo lyties, kuri net ir neatrodo erotiška. Vargu ar Schieles paveikslai galėtų ką nors lytiškai sujaudinti. Negana to, jis atėmė iš jų ir gyvenimo kontekstą: subjektai dailininko paveiksluose kybo nuo viso gyvenimo izoliuotose erdvėse. Jokių baldų, jokių nuorodų į geografinę vietą ar metų laiką. Taip Schiele išgrynino žmogų, palikdamas jį vieną su savimi pačiu ir savo lytimi.

Antra, Schiele išsirengė pats. Tapyti nuogus modelius to meto tapybos pamokose buvo netgi privaloma. Tačiau niekas iki tol netapė savęs. Užuot likęs už paveikslo rėmų kaip daugelis menininkų ar slapčiomis įsliūkinęs į drobę, kaip tai padarė Diego Velazquezas garsiajame Las Meninas, Schiele dėmesio centre pastatė save.

Svarbu pastebėti, jog Schiele buvo itin išvaizdus vyras, nors iš jo paveikslų taip neatrodo: autoportretuose menininkas kaulėtas, išbalusia, pageltusia ir pamėlynavusia oda, pamėklišku veidu ir akyse trūnijančiu kūnu. Menininko tikslas buvo ne atvaizduoti savo kūną, bet atspindėti savo sielos būklę. Savęs tapymas Schielei tapo savianalizės priemone, ne tik proceso, bet ir rezultato atžvilgiu – pati reprezentacija, jos forma virto pažinimo įrankiu. Nebūtų prasminga neigti, jog Schiele siekė ir šokiruoti, tačiau tai nebuvo vienintelis ar esminis jo tikslas. Jį žavėjo mirties ir gimimo fenomenai, būtent biologinė žmogaus pusė ir jos įtaka žmogaus prigimčiai. Šią analizę Schiele pradėjo nuo savęs, bet ji tikrai nesibaigė menininko autoportretais.

Taip prasidėjo menininko kaip psichologo, sociologo ir antropologo istorija. Istorija tęsiasi iki dabar: Marina daro lygiai tą patį, ką ir Schiele. Be pagrindo komplikuoti socialiniai ryšiai, skilusios bendruomenės, nuolatinis bėgimas nuo savianalizės ir bandymas sukonstruoti asmenybę iš dirbtinių stiliaus formų yra tiek Schieles, tiek Abromovič socialinės kritikos lauke. Nuogumo poreikis yra amžinas: tiek žmogaus, tiek menininko, tiek mūsų pačių pažinimo ir atvirumo prieš save pačius. Vienas anksčiau, kitas vėliau, tačiau abu kalba apie mūsų amžiaus dvasios negalavimus: nuogumą kaip moderniosios sąmonės pažeidžiamumo indikatorių ir dvasinio bei psichologinio atvirumo poreikį.

***

Dažnai skundžiamasi, jog modernus (ypač konceptualusis menas) sunkiai prieinamas mažiau išsilavinusiai ar mažesnes pajamas gaunančiai publikai. Bet kartais suprasti šiuolaikinius kūrėjus nėra sunku, nes mes patys prisidedame prie jų meno kūrimo. Šitaip pakreipus modernaus meno interpretavimą, užduotis visgi gal net ir pasunkėja: suprasti modernų meną reiškia suprasti save. Negana to, tai reiškia pažiūrėti ir į visuomenę bei stengtis suprasti jos sandarą moderno fone.

Menas dirba ne tik su sąmone ir jausmais, bet su pačiu primityviausiu žmogiškumu, pagrindu, kuriuo grindžiame sąlytį su pasauliu, kitais žmonėmis ir, galiausiai, pačiu savimi. Žmogaus analizė neišvengiamai prasideda nuo dviejų dalykų: mirtingumo (arba tiesiog mirties) ir lytiškumo. Kitaip sakant, nuo jo ribotumo – tiek laiko, tiek dauginimosi atžvilgiu. Mirtis ir seksas egzistuoja priešinguose poliuose: mirtis stumia mus užmarštin, kai tuo tarpu seksas veda į nemirtingumą per palikuonis. Švaistūniška visuomenė užmiršo savo ribotumą. Pastarasis teiginys tinka tiek Schieles Vienai, tiek Marinos Londonui.

Amžinybė – tai stovėti priešais save ir stengtis pažinti, aprėpti savąjį metafizinį pradą. Tokia yra Schieles pornografija: drąsus iššūkis pažinti save, nusimesti socialines baimes, nerimą ir puikybę. Ir pradėti savęs pažinimą nuo pačių pamatiškiausių dalykų, nuo kūniškumo iki sąmonės ir racionalios savianalizės. Ir būtent dėl to Schiele labiau priklauso dvidešimt pirmajam amžiui nei dvidešimtojo pradžiai: jis užkūrė „meno-kaip-savęs-ir-žiūrovo-pažinimo” mašinos ratus, kuriuos Marina Abromovič ir daugelis kitų tebesuka ir šiandien.

(1) Zwingenberger, Jeanette, Selsdon, Esther, Egon Schiele, Parkstone Press, 2005, p.7

(2) Zweig, Stefan, Vakarykštis pasaulis: Europiečio prisiminimai, Tyto Alba, 2014, p. 28