Rugsėjo 25d. 

16.28

 „Aš saulutę ridenu, kvepia ji apelsinu…“ – niūniuoju mintyse žingsniuodama Venecijos skersgatviais ir tilteliais. Žaisminga dainelė iš tarybinio (na, niekaip nepriprantu prie žodžio „sovietinis“, kad jį kur…) multiplikacinio (žinau, žinau – animacinio) filmuko išlindo iš atminties po apsilankymo „Muziejuje“, tiksliau, performatyvioje institucijoje, pristatytoje 56-ojoje Venecijos bienalėje, vienoje prestižiškiausių pasaulyje šiuolaikinio meno parodų. Staiga šmėsteli mintis: „Ar Salomėjos Nėries viduje skambėjo muzika, kuomet ji Stalino saulę iš Kremliaus į Lietuvą vežė?“ Juk  dažno poeto sieloje ypatingomis akimirkomis  varpai sugaudžia. O skamba varpai visada vienodai, nesvarbu, ar džiaugsmingą, ar skausmingą įvykį skelbdami…

Nuotr. aut. Luana Masienė

Nuotr. aut. Luana Masienė

Apie „muziejaus“ įkūrėją Dainių Liškevičių iki bienalės nieko nežinojau. Priklausau daugumai, t. y. tiems 90 procentų  lietuvių – pagal statistinę apklausą atliktą autobuse grįžtant iš Venecijos – kuriems ši pavardė iki dabar nieko nesakė. Taigi neturėjau jokios išankstinės nuostatos nei nuomonės, o juolab informacijos, ką teks išvysti. Įsitraukiau į žaidimą su menininku, nežinodama žaidimo taisyklių. Tiesa, lygiai taip elgiausi ir kituose bienalės paviljonuose: leidausi į emocinius eksperimentus ir analizavau savo reakcijas.

 Žaidimas nenuvylė. Žaidimas, kuriame akimirksniu buvau išplėšta iš margaspalvių, didingų, grėsmingų, efektyvių paviljonų ir panardinta į savo šalies (didysis koncentrinis apskritimas), o kartu į savo asmeninę (mažasis koncentrinis apskritimas) praeitį. Patekau į  D. Liškevičiaus  spąstus, kuomet dabartis virto akmenėlio sukeltais raibuliais erdvėlaikio  paviršiuje. Ir tik po keturių valandų, praleistų paviljone, atsidūrusi turistų sraute, nešančiame mane link Šv. Morkaus aikštės, suvokiau, kas įvyko. Ironiška, tačiau pasaulinėje meno fiestoje krestelėjusi Majos skraistę aptikau ne magiškąjį Grožį ar didingąją Tiesą, o Save – užstrigusią tarp didžiųjų valstybių, su savąja išskirtine dabartimi tarp viso pasaulio ateičių ir Lietuvos  praeities.  Pasijutau tarsi Andalūzijos piemuo Santjagas iš Paulo Coelho „Alchemiko“, kuris apkeliavo visą pasaulį tam, kad pamatytų ar atpažintų, jog tai, ko ieškojo, visada buvo šalia…

Nuotr. aut. Luana Masienė

Nuotr. aut. Luana Masienė

Rugsėjo 25d.

11.10

…Barokinių Zenobio rūmų sodas iš pirmo žvilgsnio atrodė tuščias, tačiau manieji mediumo gebėjimai signalizavo ką kita. Išties – netrukus išgirdau įdomų pokalbį.

– Šioje Venecijos bienalėje jaučiuosi labai nepatogiai – tarsi kybočiau žemyn galva. Nors Karlas Marksas mano atvirkščiai: kad tai aš buvau pasaulį apvertęs, – krenkštelėjusi prabilo Hėgelio dvasia. – Tiesa, ne aš vienas čia džiugesio nejuntu – didžioji dalis lankytojų apimta laidotuvių nuotaikos ir savotiškos baimės net kalbėtis, tarsi bijodami sudrumst sakralinę rimtį. Buvau teisus, kadais pastebėjęs, kad kapitalizmas sukuria ne tik savo ramsčius, bet ir duobkasius – menas priskiriamas prie jų.

– Aš tai kaifuoju. Ir nuo akibrokštų, ir nuo absurdų, ir nuo idėjų ekshumavimo. Tas laisvės tvaikas su nepalaidotų mirusiųjų dvoku toks vežantis. Manau, palankiausias vėjas gyvenimo kely yra maišto vėjas, – perbraukusi ranka per menamo vėjo sutaršytus plaukus pasakė Sartro dvasia. – Pastarojo dėka ir aš Venecijos bienalės eksponatu tapau. Tik jis mane ne su ideologine platforma atpūtė, o su Nidos smėliuku batuose. Ir dar pašnekovą, kažkokį beprotį ekstremistą priplakė…

Garsūs keleto pro šalį praeinančių moteriškių balsai užgožė intelektualų pokalbį.

– Tik lietuviai ir gali tokią nesąmonę rodyti. Kažkoks sąvartynas. Galėjo mūsų miestelio muziejų atvežti – daug gražiau būtų…

– Pritariu,  Aldute, pritariu. Tikras blusturgis. Vėl ubagais pasauliui pasirodėme. Nors pinigų tai tikrai valdžia skyrė – matei, kokia stora knyga išleista.

 – Ką ten knyga! Pati Straukaitė paviljono gidams tuos mėlynus chalatus, ale senovinius , kūrė. Baisu žiūrėti.

– Man tai visai miela ten buvo. Ir žvakidė su velniu tėviškę priminė, ir piešinukai  į Poviliuko darbelius panašūs, ir fotografijų dėžėj pasikuist patiko…

– Tave, Stefanija, sentimentai užvaldė. Tu gi į Veneciją menų pažiūrėt atvažiavai, o ne senienų ieškoti. Nusivešiu aš tave pas savo tėvukus į Dzūkijos kaimą, tai ten ne tokių muziejų  pamatysi.

– O kaip tas Liškauskas iš mūsų vėliavos išsityčiojo. Tarsi su skuduru kokiu šūdus nuo veido valė…

– Ten šokoladas…

– Šokoladas, nešokoladas. Vis tiek taip negalima! Trispalvę taip išniekint…  Ne tam mes bokštą  ginti važiavom, kad kažkokie menininkai iš mūsų nepriklausomybės tyčiotųsi…

Nuotr. aut. Luana Masienė

Nuotr. aut. Luana Masienė

 

Rugsėjo 25d.

11.20

Štai su tokia informacija peržengiau Lietuvos paviljono slenkstį. Žvilgsnis iškart užkliuvo už juodo skritulio baltame kvadrate, aliuzija, kad suprematizmas, laiko kilpa judėdamas, po šimtmečio transformavosi, t.y. Malevičiaus Juodasis Kvadratas Juoduoju Skrituliu virto. Einant arčiau jis tarsi suktis pradėjo ir lyg iš vinilinės plokštelės pasigirdo Tarybų Lietuvos rašytojų balsai. O kai protas abstrakcijoje  užčiuopė konkretybę – juodą beretę su snapeliu –  prieš akis lyg Senos upe pradėjo plaukti plejada dailininkų su molbertais.

Ir nubloškė mane srovė į kairėje esančią miniatiūrinę kino teatro salę. Trumpo metražo filmas „Laisvalaikis“ – dar vienas praeities gnybtelėjimas: vaikystėje kino teatruose prieš meninius filmus rodydavo kino žurnalus, atliekančius ne tik auklėjamąjį, šviečiamąjį, bet ir propagandinį vaidmenį. Po žodžių „revoliucijos muziejus“ krūptelėjau – ne nuo „Auroros“ salvių, o nuo šaltos rankos prisilietimo:

– Ar nematėte Kubriko „Apelsinų“? – tamsoje neįžiūrėjau klausiančiojo veido, bet balsas buvo labai jau panašus į Vudžio Aleno…

Tą akimirką mane tarsi kas apsėdo. Stryktelėjau ir su grupe bytnikų (patikslinu, vaizduotėje) vėl atsidūriau dienos šviesoje, pagrindinėje ekspozicijos salėje. Ant stalo gulėjusios oranžinės suvenyrinės degtukų dėžutės virto apelsinais ir triukšmingai pradėjo kristi žemyn. Garsų maišalynėje klausa išskyrė keletą frazių: „Tegyvuoja  protestas kaip kūrybinė išraiška!“ „Šalin buržuazinį meną!“

Nuotr. aut. Luana Masienė

Nuotr. aut. Luana Masienė

Stichiški prigimties proveržiai dar nėra politinis protestas. Kiekvienoje santvarkoje buvo ir bus maištautojų prieš veidmainystę ar korupciją. Kiekviena istorinė epocha turi ir turės savo baubus ir kovotojus prieš juos. Maištas yra tikrovės būtinybė – tai tarsi injekcija jos gyvybingumui palaikyti. Tik kiekybei perėjus į kokybę įvyksta didieji virsmai… Kas buvo jie, tie trys revoliuciniai fantomai, atstovaujantys skirtingiems sovietinės Lietuvos dešimtmečiams? Herojai ar ligoniai? Kas jis, Antanas Kraujelis? Paskutinis Lietuvos partizanas ar sistemos išstumtas vienišius? Kas jis, Romas Kalanta, pasirinkęs susideginti kaip protestą prieš primestą režimą? Kas jis, Bronius Maigys, kuriam užkliuvo erotiškoji Rembrandto Danaja? Disidentas, vandalas ar maniakas? Kas jie?

Atsakymai pasipylė tarsi kulkų kruša iš skirtingų barikadų pusės. Sprukau į kiemą, džiaugdamasi, kad likau gyva ideologinėje kryžminėje ugnyje. Galva sukosi tarsi išlipus iš vaikystės karuselės, prieš tai dar amerikietiškais kalneliais pralėkus.

 „Pupų pėdas klausia tėčio, kas gerai ir kas blogai, sužinot norėčiau,“ – šmėstelėjo galvoje eilutės iš vaikiškos knygelės.

– Niekada to nesužinosi, Lunciau, – išgirdau pažįstamą balsą ir išvydau ant betoninių laiptelių prie įėjimo į paviljoną sėdinčią tėčio, mirusio prieš pusmetį, dvasią. – Nėra absoliutaus gėrio, kaip ir absoliutaus blogio. Yra tik kiekvieno ypatingas gyvenimas. Su savo džiaugsmais ir traumomis, su savo viltimis ir nuoskaudomis. Santvarkos ir valdžios vienareikšmio vertinimo irgi niekada neturės. Vieni iki gyvenimo galo kaltins ir keiks Tarybų valdžią, o aš net ir po mirties ją ginsiu, nes mes su tavo mama buvom tikrai laimingi. Kad ir su išplautomis smegenimis (kaip dabar sakoma), bet su nepraplauta širdimi. Ir tave štai tokią užauginom – su didele širdimi ir švaria sąžine. Didžiuojuos tavimi, kad užvakar tuos rastus tūkstantį eurų grąžinai… – ir, išėmęs iš šalia gulėjusio medžiaginio maišelio su Venecijos atvaizdu  apelsiną, padėjo jį ant slenksčio. – Niekada nepamiršk  kasdienybėje ieškoti šventės akcentų, dukryt …

Stovėjau sustingusi. Mačiau kaip apelsinas ritasi tolyn ir pranyksta. Galbūt ten, anapus realybės ribų, jis virto  visus tautiečius vienijančiu oranžiniu krepšinio kamuoliu, o gal Oranžinės revoliucijos simboliu… Gal jis įkrito į laiko klostę ir kada nors, geriant džiovintų apelsinų žievelių arbatą bei kramsnojant prancūzišką madleną, aromatingu kvapu pažadins mano (ar jūsų) atmintį, dekonstruodamas ir vėl tarsi puzzle  sudėliodamas prisiminimus į realybės simuliakrą…

Nuotr. aut. Luana Masienė

Nuotr. aut. Luana Masienė