Norėčiau pakalbėti apie LRT svetainėje pasirodžiusį Lauryno Adomaičio komentarą „Amerika niekad nebuvo didi“. Tai pavyzdys plačiai pasaulyje paplitusios praktikos, kuri vadinasi Amerikos kritikavimas.

Pastebėtina, kad Amerikos politiką, gyvenimo būdą ir praeityje, ir dabartyje kritikuojančių straipsnių buvo ir yra begalės ne tik Rytų, bet ir Vakarų pasaulyje, ir ne tik Azijoje bei Europoje, bet ir pačiose Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Sakyčiau, jų, rimtų, gerai argumentuotų, ypač daug Amerikoje. Tai – vienas geriausių joje esančios nuomonių ir požiūrių laisvės patvirtinimų. Amerikoje labai daug Amerikos kritikų, ir retai kada, jei išvis kada nors, jie sodinami į kalėjimą už savo prieš Jungtines Valstijas ištartus žodžius.

Bet jei tokių atvejų ir pasitaiko, tai tuoj pat dėl to garsiai protestuoja kiti amerikiečiai. JAV Konstitucijos pirmojoje pataisoje įmūryta žodžio ir išraiškos laisvė – viena karščiausiai ginamų amerikiečių teisių.

Todėl Lauryno Adomaičio antiamerikietiškas straipsnis pasauliniame kontekste nėra kažkas naujo ar netikėto. Tačiau jis vertas dėmesio dėl to, kad jo kokybė gana aukšta. Jis skiriasi kaip dangus ir žemė nuo sovietų okupuotoje Lietuvoje dažnokai pasitaikydavusių forsuotų, šabloniškų antiamerikietiškų burnojimų.

Bet, savaime suprantama, jis skiriasi ir nuo refleksyviai proamerikietiškų pasisakymų, kurių pasipildavo Lietuvoje po Nepriklausomybės atgavimo ar dar Sąjūdžio laikais, tos laisvės su ilgesiu belaukiant.

Tačiau tai, kad šiandienos Lietuvoje reta tokių aukštos kokybės antiamerikietiškų autorinių komentarų, kaip Lauryno Adomaičio, dar nereiškia, kad visos autoriaus mintys atlaiko kritiką.

Iš tiesų beveik kiekviena jo mintis gali būti nesunkiai sukritikuota. Aiškiai teisinga ir taikli pastaba Amerikai Adomaičio tekste yra tik viena: tai mintis, kad „visa Amerika seniai tapo imigrantų kolonija po to, kai išnaikino visus vietinius“.

Šiems dviem sakiniams nieko prikišti negaliu, nenoriu ir manau, kad su istorija susipažinusiam žmogui tai būtų neįmanoma. Tačiau prieš tuos du sakinius eina serija teiginių, kurie kelia didžiausias abejones. Štai jie:

„Į Ameriką žmonės grūdasi dėl dviejų priežasčių: vilties arba baimės. Tai yra dvi labiausiai žmogaus protą temdančios emocijos. Niekas į Ameriką nesibrauna sveiku protu. Ten žvilgsniai krypsta tik nuo kažko bėgant arba kažką vaikantis“.

Štai tau ir nesąmonių srautas!

Nuotr. Denis Vejas

Nuotr. Denis Vejas

Pirmiausia, ar viltis – tik protą temdanti emocija? Ar tai negali būti dorybė, skatinanti ne letargiškai pasiduoti, ne pasyviai laukti, bet aktyviai siekti išeities, ieškoti geresnio kelio į ateitį, kurią sau ir kitiems bandai priartinti, darydamas ją žmogiškesnę? Juk būtent tai ir motyvavo daugelio imigrantų kelionę į Ameriką.

O baimė – ar negali ji būti pozityvi? Pavyzdžiui, Dievo baimė, sauganti, kad nepasiduotum tuščio smaguravimo iliuzijai, netikros, palaidūniškos laimės vyliui, arba baimė nusidėti, tapti monstru, prarasti žmogiškumą?

Tokia baimė irgi skatino daugelį, kad ir puritonus ar kitus nuoširdžiai religingus žmones, keltis į Ameriką, kad ten laisvai praktikuotų savo tikėjimą toli nuo Europoje madingo religinio diktato ir daug kur įsimetusio moralinio dekadanso, supuvimo.

Antra, ar negalima į Ameriką tik emigruoti, o būtinai reikia brautis? Pavyzdžiui, tie žydų intelektualai, kurie bėgo nuo nacistinio režimo Vokietijoje į Angliją, o paskui vyko į Ameriką – ar jie irgi ten brovėsi?

O jeigu ir brovėsi, ar tai reiškia, kad jie prarado sveiką protą? Ar sveiką protą išlaiko tik tie, kurie niekur nebėga ir nieko nesivaiko?

Remiantis Adomaičiu, atrodo, kad sveiką protą išsaugoji tik tada, kai neturi jokių vilčių, nieko nebijai, nuo nieko ir niekur nebėgi ir nieko nesivaikai, ypač tos nelemtos Amerikos, kuri, girdi, tikrai nėra ir „niekad nebuvo didi“!

Matau ir kitų itin abejotinų pasažų Adomaičio opuse. Pavyzdžiui, straipsnio pradžioje jis kimba prie JAV Nepriklausomybės deklaracijos antrojo sakinio: „Mes laikome akivaizdžiomis šias tiesas: visi žmonės sukurti lygūs ir visi jie Kūrėjo apdovanoti neatimamomis teisėmis, kurioms priklauso gyvybė, laisvė ir laimės siekimas.“

Adomaičio požiūriu, „šios tiesos nėra akivaizdžios“, nes jos „nurašytos iš J. Locke`o trumpos „Esė apie tikrąją pilietinės valdžios kilmę, apimtį ir tikslą“.

Taip, sutinku, jos šitaip nurašytos, jos, kaip teisingai sako Adomaitis, „tiesiog išplėštas puslapis iš rinktinių Johno Locke`o raštų“. Bet tai ne argumentas teigti, kad „šios tiesos nėra akivaizdžios“ ar net neturėtų tokiomis būti laikomos.

Faktas, kad anglai kolonistai, siekdami Nepriklausomybės, nusirašė tą siekį remiančius motyvus ne iš „kažkokio“, o iš savo gerbiamo politinio liberalizmo tradiciją įkvėpusio Anglijos filosofo, dar nereiškia, kad jų bendrai skelbtos „tiesos nėra akivaizdžios“.

Be to, kritikuoti jas buvo leidžiama beveik nuo pat pradžios. Tiesa, niekas nemanė, kad šios tiesos yra neakivaizdžios, tačiau iš pradžių kai kurie, o ilgainiui labai daug kas pamanė ir pamatė, kad šioms akivaizdžioms tiesoms akivaizdžiai prieštaraujama turint vergų, žudant ir į rezervatus sugrūdant indėnus, ir taip toliau.

Tačiau turbūt labiausiai provokuojanti, bet sykiu ir pati silpniausia mintis Adomaičio komentare glūdi šiuose žodžiuose: „Nieko originalaus Amerikoje nėra sugalvota. Visos filosofinės, ideologinės, teologinės kulkos, zvimbiančios dabartinėje Amerikoje, yra atneštos iš Europos pasitraukiančių mąstytojų“.

Čia matau esminį prieštaravimą. Manyčiau, kad, jeigu Amerika yra vien tik imigrantų kolonija, tai viskas, ką tie imigrantai sukuria Amerikoje, ir yra Amerikoje sugalvota, argi ne?

Bet gal tai ne „originaliai sukurta Amerikoje?“ – girdžiu užprotestuojantį Adomaitį.

„O kodėl gi ne?“ – atkirsčiau aš. Jeigu imigrantai kažką sukūrė ne Europoje, bet gyvendami Amerikoje, kodėl jis ne „originaliai amerikietiškas“? Ypač jei tai padarė jų vaikai, anūkai, proanūkai, proproanūkai ir dar vėlesni pirmųjų imigrantų palikuonys, kaip dažniausiai Amerikoje ir būna?

Todėl visiška nesąmonė teigti, kad „nieko originalaus Amerikoje nėra sugalvota“. Pasižiūrėkime vien į Nobelio premijos laureatų sąrašus, ir ten matysime, kad visose kategorijose amerikiečiai lenkia europiečius bent dvigubai ar trigubai, jei ne dar daugiau.

Neabejotina ir amerikiečių Nobelio literatūros premijos laureatų kūrybos kokybė. Tegu Isaacas Bashevis Singeris, Česlovas Milošas, Josefas Brodskis ir nelaikytini tikrais amerikiečiais, nes į Ameriką pabėgo galbūt iš baimės ar ieškodami saugesnio gyvenimo, o gal dar kitų Adomaičio nuvertinamų paskatų vedami, jie vis tiek pasirinko toje šalyje būti ir numirti. Jie kartu su Amerikoje gimusiais Williamu Faulkneriu, Ernestu Hemingway‘umi, Johnu Steinbecku, Saulu Bellow ir Toni Morrison neabejotinai priklauso prie didžiausiųjų XX-ojo amžiaus pasaulio literatūros korifėjų, jau visai nekalbant apie Nobelio premijos negavusius XX-ojo ir XIX-ojo a. rašytojus, kaip antai: Hermanas Melville‘as, Markas Twainas, Edgaras Allanas Poe, Stephenas Kingas, ir aibė kitų.

O ką dar pasakytume apie Nobelio premiją gavusius ar jos negavusius dramaturgus Eugene‘ą O‘Neillą, Tennessee Williamsą, Arthurą Millerį, Davidą Mametą, poetus Edwardą Estliną Cummingsą, Robertą Frostą, Waltą Whitmaną, Carlą Sandburgą ir kitus?

O kur dar architektai Frankas Lloydas Wrightas, Frankas Gehry ir Philipas Johnsonas, kur visa populiarioji kultūra – Holivudas, miuziklai, džiazas, rokas, kantri muzika – toli gražu ne visa tai net per kelias kartas nėra atkeliavę vien iš Europos. Veikiau net priešingai. O kur dar visa rimtoji klasika – ir tai ne vien tik geršvinai, bernšteinai, bet ir Johnas Cage‘as, Eliotas Carteris, Aaronas Coplandas, Henry‘is Cowellas, minint tik žymiausius, kurių pavardė prasideda „c“ raide.

Apie filosofiją nė nepradėsiu kalbėti, nors Adomaitis teisingai ir dosniai pripažįsta pragmatizmo srovės amerikietišką kilmę. Tačiau jis nepastebi, kad didžioji dalis visos analitinės filosofijos yra anglosaksiška, o tai reiškia, kad anglai ir amerikiečiai beveik po lygiai dalijasi šio XX a. dominuojančio filosofinio sąjūdžio nuopelnais ir klystkeliais.

Tad kodėl vadiname Adomaičio komentarą aukštos, retos kokybės? Ogi dėl to, kad šis autorius nevyniodamas į vatą daro išvadas ir kelia klausimus, kurie Lietuvoje retai girdimi. Juos kaip tik ir verta išnagrinėti, kad pasiliktume ne lėkštų ar anoniminių pastabėlių lygyje, o priartėtume prie visapusiškos tiesos, kuri dažniausiai ne visiems, įskaitant patį autorių, būna maloni.