Permainingas laiškas supratingam skaitytojui 

Tęsinys. I-ąją esė dalį skaitykite čia.

Apie skaitmenine kultūra besirūpinantį festivalį Transmediale šiemet, tiesą sakant, nelabai ir turiu ką papasakoti. Yra dalykų, apie kuriuos negalint ko nors kompetentingai pasakyti, kalbėti ir nesinori. Iki tol, kol imi pagrįstai įtarti, kad niekas kompetentingai jais ir nepasirūpina (su visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis). Šiuolaikinėje visuomenėje labai daug savo gyvenimo sričių perleidžiame ekspertams ir jų sprendimų lemiamą tikrovę laikome savaime suprantama. Tuo tarpu Transmediale visada atverdavo diskusijų lauką alternatyviems požiūriams, kvestionuodavo akivaizdžias apgaules, keldavo aštrius klausimus ir radikaliai atvirai išsakydavo kritinį požiūrį į negatyvias tendencijas. Pastaraisiais metais labiausiai išvystytų (norėjosi sakyti „subtiliausių”, bet nuoširdžiai suabejojau) skaitmeninių technologijų diskursas tampa itin aktualus, nes pradeda apimti itin reikšmingus galios, kontrolės, įtakos klausimus ir kėsinasi ne tik į socialinę sanklodą užklojantį totalumą, bet ir intymiausias, gyvybiškai svarbias mūsų asmeninio gyvenimo sritis. Net žodyno prasme čia netrūksta mįslingos entropijos, tabu, įtakos sritis karštligiškai perskirstančio konkurencingumo. Tai lemia elementarų neraštingumą naujausių skaitmeninių technologijų srityje, neadekvačias specializuotas privilegijas, etines dilemas kasdienybėje ir politikoje, keliagubus standartus teisinio reguliavimo srityje. Viena svarbiausių problemų, su kuria susiduriame, yra nebrandus, agresyvus, destruktyvus ir standartizuojantis technologijų skverbimasis į sritis, kurios pasižymi kultūriniu bei socialiniu jautrumu ir nepaklūsta brutaliai technicistinei inžinerijai. Būtent dėl šios priežasties šįkart likau atokiau poleminio įkarščio ir mieliau pasirinkau paralelinę Vorspiel programą, sudarytą bendradarbiaujant su festivalio partneriais – galerijomis, muziejais, universitetais, kultūros ir meno centrais visame Berlyne. Neturėdamas aiškaus plano, bet disponuodamas tuzinu orientyrų, kuriuos šia ypatinga proga man galėjo pasiūlyti svetingoji sostinė, pasinėriau į nuotykį. Visa, kas pasakyta iki šiol, pasakyta ir tam, kad mielam (-ai) skaitytojui (-ai) nesusidarytų įspūdis, jog tesidalinu faktografiškais punktyrais impresionistiško tirščio peizaže…

Festivalių CTM ir Transmediale katalogai

Festivalių CTM ir Transmediale katalogai

Festivalis Club Transmediale šįkart skelbia kiek manifestinę, kiek marketinginę Naujųjų geografijų paantraštę. Mąstau, ką ji šiuo atveju galėtų reikšti. Nuo įprastų dėmesio centrų atokiau besilaikančios pasaulio muzikos tradicijos kupinos neišsemiama gausa aidinčio šurmulio. Dažnai jos savipakankamos. Neretai – sąmoningai besislepiančios nuo grubaus, intensyvaus ir tuo pačiu paviršutiniško, visa ką suvienodinti linkusio etno-turizmo. Bet šių laikų pasaulyje jų jungtis su modernybe tiesiog neišvengiama. Tikriausiai bet kuriame didmiestyje, kone bet kuriame pasaulio kontinente net smarkiai neieškodamas atrasi afro-futuristinės poetikos, etno-nomadiško patoso, kiberpankiškos energijos, post-folklorinio koliažo atgarsių. Šiose hibridiškų mišrainių džiunglėse žanro grynuoliai tampa vis retesne rūšimi, vis reikliau besiprašančia raudonosios knygos. Tuo tarpu techno ekstazių ir psichodelinių mutacijų virsmais užsikrėtusi šiuolaikinė klubinės muzikos kultūra nepaliauja maišyti ir sintetinti naujuosius savo pavidalus ir atmainas. Kartais ji pasirodo kaip gigantiška medūza, savo čiuptuvais aklai, chaotiškai ir be skrupulingos atrankos įsiurbianti viską, kas pasitaiko jos kelyje. Kartais ji atsiveria kaip didžiulis požemio labirintas iš begalės urvelių skirtingoms rūšims: kai žybsi vakaro šviesų neonas, imi užčiuopti vieną jo šakninių gijų.

Tad ir šiame kontekste gana reprezentatyviame festivalyje Club Transmediale geografijos tema, etniškumo samprata, muzikavimo tradicijos ir diskurso rašymo būdai pasirodo kaip vis labiau hibridiški, susiliejantys, besiniveliuojantys, įsivejantys į kelias ryškiausias arba paralelias tendencijas. Koncertai pabrėžtinai teatrališki, aiškiai besiorientuojantys į platesnę nei įprastai auditoriją (ir kartais, deja, tai jaučiasi…). Etno-identitetai labai nevienareikšmiai, aštrių briaunų ir gludinamų kampų. Juos įvardinant reikia laviruoti tarp kelių laukų: šiuolaikinio profesionalaus meno ir šiuolaikinės nekomercinės muzikos, įrašų ir koncertų industrijos, klubinės kultūros. Kartu reikia „apžaisti“ šioje situacijoje neišvengiamai atsirandančią dvilypę laikyseną. Muzikantams – išlikti autentiškais būnant egzotiškais, išlikti autentiškais ir egzotiškais būnant sėkmingais, išlikti bent šiek tiek etniškais įsiliejant į tai, kas šiuolaikiška bei kosmopolitiška, ir staiga tapti visiškai nesaistomais etniškumo tada, kai jis ima į tave badyti pirštu. Kuratoriams – aktualizuoti geografines periferijas vengiant naujojo kolonizavimo šešėlio, pritraukti įvairialypes auditorijas išsaugant solidžią, diskursui pavaldžią viešumo ir profesinės erdvės oazę. Geografijos tokiu būdu ima pintis išoriškų regimybių ciklais, srautais ir tinklais. Kiek geografijose išties lieka pačių geografijų, o kiek jos teįgyvendina žymėjimo funkciją šioje daugiabalsėje kakofonijoje, pasireiškiančioje nenutrūkstančia išvirkščiomis pusėmis išsiverčiančių dvilypumų grandine? Galiausiai imi abejoti, ar tokia problemiško klausimo retorika vis dar aktuali, įmanoma ir produktyvi.

Kaip ten bebūtų, panašu, kad festivaliui vis dėlto pavyksta atkreipti dėmesį į pačią pastangą rasti naujas, išradingas, pozityvias, kritiškas, kasdieniu kultūriniu ir subkultūriniu autentiškumu grįstas, produktyvias tarptautiškumo ir tarpkultūriškumo strategijas. Pavyksta dekonstruoti dirbtinį lokalumu grįsto etninio identiteto politizavimą, kuriuo mėgsta manipuliuoti nacionaliniu pagrindu grindžiamos ideologijos, ir dar labiau dirbtinį jo egzotizavimą bei fetišizavimą, dažniausiai gerai kotiruojamą rinkoje. Pavyksta patirti daugiabalsiškumą neprimetant jam išankstinių žaidimo taisyklių. O svarbiausia – pavyksta išgyventi raibomis, hibridiškomis estetinėmis ir diskurso formomis klegantį festivalį kaip tam tikrą prijaukintą, sukultūrintą karnavalą. Jame iš tiesų justi ne tik viską įtraukiančios „suneštinio stalo” nuotaikos, bet ir nežinia, nuostaba, kitoniškumo atvertys ir nepažintų tolių ilgesys.

group A. Berghain, CTM. © Camille Blake

group A. Berghain, CTM. © Camille Blake

Keletas aktualijų ir personalijų. Festivalio atidarymo koncerte ir jo parodų programoje sužiba vienas ryškesnių programos akcentų: Vincent Moon. Festivalis menininką pats ruošė šiam vaidmeniui, išsiųsdamas į įvairiausius pasaulio kampelius filmuoti religinių ir etninių švenčių bei ritualų. Menininko filmavimo maniera, regis, susiformavo plėtojant La Blogotheque (lietuviškas atitikmuo – Vilnius Temperature tinklaraštis Vimeo interneto platformoje) stiliaus videoklipus: muzikos grupė gyvai groja akustiniais instrumentais kamerinėje erdvėje ar po atviru dangumi; filmuojama nenaudojant montažo, dažniausiai – viena judančia kamera. Neabejotina, kad taip filmuojant atsiranda tam tikros iš anksto apibrėžtos žanro taisyklės, sąmoningai pasitelkiami ar net neįsisąmoninti reprezentacijos modeliai. Tokia maniera fiksuojami kuo įvairiausi ritualai ir apeigos – pradedant sufijų giesmėmis ir šokiais ir baigiant šventinėmis spalvingojo Tailando ceremonijomis. Maža to, videoinstaliacijoje Ritualai (angl. Rituals) ši filmuota medžiaga (beje, neįtikėtinai gausi ir įvairi) sinchroniškai gretinama trijuose ekranuose, improvizuotai gretinant ir jų garso takelius: kartais paliekamas garsas iš vieno šaltinio, kartais miksuojami keli garso takeliai sukuriant erdvinę iliuziją. Reikia pripažinti, įspūdis dviprasmiškas. Akivaizdu, kad tai nėra antropologija, mat autorius primeta savo žvilgsnį ir inicijuoja savaip apibrėžtą santykį su ritualu. Taip ištinkantis autentiškumo ir tam tikros sakralios autonomijos stygius tiesiog rėžia akį. Tad ir šiuo atveju ne mažiau aktuali etno-turistinio vartotojiškumo problema, kurią menininkas savo kūriniu atskleidžia visoms įsitraukusioms pusėms: ne tik dokumentuojamo ritualo dalyviams ir mums, žiūrovams, bet ir sau pačiam bei festivaliui. Vis dėlto, vaizdinių daugialypiškumas ir jų autentiška, tradiciška, archaiška kilmė instaliacijos erdvėje, vis dėlto, gali atverti – buvo momentų, kai iš tiesų atvėrė – tam tikrą universalaus pirmapradiškumo pajautą. Ko gero, tokia ir buvo pirminė, esmingiausia šio daug pastangų, įdirbio ir dialogiško įsitraukimo reikalavusio projekto intencija. Kiek kitoks įspūdis susidarė pasiklausius Alessandro Bosseti radijo meno žanrui artimo kūrinio Iš Afrikos (angl. African Feedback). Jaučiausi paniręs ne tik į šypsenomis skambančius kasdieniškus pokalbius, čia pat vietoje improvizuojamas dainas, intonacijų flirtą ir miestelių garsinę aplinką, bet ir į pačią įrašo medijos plastiką – šis polilogiškas aspektas pasirodė itin įspūdingas. Panašu, kad įvairius kontinentus sujungiančios gyvos transliacijos, jų įrašai bei jas interpretuojančios kompozicijos gali tapti viena iš inovatyviausių ir įdomiausiai besiplėtojančių tendencijų muzikos ir medijų festivaliuose.

Pagrindinė festivalio paroda Seismographic Sounds, be kita ko, atveria besirandantį hipsterišką Afrikos bei Viduriniųjų Rytų veidą. Parodoje instaliuotos juodosios video-būdelės iliustruoja tai, kad audiovizualinė produkcija, kaip ir dauguma kitų prekių ir paslaugų, keliauja pakuotėmis ir daviniais, nepriklausomai nuo jos pobūdžio. Vaizdo klipai dažniausiai sukonstruoti taip, kad jų siužeto turinys, estetika, muzikinė kompozicija remiasi keliaaukščiais, vienas kitą paneigiančiais ar vienas kito atžvilgiu ironiškais prasminiais sluoksniais. Tai toks naujosios MTV modelis, kuriame komikso koliažas, realybės šou, algoritminis „šienas”, celiulioidinis muilas, emancipacinis hip hop’as, gitarinis pastišas (ir t. t.) tarsi gličia pramonine medžiaga sukabinamas į vieną groblėtą ekspozicinį bloką. Žinoma, reikia turėti omenyje, kad šiuos apibendrinimus lemia jautrumas masinės ar subkultūrinės produkcijos srautams, jų stilistikos ir estetikos virsmui į lengvai atpažįstamus bei gausiai reprodukuojamus prekinius ženklus. Šių „pakuočių“ dėka gimsta nauji simbolinių reikšmių laukai, nišos tapatybėms rastis ir jų susikirtimams bei persipynimams plėtotis. Šios nišos, savo ruožtu, neatskiriamai susijusios su ištisa jų radimosi infrastruktūra. Parodoje pasirinkta eksponavimo strategija kaip tik ir atskleidžia šią ne visada akivaizdžią, bet visada svarbią dimensiją, neretai apsprendžiančią vienos ar kitos kultūrinės aplinkos vaizdinius, įpročius, elgesio kodus, kasdienybę įrėminančią pasaulėvoką. Belieka žavėtis naująja vaizdo klipo estetika išreikštomis kultūrinėmis ir socialinėmis laikysenomis, jų atvirumu tarpkultūrinėms realijoms ir jautrumu regioniniams savitumams, jų pozityviu, kritišku ir tuo pačiu žaismingu, kūrybingu pobūdžiu, nebūdingu „srautinei” pramoginei audiovizualinei produkcijai. Kita vertus, plėtojant šią temą taip pat siekiama atverti ir parodyti ištisą spektrą galimybių kūrybiškoms, unikalioms meninėms ir muzikinėms iniciatyvoms, derinančioms senas geras Pasidaryk pats (angl. DIY) strategijas ir siekį integruotis į įvairialypes, savitam identitetui palankias  kultūrines ir socialines terpes.

Iš Meksikos mafijos ginklų pagaminti instrumentai Pedro Reyeso instaliacijos Nuginklavimas (angl. Disarm) pavidalu tampa vienu pagrindinių parodos akcentų. Įsivaizduokite, priešais jus – iš kažkada tikriausiai šaudžiusių automatų suręsta pynė, veikianti kaip egzotiškas mechaninis perkusinis instrumentas. Nereikia pamiršti ir fakto, kad gana drastišku meniniu „atidengimo“ veiksmu iliustruojant žudymo mašineriją, kartu ir sukuriama kolekcinė vertybė. „Gal norėtumėte pasidekoruoti šia instaliacija savo namo rūsį?“, – klausia hipotetinis aukcionas. Lazda turi du galus? Na, šiuo atveju panašu, kad ne visai. Bet tuo pačiu tai reiškia, kad pirštu akivaizdžiai baksnojant į tikrų, žudikiškų automatų pynę, tokiu būdu atidengiama ir ne tokia akivaizdi dvipusių lazdų kolekcija. Ką bendro visa tai turi su globalia geografija – ypač šešėline jos puse – supratingam skaitytojui nesunku nujausti.

Pedro Reyes instaliacijos Disarm fragmentas. Festivalio CTM paroda Seismographic Sounds © Camille Blake

Pedro Reyes instaliacijos Disarm fragmentas. Festivalio CTM paroda Seismographic Sounds © Camille Blake

Festivalio diskusijų popietėse kalbama apie neišpainiojamą probleminį lokalių ir globalių aktualijų mazgą. Jis, tiesa, pamažu atsipainioja ir išsivynioja, polemikos dalyviams taip patiriant kolegišką solidarumą. Tai ypač pasakytina apie „karštuosius taškus” – tuos, kuriuose vyksta kariniai konfliktai, tarpsta politinė nesantaika, kuriuos kamuoja skurdas ir kitos socialinės negerovės. Svarbiausia, kad apie tai kalbama… Vengiant patoso, neprisiimamas „ambasadorių” vaidmuo perdėm į jį įsijaučiant – menas ir muzika, deja, ne visada gelbsti pasaulį. Ir vis dėlto tam tikras atstovavimas jaučiamas, ir čia jis labai nuoširdus. Diskusijose, kaip įprasta, pristatomos ir muzikos naujienos iš tolimiausių pasaulio kampelių, o taip pat – leidybos aktualijos ir jų santykis su interneto ir virtualiųjų socialinių tinklų tendencijomis. Koncertų metu auditorijos perpildytos, tačiau jose taip pat dominuoja olimpinė solidarumo dvasia: pagarsėję triukšmadariai bendradarbiauja su džiazmenais, savadarbių instrumentų kūrėjai iliustratyviai atveria kiekvieną įspūdingesnę instrumentų detalę, autentiško muzikavimo tradicijos ar jų motyvai pateikiami labai teatrališkai. Tai pasakytina ir apie šokio elementus arba bandymą sukurti mįslingus, neartikuliuotus, tarsi universalius mitologinius įvaizdžius (iš jų pirmtakų paveldėtas mitologinis užnugaris gerokai nuvėsęs, veik neatpažįstamas). Tiesa, kiekvienas iš šių aspektų, kaip ir kiekvienas konkretus menininkas nusipelno dėmesingo žvilgsnio ir atskiros polemikos. Ją plėtoja festivalio Club Transmediale leidžiamas žurnalas. Šiemet jis pasirodė kiek labiau populistinis (ar tiesiog populiarus?) nei įprastai, o savo struktūra ir dizainu priminė žurnalą Wire. Galbūt dėl šios kone programiškos eklektikos ir dialektikos, įvairiausių stilistinių ir estetinių persipynimų, net ir klubų naktinėje programoje atsiranda egzotinio turizmo apraiškų ir santūraus, žingeidaus įsiklausymo epizodų. Greta įprasto naktinio šėlo, žinoma…

–––––

Apibendrinti kažkodėl nėra jokio noro. Regis, todėl, kad kaip tik apibendrinimų ir vengta nuo pat pradžių. Būtina tik išskirti su niekuo nepalyginamą festivalio nuotaiką ir atmosferą. Tai – efemeriška esencija, kuriai išgauti nėra paprastų receptų. Tiesą sakant, ne (tik) nuo jų viskas ir priklauso. Keisčiausia, kad kaip tik šį pasakojimą sisteminti linkusi profesionalioji logika ima ir atideda neaprašytai atminčiai. Galbūt dėl to, kad net tai, kas labiausiai asmeniška, vis labiau tenka išsiderėti ir išsikovoti. Išskleidęs nunešiotos papkės turinį, pasakotojas vėl gūžiasi į kokoną, pro kurio praardytas angas tyliai švilpia vėsus vėjelis…

Raed Yassin. Instaliacija The Stinky Singer / The Sultan of Tarab. Festivalio CTM paroda Seismographic Sounds

Raed Yassin. Instaliacija The Stinky Singer / The Sultan of Tarab. Festivalio CTM paroda Seismographic Sounds

Ne tik nuo jo kartais ima ir ištinka nuovargis. Skrydis atgal kaip tyčia visas debesuotas. Drumzlinas langas it veidrodis atspindi apatiją ir nuobodulį. Vienas iš stiuardų – tarsi nulietas Rowanas Atkinsonas kažkuriame iš niurzglio vaidmenų. Kartoninis lėktuvėlis kratosi ir dreba. Kai kurie oro uosto personalo darbuotojų prietaisai ima panešėti į radijo lokatorius. Alus ir čipsai dar kurį laiką lydės kontrastingais ir absurdiškais lemties viražais išvagotas kryžkeles, kol griežčiausia abstinencija atves iki aukščiausios disciplinuotos valios emanacijos – iškilmingos šio permainingo laiško tau, brangus (-i) skaitytojau (-a), pabaigos.

Iki kitų susitikimų!