Permainingas laiškas supratingam skaitytojui  

 

Imuosi rekonstrukcijos. Valanda po vidurnakčio – laikas, kai, kažkelintą kartą sukdamas bėgantį kelio punktyrą naktiniame Davido Bowie I’m Deranged, laukiu ankstyvo ryto. Mintyse dar oriai svirduliuoja ką tik prisimintas Nicolas Cage’as iš Leaving Las Vegas, jam atitaria nauja, ne mažiau alkoholiška Massive Attack ir Tricky videokolaboracija. Neataušęs ir klaikokos, bet virtuoziškos, tiesiog šedevriškos Skinny Puppy industrinės simfonijos The Process įspaudas besibraižant galimų pasivaikščiojimų žemėlapį. Keista, bet anaiptol ne virtinė išspręstų smulkmeniškų dilemų, planų rokiruočių, ir ne seka kelionę artinančių atsakymų į besikartojantį „kas dar?” varinėja kraują ir palaiko tonusą. Ir vėl pasitikrinu, ar išties vidurnaktis išmušė sausio 30 d., kuri įrašyta mano autobuso ir lėktuvo maršrutų bilietuose. Šie taip pat jau nučiupinėti. Yra pagrindo manyti, kad nesapnuoju. Iš manęs šaiposi ironiškai prasižiojusi kuprinė – sena, nunešiota, jau šiek tiek praplyšusi, ir kaip tik todėl neatitinkanti naujausių lagamininių standartų. Ką gi, turėsiu sąjungininkę savo pusiau piligriminėje, pusiau lunatiškoje kelionėje be aiškesnių motyvų, tikslų ir intencijų. Man rodos, šito sąmokslo vardas – Inercija. Jaučiuosi įveiktas, bet miglotai nutuokiu, su kuo turiu reikalą.

Nesu iki galo nuoširdus… Ko nepadarysi dėl istorijos dekoro? Anapus horizonto slypi rūke paskendęs tikslingumas, kurio žymę aptiksi net labiausiai užkietėjusio nomado kelionės kryptyje. Tad taip atsikratau ir galimybės pasiklysti. Lūkesčius susipakavęs į išvietintą, man pačiam svetimame laike nesuprantamai įšaldytą rezervuarą, aklai čiupinėju epizodiškus trivialios duotybės kontūrus. Oro uoste kiekviename žmoguje atpažįstu bent po keletą pažįstamų veidų, tarsi akvareliniais potėpiais išsiliejusių į skirtingo šviesumo ar tamsumo gymius, skirtingo aptakumo kontūrus, skirtingo vešlumo antakius, savaip charakteringo šviesumo plaukus. Lydintis išoriškas atpažinimas – tarsi linktelėjimas, šyptelėjimas ar skrybėlės kilstelėjimas susitinkant gatvėj. Lengva akimirksnio akistata, gesto užuomina.

Kelionės epizodą, matyt, galima palyginti su panirimu į pratisą, nenutrūkstančią tėkmę. Junti ją net tada, kai atsiplėšdamas nuo žemės apmeti horizonto matmenis, greičio skalę, sparno medžiagiškumą, temperatūrų skirtumus, sparčiai besimainančios ir kartu statiškos erdvės proporcijas. Ji lydi tave lėktuvui kertant debesų uždangą, išnyrant skaidrioje, nubalusioje, saulėtoje atodangoje, kai ausų būgneliams nejučia caktelėjus, trapūs klausos čiuptuvėliai lengvai priglunda prie aksomine skraiste prisidengusio šurmulio. Ji gaubia tave net tada, kai bandai užmigti vis dar dienos ritme besisupančiame, svetingame, bet pernelyg šviežiame ir dėl to nesuspėtame prisijaukinti guolyje. Net sapne ji plačiai užsimerkusi grimzta į kitos dienos rytą.

Festivalio Transmediale paralelinės programos Vorspiel iliustracija interneto svetainėje

Festivalio Transmediale paralelinės programos Vorspiel iliustracija interneto svetainėje

„Geriausiai išsimiegu stalčiuose”, – ūmai prabyla manyje psichoanalitikės Julios Kristevos romano herojė. Neprisimenu, gal jau ir esu ją taip citavęs. Labai mėgstu būtent taip cituoti, nors jau kuris laikas nebeišsimiegu. Pamažu išsiraitau iš kampe susigūžusio kokono. Apsiveju juo atsiribodamas nuo visko, nuo ko tik įmanoma atsiriboti. Net į šią eilutę iš jo buku kampu įsiveržia tyla ir neparašytas daugtaškis. Juodoje nuzulintoje papkėje, teikiančioje man pagrindo ortodoksiškai tapatintis su menamu inspektoriaus iš Rytų Europos personažu, telkiasi šūsnis popierių. Reikėtų pagaliau prakedenti susitvenkusį siužeto vingį.

Esu Berlyne. Miestas, kuriam imu jausti vis stiprėjančią simpatiją, o kartais – jei dar nepajutote, dar tikrai pajusite – ir tam tikrą priklausomybę. Gal dėl to, kad esu palyginus sėslus žmogus ir jei kur nors išsiruošiu, tai dažniausiai ten, kur jau kažkada buvau išsiruošęs. Kartais net ir truputį prieš savo valią (mat šis rūbas, matyt, taip pat išaugamas, bet vis ta įpročio galia ir kitos aplinkybės…). Turiu reikalą ne tik su savo ūmai prabudusiom bastūniškom obsesijom, bet ir su geografijos tema, kaip sakoma, ad hoc. „Mažasis Europos Niujorkas” jai tiesiog idealus. Europos, meilė kuriai nepaliauja skleistis per atstumą: per fizinį nuotolį, per idealistinio istorinio pasakojimo, ant kurio krenta didieji kataklizmų šešėliai, ir pragmatiškų dabarties aktualijų atotrūkį, per našta krentantį įsikalinimą prievartinių universalijų raizgalynėje.

Šita raizgi pynė tuoj pat įgaus žadėtąjį tikslingą referentą. Pabandykime, prašau, apie visa tai pasikalbėti. Pasakojime atsiras tikras pirmu asmeniu kalbantis menotyrininkas su šiokiu tokiu stažu, besidomintis ne tik Berlynu, bet ir medijomis bei muzika. Ir jūs tai pajusite. Neįmanoma būti skrajojančiu olandu oranžiniais marškinėliais ir patikimu tam tikros srities komentatoriumi tame pačiame sakinyje. Tad įsigudrinu suderinti šiuos du vaidmenis (gal dar kelis) bent jau tame pačiame tekste. Tebūna man atleista už tokio pobūdžio bravūrą. Belieka guostis, kad ją prieš mane jau buvo linkęs pasitelkti ne vienas autorius. Tarp jų – ir keletas gana garsių. Ir talentingų. Na štai, taip įsibėgėjus laikas dėti dar vieną daugtaškį…

Plakatinė festivalio Club Transmediale parodą Seismographic Sounds lydinti iliustracija

Plakatinė festivalio Club Transmediale parodą Seismographic Sounds lydinti iliustracija

Prisipažinsiu, atvykau čia trečius metus iš eilės stebėti skaitmeninės kultūros festivalio Transmediale ir jo partnerio, vis įvairėjančių žanrų muzikai skirto festivalio Club Transmediale (santrumpa – CTM). Pirmasis šiemet pašvęstas meniniam tyrimui ir pokalbio bei polemikos reikšmei, antrasis – šiuolaikinei populiarių, klubinių, etno-egzotiškų, alternatyvių, eksperimentiškų ir hibridiškų stilių muzikai. Organizatoriams parašiau motyvacinį laišką, kurio ištrauka įžvelgiu prasmę su jumis pasidalinti:

Šių metų CTM festivalio tema Naujosios geografijos mane domina keletu aspektų. Visų pirma, išskirčiau naujų techno-nomadiškų praktikų muzikoje ir mene kontekstą, šių praktikų santykį su lokaliomis istorijomis ir miesto kultūros realybe, marginaliais, periferiniais ir dominuojančiais diskursais. Mane domina autentiškos, hibridiškos ir mutuojančios su šiomis praktikomis ir subkultūromis susijusios tapatybės, jų praeities ir ateities projekcijos, jų kultūriniai jautrumai. Berlynas savo istoriniu palikimu ir ypač kompleksiška dabartimi šiems besirandantiems polilogams suteikia itin savitą urbanistinę ir kultūrinę scenografiją. Savo  norą gvildenti tokią perspektyvą papildyčiau tuo, kad esu iš Lietuvos, Rytų Europos. Tad lokalių bendruomenių, miesto kultūros, meno pasaulio ir asmeninių kontekstų susitikimas Berlyne – mieste, suvaidinusiame išskirtinį vaidmenį šioms kompleksiškoms tikrovėms besirandant, – yra itin intriguojantis ir žavintis. 

Transmediale šiemet kvietė plėtoti meninį tyrimą. Tai yra mano kaip menotyrininko ir menininko interesas (ypač kalbant apie meninio rašymo ir išvestinių projektų formas). Laikau abiejų festivalių temas potencialiai susijusiomis.  

Spaudos akreditaciją gavau. Labai apsidžiaugiau. Tai buvo pirmas dokumentas mano juodoje, nuzulintoje papkėje – tame priežastingame nešulyje ironiškai besišypsančioje, jau kiek prairusioje, nelagamininėje keliautojo kuprinėje.

ek

Taigi… Čia galėtų prasidėti visai nauja istorija. Bet – žinoma, logiškai ir kone oportunistiškai – tęsiasi sena. Prisiminsiu fotelį prie apskrito staliuko ir šviestuvą nedideliame Paryžiaus kavinę Vilniuje šiek tiek primenančiame bare O Tannenbaum 2010-ųjų vasarą. Jis įsikūręs Sonnenallee gatvėje – kaip tik tose apylinkėse, kurias į dvi atskiras dalis skėlė geležinė uždanga, kartu perskeldama ir visą Europą.  2010-aisiais mano pasisvečiavimas toje užeigoje buvo nulemtas kinematografiškų motyvų. Užnugaryje neįkyriai aidint baro šurmuliui, ekrane tuomet buvo rodomi du filmai. Vienas taip ir vadinosi, Sonnenalle. Tai – nuotaikinga, šmaikšti, jaunatviška ir melomaniška komedija apie gyvenimą, vienaip ar kitaip kunkuliavusį abipus sienos ir patyliukais srovenusį iš vienos jos pusės į kitą. Bežiūrint užplūdo keliariopos distancijos jausmas. Jį kėlė, visų pirma, tai, jog dramatiška, žemyninės reikšmės atskirtį žyminčios vietos istorija perteikta žaismingai ir kasdieniškai, labai lokaliai. Antra, sėdėti bare, esančiame Sonnenallee gatvėje, neatpažįstamai pakitusioje ir gausiai apgyvendintoje jau gerokai po sienos griūties čia atsikėlusių imigrantų, reiškia antrinę distanciją, kurioje tas pirmasis iš paminėtųjų prieštaravimų atrodo įgaunąs istorinę, retrospektyvią reikšmę. Čia, istorinėje atskirties zonoje, imi justi jau globalaus mastelio dabarties geografinių ir kultūrinių kryžkelių susikirtimus ir nematomų sienų kontūrus. Kitas filmas – BBC televizijos dokumentika apie krautroką, ištisą vokiškosios elektronikos ir roko muzikos meilės romano epopėją, išsirpusią itin savito charakterio muzikinio fenomeno žiedais. Vėliau, jau demonstruojant šį filmą per paskaitas, greta melomaniško entuziazmo kiekvieną kartą apimdavo aplink praeities šešėlius šokanti aštraus disonanso nuojauta. Kiekvieną kartą apsilankydamas Berlyne vis ryškiau supranti, kas yra toji vokiškojo nacionalinio identiteto trauma. Kitas klausimas – neretai ir kiek asmeniškas – ką su tuo daryti? Reikia pripažinti, kad greta krautroko, čia esama ir daugybės kitų socialinio komforto, kultūrinio dreifavimo, pagarbaus etiketo, racionalios atminties ir aktyvios užmaršties laikysenų ar net ištisos socialinės ir kultūrinės choreografijos strategijų.

Racionaliųjų išvadų pasaulis… Šitoje vietoje tiktų koks nors skalsus, sudurtinis-bet-neišardomas, tvirtas vokiškas raktažodis situacijai nusakyti. Gera proga pamažu išmintingai nusišalinti į rožių sodo kaimynystėje iškilusį kalniuką vakarinėje miesto dalyje. Jo viršūnėje – toks sakytumei industrinis monumentas su dviem betoninėmis apžvalgos aikštelėmis ir stilizuotomis metalinėmis konstrukcijomis. Padabintas graffiti, apaugęs berželiais. Iki jo papėdės palydi viadukas virš plačių, masyvių geležinkelio bėgių ir sunkiasvorės juosvos arkados apačioje. O į kalvelės viršūnę veda medžių apsuptas išsišakojantis takelis mediniais turėklais. „Ir kas matyti?”, – tikriausiai pasmalsausite. Ogi kokie trys ketvirčiai Berlyno… Iš viršaus, žinoma. Jį dengia vakaro dangus. Šalia bent keliomis kalbomis tyliai šnekučiuojasi linksmai, bet santūriai nusiteikęs jaunimėlis. Pro groteles į tolį ilgesingai žvelgia vieniša pakeleivė – matyt, iš Azijos (bandau atspėti). Iš šios plynaukštės labai patogu šuoliu nerti į ratilais vilnijančią kartografiškų atsiminimų bangą…

Meira Asher. Paroda Seismographic Sounds

Meira Asher. Paroda Seismographic Sounds

Alexanderplatz metro sustojimas visą savaitę atstoja mažąją Aleksandriją. O tai jau savotiška etimologinė Uhlandstraße paralelė. Kottbusser Tor ima įkūnyti miesto katę. Žinoma, visi tie kreuz ir berg: Ostkreuz, Kreuzberg, Landsberger Alee, Prenzlauer Berg, Herzberge ir netgi Spermberger Straße Warschauerstraße ne tik žemėlapyje, bet ir simboliškai nutolsta Rytų kryptimi. Rosa Luxemburg Platz įsitaiso šalia Rosenthaler Straße, šiai tampant asmeniniu asociatyviu Lietuvos šachmatininko Eduardo Rozentalio indeksu (Wikipedia sufleruoja, esą egzistuojąs ir toks rašytojas publicistas Edas Rosenthalis, areštuotas už medicininės marihuanos naudojimą). Kažkur tose apylinkėse – nedidukė kinų parduotuvėlė: lentynose porcelianas, arbata, vėduoklės, kardas, akupunktūros schema ant piešto kūno, keletas tradicinės muzikos kompaktinių plokštelių (pritrūkus monetos, šeimininkas šiltai šypsodamasis atlieka svetingą nedidukės nuolaidos gestą). Vos už kelių žingsnių – simpatiškas kultūros ir meno centriukas, pasitinkantis rodyklėmis kino, studio, theater, club, galerie, sprachschule, musickschule, wc. Iki Karl Marx Alee – saugus fizinis ir kognityvinis atstumas. Pakeliui – o gal kaip tik visai į kitą pusę, priklausomai nuo atskaitos taško – galerijyčių ir kavinaičių kupina Auguststraße. Tarp jų – ir restoranas Lotynų Amerikos šokiams, visas nudabintas kabančiais blizgučiais. Vaizduotę blizgina ir taurė aperityvo, užpildydama sceną melodingu holivudiniu pasažu. Kiek tolėliau – Cindy Sherman parodos plakatas kolekcijų erdvėje dviraidžiu pavadinimu me ir treningu vilkintis elnias restoranėlyje prie pat lango į gatvę. Šiek tiek prieš tai – nedidukės, šių eilučių autoriui sąmoningai anoniminėmis likusios senos kapinaitės: auksinė rožė ant aristokratiškai, elegantiškai juodo kryžiaus (tai ta prašmatni, žibanti, ryški ir kartu santūri, skoninga, preciziška juoda); vešliai trilapiais susiviję vijokliai; nuolankiai, skaisčiai balta Marija iš minkšto akmens, apsupta ažūriškai padabintų kapų tvorelių ruožo šviesaus ir tamsaus kryžiaus kaimynystėje; juodoji Mergelė kruopštaus, gotikinio, saulės spinduliuose tviskančio metalinio dekoro apsuptyje; gotikinis, trafaretinis spausdintas, akcentuotai auksinis šriftas ant skirtingos faktūros antkapių; aptrupėjusi kolonada televizijos bokšto perspektyvoje ir dar keletas kitų įsiminusių detalių (tas ne toks jau dažnas pojūtis, kai atskiros detalės kone idealiai dera sudarydamos vieningą visumą…). Kelionė šiauriau, į galeriją prie Osloer Straße borgesišku pavadinimu Uqbar ir netikėtas rajonas arabeskiškais eksterjerais. Desertas kuklioje iranietiškoje kepyklėlėje, apvalainai įsikomponavusioje dviejų gatvių sankryžoje. Vaizdas pro langą į medinių atspalvių Stambulo kavą po prabangiu, berods, secesiniu dekoru. Taip ir reali Mio Cola mintyse tampa įsivaizduojama Mid Cola, tirščiau nei įprastai spragsėdama mozaikiškais kaleidoskopų ornamentais.

Apie Berlyno metro kažkada tikriausiai parašysiu dar vieną laišką.

Kaip visada, maršrute pasitaiko ir šio to monumentalesnio… Zionkirche, jos vardo gatvė (gatvėje – tailandietiška užkandinė), ekspresyviai didingi bažnyčios kontūrai, šiurkštokai asketiškas, religine ikonografija taupus interjeras. Nuostabus Charite Platz kvartalas ir medicinos istorijos muziejus. Jame – festivalio proga eksponuojama šiuolaikinio meno paroda Veidrodiniai atspindžiai (angl. Mirror Images) ir nuolatinė ekspozicija, kurios dėka gali susipažinti su medicinos istorijos pagrindais ir apžiūrėti, kaip formalino induose užkonservuotas atrodo kone kiekvienas kūno organas. Ekspozicija mintimis grąžina į CTM festivalį kasmet priglaudžiančias Kunstquartier pastato – buvusios karo ligoninės – erdves ir joje išlikusią Theodoro Fontane’o vaistinę. Žiūriu į lankstinuką ir gretinu savąją vaistinės nuotrauką su ta, kurioje baltais chalatais vilki seselės ir „siunčia linkėjimus”, kuriuos nuo dabarties skiria geras šimtas metų… Ir jau kelintą kartą – muziejų sala. Šįkart iš plakato tarsi į upės vagą kiek ironiškai šypsosi Holbeinas, tapybišku portreto žvilgsniu nukreipdamas ne link centrinio įėjimo į muziejų, o tiesiai į knygų, sendaikčių, pašto ženklų kolekcijų ir kitų chameleoniškomis vertėmis pasižyminčių gėrybių turgelio šurmulį.

II dalis