Turbūt kiekvienas esame girdėję istoriją, kaip iš Romos atvykęs Palemonas su keliais šimtais kilmingų romiečių atvyko į Lietuvą, čia įsikūrė ir taip pradėjo visus didžiuosius Lietuvos valdovus ir kilminguosius. Teorija įdomi ir verta dėmesio, tačiau labai vienpusiška ir atitolusi nuo naujausių sarmatologijos [1] pasiekimų. Iš tiesų pseudoistorija gali pasiūlyti daug daugiau įžvalgų negu istorija, todėl vertėtų ja ir pasiremti. Atsižvelgiant į tai, kad lietuvių kultūra tuo metu labai klestėjo, vargu ar kas būtų leidęs tiek šimtų imigrantų tapti lietuviškų dinastijų pradininkais. Todėl Romos ir Lietuvos panašumą gali būti geriau aiškinti per priešingą sąryšį. Ne romėnai sukūrė Lietuvą, o lietuviai Romą. Netrukus pamatysime, kokie akivaizdūs įrodymai tai pagrindžia, jeigu tik leisime sau panaudoti sarmatologinę tyrimų metodiką. O ir prie Palemono dar sugrįšime.

Joe, aut. David Delruelle

Joe, aut. David Delruelle

Pradėti geriausia nuo pasakojimo apie Romulą ir Remą. Rėjos Silvijos ir dievo Marso vaikai buvo vietinio valdovo atiduoti nužudyti, tačiau tarnai jų pasigailėjo, o galiausiai užaugino vilkė. Tuomet Romulas ir Remas susipyko, pirmasis nužudė antrąjį, buvo pastatyta Roma, o Romulas pradėjo visą Romos valdovų dinastiją. Žinoma, šioje istorijoje nemažą dalį sudaro mitas, tačiau giliau jį painterpretavus (kaip ir kiekviename mite) galima rasti tiesos grūdą. Svarbiausia teisingai suprasti vardus. Romulas, be abejo, kilęs nuo lietuviško žodžio romuolis. T.y., ramus, taikus žmogus. Remas tuo tarpu kilęs nuo lietuviško žodžio remelis (Remas veikiausiai pametė savo -el istorijos eigoje), kuris reiškia ginčą, barnį. Taigi turime amžinąjį konfliktą tarp taikos ir karo (ne veltui mite ir jų tėvai yra taiki vestalė Rėja Silvija ir karo dievas Marsas). Kaip neretai būna, taikdarys karą turėjo nudaigoti, kad galėtų sukurti amžinos taikos ir romos (t.y., Romos) miestą.

Klausimas į kurį būtina atsakyti, yra legendos supratimas jos istoriniame kontekste. T.y., ką ši legenda sako apie tikrąją Romos miesto įkūrimo istoriją. Iš to, ką žinome, galime teigti, kad įvyko kova tarp romuolių (t.y.,  taikios sarmatiškosios civilizacijos atstovų) ir remelių (t.y., karingų Viduržemio jūros bendruomenių), kurią laimėjo šviesos iš Šiaurės nešėjai. Kitaip tariant, lietuviai ir įkūrė šį miestą, siekdami savo taikos kultūrą įdiegti ir Vakaruose.

Romulo įpėdinių vardai taip pat savyje turi lietuviškus daigus, kas dar labiau pagrindžia lietuviškąją Romos kilmės teoriją:

Numa Pompilijus – numas (namas). Plutarchas pabrėžia, kad Numa Pompilijus buvo labai kuklus, o jo namas (numas) buvo be jokios prabangos.

Tulas Hostilijus – tūlas (dažnas). Tului Hostilijui teko dažnai kovoti.

Ankas Marcijus – anūkas. Ankas buvo Numos Pompilijaus anūkas.

Tarkvinijus Senasis – tarkšėti. Tarkvinijus Senasis Romoje įkūrė cirką, kuriame viskas tarškėjo.

Servijus Tulijus – sergėti ir vyti. Servijus Tulijus aplink Romą pastatė sieną, kuri leido miestą sergėti, o priešus nuvyti.

Tarkvinijus Išdidusis – tarkšėti. Jo valdymo metu Romoje tarkšėjo ginklai ir karalius buvo nuverstas.

Taigi lingvistinės Romos įkūrimo istorijos sąsajos su Lietuva neabejotinos. Dar daugiau. Roma be jokios abejonės sietina ir su Romovės šventove, krivių krivaičio buvimo vieta. Tai leidžia teigti du dalykus: a) lietuviai vykdė kultūrinę ekspansiją, nešdami taikos ir romos kultūrą į Vakarus; b) lietuviai vykdė religinę ekspansiją. Kitaip tariant, jau Romos įkūrimo metu lietuviai buvo įsisavinę minkštosios galios koncepciją ir ją puikiai naudojo.

O kaip gi su Palemonu? Pamatęs, kad taika ir roma tuose kraštuose negali įsitvirtinti, konfliktai nesuvaldomi, dorasis patricijus su likusiais paskutiniais romiais romiečiais parkeliavo atgal į savo protėvių žemę, grįžo prie savo sarmatiškųjų šaknų, kur galėjo įsilieti į Doros ir Darnos civilizaciją. Todėl nors pasakojimas apie Palemoną ir yra teisingas, tačiau interpretacija, kad jis neva „pradėjo” Lietuvą, yra neteisingas. Iš tiesų lietuviai pradėjo Romą, o Palemonas tik sugrįžo kaip tas sūnus paklydėlis, kuomet viltys įdiegti romą Viduržemio jūros baseine žlugo.

Pats vardas Palemonas (anot kitų šaltinių, Polemonas), akivaizdžiai sukonstruotas iš dviejų lietuviškų/žemaitiškų žodžių palei ir moni, t.y., anot manęs [2]. Tai patvirtina lietuvišką jo kilmę. Nors bandoma Palemoną kildinti ir iš Polemo, graikų dievo, tačiau tai daugiau pasako apie graikų dievų lietuvišką kilmę nei apie graikiškąjį Palemoną. Lietuvių pėdsakas Viduržemio jūros baseine aiškus. Tad galbūt greta Zuikio Puikio skulptūros ar naujoje žvaigždžių alėjoje būtų galima įamžinti ir Palemoną kaip priminimą lietuvių pastangų civilizuoti pasaulį, kuris tam dar nebuvo pasiruošęs.

[1] Sarmatologija – pseudoistorijos atšaka, viską kildinanti iš lietuvių ir sarmatų, kurie suprantami kaip daugiau mažiau vienas ir tas pats.

[2] Galima ir alternatyvi interpretacija. Vos atvykęs į Lietuvą Palemonas pasakė, kad „palei moni, tai nieko gero Romoj nebus”. Jo pirmųjų žodžių protėvių krašte garbei toks vardas ir buvo suteiktas. Vis dėlto pirmoji versija yra tikėtinesnė, nes glaudžiau susieja lietuvių kalbą ir senovės Romos didikų vardus.