Su Lietuvoje viešėjusioms menininkėmis iš NSU (Nordic Summer University) Luisa Greenfield, Ilya Noé ir Ami Skånberg Dahlstedt DOXA kalbėjosi apie meną, kapitalizmą peržengiančią vaizduotę, šiuolaikinio meno pritaikymą „masėms” bei daugelį kitų dalykų. Šį pokalbį menininkes kalbinę redaktoriai Vaida ir Ruslanas nusprendė pateikti ne kaip įprastą interviu, o kaip savotiškų aforizmų rinkinį, konceptualinį žaidimą, kuris pakvies skaitytoją į kelionę po menininkų kuriamas prasmes.

Ilya Noé: Viskas priklauso nuo to, ką turime omeny, sakydami „reikšmingas”, „politika” ir netgi „menas”… Ar jūsų naudojamas politikos apibrėžimas seka, pavyzdžiui, Simono Critchley‘aus apibrėžimu, kad „politika – tai konkurencijos, antagonizmo, grumtynių, konflikto, erdvė?” Ar politika suprantama kaip instrumentiškas veiksmas?…

Ilya Noé: Vis dar gajus mąstymas, kad meno kūriniai, kurie nėra specifiškai politinės tematikos, arba praktikos, kurios negalime pavadinti „tiesioginiais veiksmais“, yra „apolitiški“ ir todėl negali daryti pokyčių arba remti juos. Aš vis dėlto teigčiau, kad šitoks politinio menininko kaip ideologinių reprezentacijų ir apribojimų laužytojo tropas jau išsemtas. Tai, kad tavo menas nukreiptas prieš galios struktūras, nesuteikia jam jėgos ar aktualumo. Perfrazuojant Godard’ą, „kurti politinį meną“ nėra tas pats, kas „kurti meną politiškai“…

Luisa Greenfield: Vienoje viešoje diskusijoje, kurios tema buvo žiūrovo emancipacija, tvirtinta, kad šiuo metu svarbiausia – ne skirtumas tarp aktyvių ir pasyvių patirčių ir vaizdų, o greičiau matomos perskyros tarp realybės ir simuliakro nebuvimas, kuris ir atveda prie socialinio arba politinio neveiksnumo…

Ilya Noé: Veikiausiai galėčiau pasakyti, kad meninės praktikos gali būti reikšmingos steigiant ir vertinant daugybę socialinių, kultūrinių ir politinių transformacijų, reikšmingų įvairioms grupėms demokratinėje santvarkoje, ir gali tai padaryti netgi nepatekdamos į vadinamąją „politinio meno“ kategoriją…

Luisa Greenfield: Ar menas gali priešintis kapitalizmo vaizduotei? Verčiau jau galėtų. Apskritai nemanau, kad kapitalizmas turi lakią vaizduotę: juk jis varomas finansų, siekiant korporacijų gerovės ir privačių interesų patenkinimo, todėl absoliučiai priklausomas nuo vartojimo procesų. Kapitalas valdo individus ir darbą paverčia preke. Kaip tokioje aplinkoje gali tarpti vaizduotė? Didžiulis kiekis kūrybinės energijos nusėda reklamos srityje. Ši kūrybinė energija yra vedama rinkos tyrimų rezultatų, jos pirminis tikslas – parduoti daugiau produktų, daugumos kurių žmonėms visiškai nereikia. Tai nelabai įdomus modelis…

Luisa Greenfield: Ne be reikalo menas vis labiau tolsta nuo objektų, turinčių vertę rinkoje, kūrimo ir artėja prie naujų mąstymo ir buvimo būdų vystymo. Socialiai aktyvus menas, kolektyvinės meno praktikos pastaruosius dvidešimt metų itin klesti. Kartais menininkų grupės kuria ar užgrobia įvairias mainų formas, susiedamos dalyvius su materialiomis gėrybėmis ir paslaugomis, kurios siūlo ir kritiką, ir alternatyvas globaliam kapitalizmui. Tai – menininkų, kurių darbai persipina su nevyriausybinių organizacijų, aktyvistų ir miesto planuotojų veikla. Tokio tipo veiklos tarsi žymi perėjimą šiuolaikinio meno praktikose, kuris užklausia estetinės autonomijos idėją ir juda prie abipusio kūrybinio darbo (labor), kuris turi reikšmingas pasekmes…

Ilya Noé: Vakarų liberaliose valstybėse, paremtose socialinio kontrakto idėja, menas tapo vieta, kur žmonės bando naujas pasipriešinimo hegemonijai ir politinės galios užvaldymo taktikas. Negalėdami savo siekių įgyvendinti, kai kurie atsigręžia į kultūros galią, kuria remdamiesi lėtai ir bendruomeniškai bando kurti vertybes, siekdami ne jas supriešinti su galia, o įkurdinti jas kaip „kitokias” (Levinas tai vadino „kitaip”, Derrida – „kitur”, Lynette Hunter – „šalia”). Mano nuomone, ši prieiga lengvai atmetama, turi daugiau potencialo ilgalaikei sistemiškai įtakai nei priešingų taktikų naudojimas, kurios gali visiškai legitimuoti ir išlaikyti tas pačias hegemoniškas struktūras, su kuriomis kovoja. Pavyzdžiui, matėme, kaip ardančios ir transgresinės taktikos gali greitai ir lengvai būti redukuojamos į paprasčiausią spektaklį ar maištą…

Ami Skånberg Dahlstedt: Pirmiausia, netikiu žodžiu „masės”. Manau, kad tai – dehumanizuojantis žodis. Turime mokyti bendruomenes. Įsivaizduokime, kad tai – žmonės, kurie mokosi mokykloje, kurie yra kaimynystėje ar susitikimų vietose, mokslo rateliuose, muziejuose, kultūros namuose, teatruose, studijose, meno erdvėse, kur „mokymas“ gali nebūti pats tinkamiausias žodis. Šiuolaikinis menas padeda žmonėms likti susijusiems tarpusavyje ir su pasauliu ir su istorija bei ateitimi. Svarbu užtikrinti, kad šiuolaikinis menas išgyventų toje epochoje, kurioje jis sukurtas, ir leisti jam būti stipresniu balsu, nei komercinis kriokimas. Nemanau, kad žmones reikia lavinti šiuolaikinio meno srityje, bet jiems ir mums reikia šiuolaikinio meno. Svarbiausia, kad jis čia, erdvėje ir laike, kuris prieinamas visiems, ir tuomet jis veiks organiškai. Jis turi būti čia kaip kritiškas balsas, kaip žaidimų aikštelė ar paprasčiausiai kaip būdas dalintis žmogiškosiomis patirtimis…

Ami Skånberg Dahlstedt: Menas gali priešintis galios struktūroms, siūlydamas pokyčius institucijų veikime, naujus bendradarbiavimo metodus, įvairius būdus struktūruoti darbą, skirtingus būdus patalpinti objektus kambaryje, skirtingus būdus bendrauti. Menas parodo, kaip veikti nežinant, fragmentiškai, leidžiant nenukreipti proceso vien į tikslą…

Luisa Greenfield: Kažkas manęs paklausė: „O kas, jei aš nenoriu būti emancipuotas žiūrovas?” Pats faktas, kad toks klausimas kilo, yra aiškus ženklas, kad vis dar egzistuoja poreikis svarstyti aktyvias kūrybos ir dalyvavimo formas ir meno praktikose, ir meno recepcijoje…