DOXA paskelbta Antano Terlecko esė krito į akį ne tiek dėl paties turinio, kur išties galima įžvelgti taiklių pastebėjimų apie tam tikras Rytų Europos ypatybes, kiek dėl nekritiško santykio su Rytų Europos regionine tapatybe. Perskaičius šį tekstą, gali susidaryti įspūdis, kad priklausymas Rytų Europos regionui autoriaus suvokiamas kaip savaiminė duotybė, į kūną patenkanti kartu su pirmaisiais motinos pieno lašais. Suprantu, kad tapatybės klausimai šiame tekste veikiausiai nebuvo pirmaeiliai, tačiau jie paskatino dar kartą prisiminti istorinės regionistikos pastangas dekonstruoti tokius įsitikinimus mokslinėje istoriografijoje ir kartu kvestionuoti atskirų individų mentalinius žemėlapius, kur neretai klesti unikalūs, tačiau abejotinos vertės mitologiniu mąstymu paremti naratyvai.

new Star in the Sky, nuotr. aut. Ignė Grikevičiūtė

new Star in the Sky, nuotr. aut. Ignė Grikevičiūtė

Suomių teoretikas Vesa Saarikoski regioną laiko socialine konstrukcija, nukreipta į tam tikras būties formas, nulemtas kontekstinio panašumo ir daugmaž sąmoningo bendrumo, būdingo regiono gyventojams. Anot jo, kalbant apie regionų formavimąsi svarbu atskirti du procesus: regionų kūrimą, kuomet regionai konstruojami aktyviai ir sąmoningai, bei regionalizaciją, kurios rezultatas – iš pirmo žvilgsnio tarsi „natūraliai“ susiformavę regionai[1]. Tačiau net ir regionalizacijos atveju reikia skirti iš esmės nesuderinamas natūraliai susiformavusio regiono, kurį istoriškai veikė skirtingos kultūrinės įtakos, ir regiono kaip pastovaus darinio, egzistuojančio fiziškai ir atsparaus bet kokiam laiko bei erdvės poveikiui, sampratas.

Tad kodėl Lietuvos laikymas integralia Rytų Europos dalimi šiandien lieka kvestionuotinas? Lenkų istorikas Oskaras Haleckis pokariu išleistoje studijoje „Europos istorijos ribos ir skirstymai“ tvirtino, kad istorinę Rytų Europą sudaro į Kijevo Rusios teritoriją viduramžiais įėjusios rusų apgyvendintos žemės, kurių priklausymas Europos bendrijai buvo patvirtintas krikštu dar iki didžiosios Rytų ir Vakarų Bažnyčių schizmos. Anot jo, civilizacinius skirtumus tarp XIII–XIV a. LDK ir Lenkijos užkariautų Rusios žemių bei kitų į rytus plytinčių rusų apgyvendintų teritorijų dar labiau išryškino mongolų-totorių invazija. Tačiau Haleckio pozicijoje esama tam tikrų vidinių prieštaravimų, išryškėjančių šiam tvirtinant, kad rytinė Europos siena niekuomet taip ir nepasistūmėjo į rytus nuo jungtinės Lietuvos ir Lenkijos valstybės rytinės sienos[2]. Tai leistų teigti, jog Lietuva galėtų priklausyti ir Rytų Europos regionui, tačiau tokiu atveju Rusiją tektų vienareikšmiškai priskirti Azijai, o tai sukeltų dar daugiau su regiono apibrėžtimi susijusių problemų.

Analogiško požiūrio laikosi ir Alfredas Bumblauskas. Jis tvirtina, kad skirtumai tarp Rusijos, Rytų Europos par excellence, ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros, valstybės valdymo bei ūkio srityse buvo pernelyg dideli, kad jas abi būtų galima traktuoti kaip to paties istorinio regiono šalis[3]. Galiausiai Rytų Europos ženklas su savimi neša tam tikrą Šaltojo karo ir gyvenimo socialistiniame bloke patirtį, kurios šiandien dauguma posovietinės erdvės visuomenių kratosi kaip maro. Tačiau daugelis tokių problemų išsyk prarastų aktualumą, vos tik atsisakius į regionus žvelgti griežtai racionalistiškai. Racionalizmas regionus traktuoja kaip materialiai egzistuojančias struktūras, kurias įmanoma tirti objektyviai. Jo vietoje galima taikyti konstruktyvizmo paradigmą, kuri regionus bei regionines tapatybes laiko žmogaus sukurtomis, su kultūra plačiąja prasme susijusiomis konstrukcijomis: šiuo aspektu jos tėra mentalinių vaizdinių projekcijos fiziniame žemėlapyje.

Pabaigai – trumpas asmeninis pavyzdys apie regioninių perskyrų netvarumą. Prieš trejus metus teko beveik pusmetį praleisti Slovėnijoje. Ten sutikti bičiuliai iš Kroatijos nuolat tikino mane, kad esu tipinis Nordic guy. Tačiau menamo lietuvio šiaurietiškumo mitas netruko subyrėti vos tik atvykus į Suomiją. Vieną šiltą rugpjūčio vakarą, išeinant iš Helsinkio centre vykusio parodos atidarymo, nepažįstamas vietinis vyrukas, norėdamas pasipuikuoti savo įspūdingu rusų kalbos bagažu, mane pasveikino ryžtingu, laiko pokyčiams nepavaldžiu zdarov blyat, ir tą pačią akimirką Rytų Europa su neapsakomu trenksmu sugrįžo realybėn.

[1] Saarikoski Vesa.“European space and thought between East and West in the Twentieth Century”. In: The Finnish Review of East European Studies, No. 7, 2000, p. 32–34.

[2]Halecki, Oskar. The limits and divisions of European history, Sheed & Ward, 1950, p. 91–95.

[3]Alfredas Bumblauskas. Lietuva ir Europos istoriniai regionai. // In: Šiaurės Atėnai. 2002-12-28 nr. 634, p. 6–8.