Recenzija. Pierre Manent, Metamorphoses of the City: On the Western Dynamic, Cambridge: Harvard University Press, 2013.

Klausimas: Ar narciziška europiečių meilė savo modernumui išvis gali būti pateisinama protu?

Atsakymas: Tik tokiu mastu, kiek ji netrukdo matyti, kad Roma jau dega…

Tokiam pokalbiui mus kviečia vienas įdomiausių šių dienų Prancūzijos politinių mąstytojų Pierre‘as Manent‘as knygoje Miesto metamorfozės: apie Vakarų dinamiką. Kūrinys apžvelgia idėjines moderniųjų laikų politikos ištakas, esamą būklę ir ateities perspektyvas. Miesto metamorfozės tęsia politinės filosofijos temą, kurią P. Manent‘as įvairiais pjūviais nagrinėjo knygose Histoire intellectuelle du libéralisme (Paris, 2002) ir lietuviškai išverstoje Žmogaus miestas (Vilnius, 2005). Autoriaus darbų stiprybė visada buvo gebėjimas išvengti išplitusios knygų apie politiką bėdos, kai tyrimo klausimai būna įdomesni už išvadas. Miesto metamorfozės yra dar vienas P. Manent‘o imuniteto minėtam negalavimui pavyzdys.

Nuotr. Jean-Marie Grange

Nuotr. Jean-Marie Grange

Dabartinės politinės filosofijos kontekste knygos ambicingumas atrodo provokatyviai. Skaitytojui pateikiamas vientisas Vakarų (daugiausia Europos) politinių idėjų raidos paveikslas. Nors pats P. Manent‘as savo tikslą formuluoja kukliai – kaip siekį suprasti modernaus žmogaus būklę, tačiau į vos 350 psl. telpantį politinių idėjų virsmo nuo Homero ligi Karlo Markso aptarimą galima vadinti visaip, tik ne kukliu. Atrodo, kad autorius sąmoningai ignoruoja įtakingas akademinių gildijų mantras: kaip temą kuo siauriau apsibrėžti, griežtai kategorizuoti, metodiškai tirti… ir nieko nauja nepasakyti. P. Manent‘as eina kiek kitu keliu. It Antikos laikų (kuriais akivaizdžiai žavisi) oratorius, jis savo ryškia erudicija ir lengva plunksna kuria nuoseklų ir didingą idėjinių metamorfozių vaizdą nuo Vakarų civilizacijos ištakų iki šiuolaikinės Europos. Nors autoriaus pomėgis nagrinėti plačias temas ne visada sulaukdavo akademinio pasaulio aplodismentų, bet politine teorija bei praktine Europos politika besidomintiems skaitytojams Miesto metamorfozės yra patrauklus kūrinys ir minties originalumo, ir rašymo aiškumo aspektais.

„Mes esame modernūs ir norime būti modernūs“, – tokiais žodžiais prasideda knyga, taip nusakydama pagrindinę kūrinio probleminę giją. Vakarų civilizacija gyvena nuolat besitransformuodama ir trokšdama vis modernesnės ir „išmanesnės“ tikrovės.. Šis troškimas jau seniai peržengė technologinių naujovių sritį ir sau pajungė politikos bei žmogaus prigimties suvokimą. Modernumo reikalaujama ne tik iš technologijų, bet ir iš politikos, net žmogaus ir jo mąstysenos. Vakarai tiki jau atradę šventąjį Gralį ir išsprendę klasikinius filosofus varginusius klausimus apie geriausią žmogų ir geriausią politinę santvarką. Surastas atsakymas paprastas– geras žmogus ir gera politinė santvarka yra tokie, kurie netrukdo be galo modernėti. Europa netgi turi patogų žodį nusakyti ir vienam, ir kitam – tai demokratija ir demokratinis žmogus. Šis žodis nusako ne tiek politinį režimą, kaip atrodė senovės Atėnų piliečiams, kiek pasididžiavimą mūsų laiko modernumu ir troškimą toliau modernėti. „Demokratijai būdingas kalbėjimas aksiomomis“, – jai nereikia pagrįsti savo principų, nes jie savaime suprantami kaip moderniausi ir pažangiausi, todėl geriausi. Demokratiniai Vakarai gyvena nesibaigiančiomis metamorfozėmis link vis modernesnio rytojaus ir nė nemano dėl to teisintis.

Nėra politikos be politinės formos

Centrinį Miesto metamorfozių argumentą P. Manent‘as grindžia klasikine filosofija dvelkiančia mintimi apie tai, kad politika priklauso nuo politinės formos, organizuojančios žmones į asociacijas. Atskiruose knygos skyriuose aptariama keturių Europos istorijai žinomų politinių formų genezė: Miesto (Polio), Imperijos, Bažnyčios, Tautos. Šių politinių formų virsmas ir jų idėjinis persipynimas leidžia it paveikslą matyti visą Europos politinę istoriją ir suprasti, kuo ypatinga mūsų laikų būklė.

Miestas buvo pirmoji Vakarų politinė forma, įkūnijusi piliečių bendrijos laisvės ir dvasinio baigtinumo idėją. Miestas yra griežtai apribota viešoji erdvė, kur piliečiai svarsto ir sprendžia visa, kas apima jų bendrus dvasinius ir žemiškuosius reikalus. P. Manent‘as, ieškodamas šios politinės formos ištakų, daro ekskursą į Antikos laikų herojinę gyvenimo sampratą ir tam pagrįsti netgi pateikia Homero kūrybos komentarus. Tiesa, politinės filosofijos tekstų analizė autoriui daro daugiau garbės nei minėtieji komentarai. Grožinių kūrinių gretinimas su politine filosofija daro nebūtino sentimentalumo ir romantinės nostalgijos įspūdį ir kiek nutolsta nuo argumentuoto knygos tono. Tokį estetinį autoriaus sprendimą galima pateisinti siekiu sukelti skaitytojų simpatijas Antikai.

Imperija, priešingai nei konkrečia piliečių bendrija apribotas Miestas, reiškė visos žmonijos suvienijimo viena valdžia galimybę. Tai – žmonių prigimties universalumą ir jų sujungimo galimybę įkūnijanti politinė forma. P. Manent‘as, aiškindamas senovės Romos sugebėjimą iš Miesto transformuotis į Imperiją neprarandant tapatumo, pateikia originalią Cicerono tekstų interpretaciją.

Trečiąjį Vakarų pasaulio metamorfozių etapą žymėjo Bažnyčios kaip politinės formos iškilimas. Pasak P. Manent‘o, tai buvo bandymas rasti harmoniją tarp Miesto ir Imperijos. Atskirdama dvasinę žmonių gyvenimo sritį nuo žemiškosios, Bažnyčia siekė suderinti Miesto pilietinę laisvę su Imperijos skelbiamu visų žmonių prigimties universalumu. Viduramžiai gyveno nuolatine Miesto (pvz., Italijos ir Vokietijos laisvieji miestai), Imperijos (Šv. Romos imperija) ir Bažnyčios (savotiška dvasinė imperija) politinių formų įtampa. Vis dėlto Bažnyčiai nepavyko tapti patikima politine forma, nes dvasinė jos kilmė netiko žemiškai politikai.

Radosi ketvirtoji iki mūsų dienų vyraujanti politinė forma – moderni tautinė valstybė. Tauta išreiškė apibrėžtos žmonių bendrijos pilietinę laisvę, įtvirtindama ir modernų žmonių prigimties universalumo modelį, t. y. žmogaus prigimtinių teisių idėją. Tai – efektyvus kompromisas tarp Miesto ir Imperijos politinių formų, paaukojant Bažnyčios iškeltą dvasinio ir žemiškojo gyvenimo harmonijos siekį. Tautinė valstybė efektyviai suvaldė žmonių dvasinius poreikius (subordinavusi juos politinei sferai) bei nukenksmino religinius, gentinius, klasinius žmonių tapatumų prieštaravimus. P. Manent šių dienų Vakarų politinę krizę sieja būtent su šios politinės formos erozija. Moderni tautinė valstybė siekė išspręsti Klasikos laikams būdingas įtampas tarp Miesto–Imperijos–Bažnyčios, ir tai laikinai pavyko. Vis dėlto dvasinės srities subordinacija žemiškajai tapo užkoduotu nuosprendžiu pačiai Tautos politinei formai. Paradoksas slypi tame, kad modernioji politinė forma ilgainiui ėmė abejoti visų rūšių politinių formų reikalingumu – Europos tautos panoro nebebūti tautomis, nes šios pasirodė nepakankamai modernios.

Nuotr. Matthew Wiebe

Nuotr. Matthew Wiebe

Pasaulis be politikos?… Užtat modernus!

Miesto metamorfozių pavadinimas – nuoroda į vėlyvosios Antikos filosofo Šv. Augustino veikalą Dievo miestas (lot. De civitate Dei). Jis išduoda P. Manent‘o siekį pabrėžti idėjines transformacijas, nutolinusias mūsų laikus nuo klasikinės politikos sampratos. Šv. Augustinas mėgino rasti harmoniją tarp dvasinės ir politinės sferų, t.y. tarp Dievo ir Žmogaus karalysčių. Kita vertus, moderniųjų laikų politikos filosofai, pradedant N. Machiavelliu, savo ambicija pajungti Dievo karalystę Žmogaus karalysčių valiai kiek persistengė ir galiausiai sudievino vadinamąją žmoniją. Modernumo siekis paspendė Europai spąstus, iš kurių, anot P. Manent‘o, nematyti jokios greitos išeities. Žmonijos sąvokai įgijus dvasinės sferos autoritetą (tą liudija žmogaus teisių virtimas kone šventojo Apreiškimo analogija) tapo nebeaišku, kas yra politinė sfera, ligi tol buvusi žmonių viešpatija. Negi sudievintai žmonijai dar reikalinga ją varžanti politinė forma?! Modernybės kova su klasikinėmis politinėmis formomis (Miestu, Imperija ir Bažnyčia) sukūrė naują „žmonijos“ religiją, pamažu paneigiančią ir paskutinę likusią politinę formą – Tautą. Būtent tokioje politinio tapatumo krizėje šiuo metu yra Europa, negalinti niekaip pagrįsti savo politinės formos ir įvairias mistiniais užkalbėjimais, pvz., apie žmonijos taiką ir gerovę, mėginanti save įtikinti, jog ji esanti tokia moderni, kad politinė forma jai net nereikalinga.

Europa sukūrė modernią politinę formą – Tautą, kurią mielai perėmė likęs pasaulis, tačiau pati Europa pametė, nes nesuvaldė troškimo toliau modernėti. Mūsų laikų Europa globaliame pasaulyje pamažu netenka galios savęs politiškai, ekonomiškai, kultūriškai, kariškai apginti. Ji jau kuris laikas negali net savęs apibrėžti – kas ji išvis tokia? Vieningos ir taikios žmonijos vizija atrodo patrauklus būdas Europai pabėgti nuo varžančio politinių formų apibrėžtumo, tačiau mažai tepadeda būti kažkuo daugiau nei didele akcine bendrove, besirūpinančia savo narių turtėjimu. Problema tampa akivaizdi atsiradus bet kokiai išorinei grėsmei, kai nepajėgiama net identifikuoti išorinio pavojaus, nes, nepripažįstant politinės formos buvimo, nebeaišku, kur prasideda ta išorė. P. Manent‘as Vakarų padėtį lygina su Senajame Testamente aprašytomis žydų tautos keturiasdešimt metų trukusiomis klajonėmis po dykumą, ieškant Pažadėtosios žemės savo valstybei. Bet autorius niūriai prognozuoja, kad Europos šalys pasiryžusios politinio tapatumo paieškas tęsti daug ilgiau. Vakarai intuityviai nujaučia naujos politinės formos poreikį, tačiau jiems dar toli iki suvokimo, kad neblėstanti aistra modernėti neleidžia net pradėti jos paieškų.

Krizė kaip pažangiausia gyvenimo forma

Kokia išeitis? Miesto metamorfozės nesiūlo šamanizmo ir ateities spėliojimo. Visgi tyli žinia gali būti iššifruota. Vienintelė istorijai žinoma valstybė, turinti politinių formų metamorfozių patirties yra senovės Roma, perėjusi Miesto–Imperijos–Bažnyčios stadijas ir gyvavusi tūkstantį metų. Negi P. Manent‘as mums tiesiog nori abstrakčiai priminti, kad Vakarų pasaulis turėtų mokytis iš antikinės politinių transformacijų patirties? Atsakymas sudėtingesnis nei „taip“ arba „ne“ ir pateikiamas kiek atsargiai.

Romos istorija yra ne tik vertingas, bet ir slidus pavyzdys. Čia pavojingą toną davė dar N. Machiavellis, patraukliai pateikęs smurtingas Romos metamorfozes iš Respublikos į Imperiją kaip progresyvų modernėjimo procesą. Vėlesni mąstytojai, įskaitant aršius totalitarinių idėjų gerbėjus, kaip abatas de Mably ar Loius‘as de Saint–Juste‘as, pamėgo pažangą pabrėžiančią Romos politinės patirties sampratą, kuri puikiai tiko pačioms įvairiausioms „modernioms“ politinėms vizijoms pateisinti. Politiškai toks antikinės istorijos supratimas žalingas, nes patologiniai momentai (pilietinis karas, revoliucija, tarpuvaldis – interregnum) prilyginami normai ir net politinei būtinybei. Neatsitiktinai šiandieninė Europa gyvena nesibaigiančių tikrų ir išgalvotų krizių terpėje, pastoviame interregnum. Tai nestebina, nes „krizė“ jau matoma kaip būtina modernėjimo sąlyga.

Kaip sakė vienas karti vedamas žmogus, „visokia patirtis naudinga.“ Panašu, kad ši išmintis tapo dabartinių Vakarų valstybių politinio gyvenimo šūkis. Siūlymą mokytis iš Romos reikėtų matyti ne kaip siekį ieškoti naujų reformų, bet kaip gebėjimą išlaikyti kolektyvinį garbės suvokimą, o su juo – ir politinį tapatumą keičiantis epochoms. Tai – ne toks konservatyvus patarimas, kaip gali pasirodyti. Europa savo politine forma jau kurį laiką panašėja į Imperiją, tik bijo tą pripažinti. Viena vertus, tai „nemodernu“ – tenka prisiminti karinės galios ir pranašumo prieš kaimynines valstybes logiką. Kita vertus, prisireikia atvirai kalbėti apie jau dabar stipriai jaučiamą demokratijos deficitą. Moderni demokratija savo kilme susieta su Tautos politine forma, todėl, pastarajai aižėjant, praranda prasmę. Romos metamorfozės iš Miesto į Imperiją leidžia aiškiau – nors ir be didelio džiugesio – matyti prieš akis vykstančias nenorias ir vaidingas Europos tautų metamorfozes link Imperijos politinės formos. Pilietinių laisvių ir ypač demokratijos perspektyvos čia neleidžia jaustis ramiai.

Europai trūksta ne reformatorių ir inovatorių, o savigarbos. Politinė filosofija neturi įrankių ją sukurti, tačiau moka priminti svarbias pamokas. P. Manent‘as primena, kad, jeigu išvis dar esama vilties Vakarų demokratijoms, tai tik prisiminus, kad visi keliai visada veda į Romą.