Ten šilta, daug motociklų, jūra, visi deginasi. Ten studentai būriais važiuoja į ERASMUS. Po mėnesio visokių „international dinner“ ir „welcome party“ manosi esą pusiau vietiniai. Iš tikrųjų ta kalba gali pasakyt „Mano vardas…“, „Aš esu iš…“ ir, duokdie, užsisakyt kavos. Ne(be)studentai lekia savaitėlę pagulėt prieš saulutę, ramiai ir jaukiai, gurkšnodami skiestą vyną patogiame viešbutyje, tokiame pat, kokį galima rasti ir Tailande, ir Ispanijoj. Grįžus galima vėl ramiai burbėti apie tinginius pietiečius. O kitą vasarą vėl krautis daiktus ir lėkti – į kitą viešbutį prie tokio pat baseino to paties vyno. O kaip su turizmo agentūra? Tada išvis nieko nereikia daryt, tik laiku įlipti į autobusą ir nepamesti dokumentų. Na, ir prisiderinti prie pasiutusio lakstymo. Po savaitės pasiutusio lakstymo per karštį, grūdimosi per minias žmonių prie populiariųjų turistinių objektų nebesinori nieko, tik ištinusias kojas sukišt į vėsų vandenį ir ramiai pasėdėti be žmonių aplink.

Prisipažinkim, juk dauguma taip ir keliauja. Veiklesni jauni žmonės keliones organizuojasi patys, bet tai retai ir tik iš dalies apsaugo nuo malimosi turistyno šaršale. Galimybių važiuoti į šalį, kurios kalbą moka, turi pažįstamų ir kur jaučiasi beveik namie turi tik tie, kurie save sieja su viena ar keliomis konkrečiomis kultūromis. Tie, kurie jau kartą buvo išvažiavę ilgesniam laikui, darbui ar studijoms, o dabar ten grįžta. Taip turbūt yra su bet kokia šalimi, bet kokia kalba. Kad jaustumeisi bent kiek savas, reikia ten turėti konkrečių darbų, reikalų, o ne šiaip žioplinėti. O visiškai savas niekad nebūsi – tai labai liūdna, ypač jei sugrįžęs svetimojo akimis pamatai namus, tačiau taip yra.

Tas pilkas mūras ant kalno – riterių buveinė

Tas pilkas mūras ant kalno – riterių buveinė

Bet Viduržemio jūros regionas kažkuo ypatingas. Ten greitai gali pasijusti savas – visi šypsosis, niekas nenusuks akių, jei perki tik vieną daiktą, užleis eilę parduotuvėje, savanoriškai padės, jei matys paklydusį, pavalgius restorane atneš nemokamą desertą. Po truputį ims atrodyti, kad taip ir gyvena žmonės – šypsena, desertas, mandagumas. Saulė, jūra. Idealu turistui arba žiopsotojui. Iš jo turistinėse kavinėse nuplėš trigubai brangiau, nei tas maistas vertas, pateiks nekokybišką produktą už kosminę kainą, ir jis vis tiek mąstys apie Viduržemį kaip apie „atostogų rojų“.

Turizmas ten plečiasi kaip pelėsis. Paradoksalu, bet niekas nemėgsta turistų, kuriems siūlo tą nemokamą desertą. Tačiau tuo pat metu ir baisiai džiaugiasi, kad jie į Pietus važiuoja ir palieka baisybę pinigų, už kuriuos turizmas toliau plėtojamas, o nieko nenutuokiančių turistų, kuriems nei velnio nerūpi nei kultūra, nei menas, nei netgi gamta, visi nemėgsta kuo toliau, tuo labiau, ir t. t. O nemėgti yra priežasčių: vietoj senųjų tradicinių krautuvių ir dirbtuvių įsikuria „Prada“ ir „Emporio Armani“, vietoj autentiškų kavinių – „Hesburger“. Žinoma, kad visa tai įrengiama centre, senuose pastatuose, kurie dėl plačių blizgančių vitrinų negailestingai suardomi. Italijoje šitas aplinkos niokojimas juntamas kiek mažiau, bet Graikijoje ir Kipre – o siaubeli. Kartais pagauni save, mintyse nudraskančią visą tą pigų turistinį brudą nuo senųjų pastatų. Negali atsikratyti įspūdžio, kad kažkas jau prarasta, kad viskas, tavo akyse vyksta epochos saulėlydis. Paprastai gana kritiškai žiūriu į šnekas apie globalizacijos blogį, bet Graikijos salose jis taip jaučiamas, kad sunku sulaikyti save nuo pasvirimo į rūtų darželių ir žirgelių pusę. Tie suniokoti pastatai ir blizgančios virtinos, įrengtos iškirtus XIII a. sieną, atrodo kaip visos kultūros metonimija. Tapatybė parduodama už pinigus, už didėjantį turistų srautą.

Pasidarė dar liūdniau, kai paskaičiau Rodo istoriją. Na, gerai, sakysite, kas ten gali būt baisiai įspūdingo? Rodo kolosas – vienas iš septynių pasaulio stebuklų – jau kažin kada sugriuvo, o visokių akropolių su apniokotom kolonom Graikijoj ant kiekvieno kampo. Kas čia tokio, kad helėnizmo laikais vien Rodo mieste gyveno 100 000 žmonių, maždaug tiek, kiek dabar visoj saloj? Pfff, Venecija viduramžiais irgi buvo daug didesnė, nei dabar. Bet ką pasakysit apie šitai: kai Bizantijos imperija pradėjo silpti, salą užėmė genujiečiai ir, aišku, pristatė visokių gražių itališkų pastatų, sutvirtino citadelę ir t. t. O tada 1309 m. salą pardavė dabartiniam Maltos ordinui, tada dažniau vadintam joanitais arba hospitaljeriais. Ir tie riteriai darkart pertvarkė seną bizantietišką citadelę ir iš jos padarė kažką neįtikėtino: gynybinių sienų storis maždaug 3,5 m, o aukštis – apie 12 m. Riterių citadelės (Kastro) erdvės neįsivaizduojamos: Vakarų Europoje tokio dydžio daikto nesu mačiusi. Ir tai nėra miestas – muziejus: tuose viduramžių pastatuose vis dar gyvena žmonės, vaikai važinėjasi dviračiais, o šeštadienio rytą visi treninguoti ir susivėlę linguoja į vietines kepyklas gerti stiprios juodos kavos su buhatsa – tradicine bandele su migdoliniu kremu.

Šitie du stulpai žymi vietą, kur (galbūt) stovėjo kolosas

Šitie du stulpai žymi vietą, kur (galbūt) stovėjo kolosas

Pakalbėjusi su viešbučio savininku Rodo saloje, sužinojau, kad daugelis centrinės gatvės pastatų dar prieš 20 metų priklausė tradicinių amatų meistrams: puodžiams, kilimų rišėjams, kavos ir prieskonių pirkliams ir pan. Atvažiavo „Hesburgerio“ ar „Armanio“ atstovas, pasiūlė seneliukui tiek pinigų, kiek anas turbūt neuždirbo per visą savo gyvenimą, gavo pastatą, iš jo padarė dar vieną beveidę, brangią, turistinę parduotuvę. Nes didžioji dalis turistų, kaip minėjau, nieko neišmano apie kultūrą – jiems kultūringa tai, kas brangu ir blizga. Centrinėje Rodo gatvėje dabar likusi viena tradicinė kavinė: jos savininkas turkas pastato tiesiog nepardavė, ir tiek. Vaikai pyko, vadino kvailiu, kad atsisako šitiek pinigų, o jis nepardavė, ir nors tu ką. O visur kitur gatvėje – armaniai, picos, pastos, makdonaldai. Dėl to kavinė atrodo dar liūdniau.

Specialiai neieškodamas, jos nepamatysi, nes prieš duris stovą su pigiu šlamštu įsitaisė kažkoks prekybininkas. Siena ten neišgriauta, langai mažyčiai, senoviniai, stalai gerokai išėsti kinivarpų, visur – apšepusios turkiškos pagalvėlės, kaljanai, ant sienų kabo variniai rakandai, senos nuotraukos, kilimai. Kavinės viduje sėdi vyrai – Rode likę turkai – ir valandų valandas gurkšnoja turkišką čai. Įėjusi jaučiausi kaip muziejuje – nejaukiai, norėjosi kalbėti pritildytu balsu. Tamsios žmonių akys tarytum sakė, kad man ten ne vieta, kad man, užsienietei, reikia bazuotis picų, pastų ir armanių šešėlyje. Greitomis išgėriau arbatą, paglosčiau rankomis austą kilimėlį, išklausiau girto graiko skundą, kaip jo duktė išvažiavo studijuoti į Švediją ir dabar žada tekėti už – aiman, vargas! – BLONDINO švedo ir daugiau į Graikiją nebegrįžti.

Išėjusi į lauką, pamačiau, kad visas baisusis turistynas jau užsidaręs, kad po tamsų ir apytuštį Rodą tyliai vaikštinėja vietiniai, ieškodami, kur praleisti vakarą. Vakarus jie leidžia, žinoma, visai kitose vietose, negu turistai. Kaip šešėliai jie sulenda į siauras viduramžiškas gatveles, pasuka į murkšliną kiemą, ir ten jų laukia tradicinė virtuvė, geras vaizdas iš balkono, tradicinė muzika. Turistų ten nėra nei vieno (na, išskyrus mane). Erdvė aiškiai skilusi į dvi dalis: yra savųjų miestas, savųjų gatvelės ir užkaboriai, o svetimieji išdidžiai karaliauja plačiausiose aikštėse. Ne be reikalo sakoma, kad šiais laikais centras ir periferija apsikeitė vietomis.

Į šoną nuo armanių turistai bijo eit

Į šoną nuo armanių turistai bijo eit

Dar neatsakiau sau į klausimą, ar patys graikai kalti, kad taip lengvai leido, beveik prašė, kad turtingi verslininkai naikintų jų paveldą, ant jo likučių kurdami tarptautinę komerciją. Kartais norisi atsakyti, kad „taip“, o kartais – „ne“. Juk Partenone ar bet kuriuose kituose Antikos griuvėsiuose niekas dar nesumąstė įrengti rūbų parduotuvės. Ir Partenoną, ir Rodo senamiestį saugo tas pats UNESCO, bet Rode pastatų sienos ir toliau ardomos. Matyt, kažkas (gal ir tie patys graikai) dar neįsisavino, kad moderniosios Graikijos paveldas yra įdomus ir reikšmingas, kad tai apskritai PAVELDAS, o ne Antikos griuvėsių nemylima podukra. Kas, kad apie graikiškąją tapatybę rašė poetai, netgi Nobelio laureatai: kad ir kaip būtų absurdiška, Graikija vis dar yra Homeras ir Periklis, o viskas, kas nepatenka į jų paradigmą, tūlam europiečiui nerūpi. Rūpi tik keliautojams, kurie turistų vengia kaip maro ir važiuoja į Viduržemį kovą, balandį arba lapkritį – ne tik dėl kainų, bet ir dėl to, ką nuvažiavęs gausi ir pamatysi.