Kadaise Gari Kasparovą sutriuškinusio kompiuterio „Deep Blue“ vaikaitis „AlphaGO“ gali lengvai nušluostyti nosį „Go“ čempionui Lee Sedolui, bet jam kiltų rimtų keblumų žaidžiant Vilniaus mėgėjų krepšinio 7-oje lygoje.

Didžiausias problemų šaltinis – vadinamasis katastrofiškas dirbtinio intelekto užmaršumas. Jei leistume „AlphaGO“ (nors „AlphaGO“ žaidžia „Go“, vaizdumo dėlei įsivaizduokime, kad jis žaidžia šachmatais) žaisti šachmatais pačiam su savimi ir taip surinkti informaciją apie šį žaidimą („pasitreniruoti“), superkompiuteris sutriuškintų bet kurį šio straipsnio skaitytoją. Bet jei staiga nuspręstume, kad nuo šiol rikiai gali eiti ne tik įstrižai, bet ir vieną langelį į priekį, o laimi tas, kuris nukerta karalienę, o ne karalių (šachmatofeminizmas), žmogui nekiltų didžiulių problemų žaidžiant toliau. Taip, būtų neįprasta, bet… O štai „AlphaGO“ tektų visko mokytis iš naujo. Iš esmės nauja informacija taip pakeistų žaidimą, kad visas „AlphaGO“ supervirtuoziškumas žaidžiant įprastais šachmatais pačiam kompiuteriui nieko nebereikštų, nes, pakeitus taisykles, jam tai būtų naujas žaidimas. Būtent tokios „besikeičiančios informacijos“ Vilniaus mėgėjų krepšinio 7-oje lygoje yra be galo daug.

Pradėkime nuo pirmojo, Bruno Latouro žodžiais tariant, aktanto. Latouro terminas „aktantas“ į lietuvių kalbą galėtų būti verčiamas žodžiu veikėjas, jeigu veikėjas mūsų galvose nereikštų kažką veikiančio žmogaus ar į žmogų panašios būtybės. Kadangi veikėjai mums visų pirma yra žmonės, toliau kalbėsiu apie aktantus, t.y. bet kokius žmogiškus ir nežmogiškus veiksmo šaltinius.

Taigi… Supažindinti su krepšinio taisyklėmis mūsų naujoką, žinoma, pavyktų, bet gana greitai jis pastebėtų, kad jų dažnai nėra laikomasi. Ir taip yra ne vien dėl žmogiškųjų juslių netobulumo, kuris ženklina kiekvieną krepšinio teisėją. 7-oje lygoje svarbiu aktantu, pakeičiančiu krepšinio varžybas, gali tapti ir vakarėlis, į kurį šeštadienio vakarą skuba teisėjas, dėl šios priežasties visiškai nesuinteresuotas žaidimo stabdymu bereikalingais švilpukais. Dėl įvairių priežasčių iš fizikos požiūrio taško identiškos situacijos gali virsti ir „bauda“, ir „žingsniais“ ar net „technine“, o gali ir nevirsti. Čia beliktų tikėtis, kad „AlphaGO“ peržiūrės tūkstančius mėgėjų krepšinio rungtynių ir skaičiuos „baudos“, „žingsnių“ ar „techninių“ tikimybes. Vienu žodžiu, probabilizmas. Visgi, net ir pasitelkus tokią strategiją, kils papildomų sunkumų, nes namo skubančio ar pikto teisėjo sprendimai gali stipriai ir tendencingai nutolti nuo įprastų tikimybių.

O jei teisėjas dėl kažkokių priežasčių tiesiog nemėgsta „AlphaGO“ (gal teisėjas humanistas ir kompiuteris, žaidžiantis krepšinį, jam jau per daug) ir jo švilpukas daro viską, kad mūsų naujokas pasijustų blogai? Arba įsivaizduokite mūsų superkompiuterio veidą, susidūrus su legendiniu Vilniaus mėgėjų krepšinio sekretoriato senuku, kuris, norėdamas eiti namo, apskritai nestabdo rungtynių laiko. „AlphaGO“ ruošiasi lemiamam spurtui likus penkioms objektyvaus laiko minutėms iki rungtynių pabaigos, o čia nuskamba švilpukas ir paaiškėja, kad rungtynės jau baigėsi. ERROR.

„AlphaGO“ susidurtų ne vien su žmogiškaisiais aktantais, lemiančiais krepšinio prasmę. Skirtingose mėgėjiško krepšinio arenose (kurios dažniausiai yra mokyklose) mūsų supernaujokas pastebėtų, kad net ir krepšinio lanko aukštis ir dydis, į kurį įmesti kamuolį yra pirminis žaidimo tikslas, dažnai skiriasi. Jau apšilimo metu pasirodytų ir dar vienas svarbus aktantas – kamuolys. Tiksliau, kamuoliai. Jie būna tokie skirtingi: odiniai, guminiai, minkšti, kieti, labai ir nelabai šokantys, vieni labai lengvi, kiti sunkūs kaip plyta. Tad priekabūs praeities mąstytojai apskritai suabejotų, ar visi jie išties sudaro vieną krepšinio kamuolio klasę.

Tas pats galioja ir grindiniams, ant kurių „AlphaGO“ išbėgtų. Į tokį iš daugybės savarankiškai veikiančių materialių aktantų sudarytą asambliažą pakliuvęs ir ypač „ant pachmielo“ ten atėjęs žaidėjas, išsyk sutiktų su Jane Bennet, kurios teigimu, materija nėra tik pasyvi inertiška masė. Anot jos, materijos „vitalumas“ yra ne tik gebėjimas trukdyti ar blokuoti žmonių norus (kiek ne-žmoniškų blokų kiekvienas yra gavęs krepšinio aikštelėje) ir planus, bet ir jos veikimas per kvaziagentus arba galias su jų nuosavomis trajektorijomis, polinkiais ir tendencijomis. Kaip ir Latouras, 7-os lygos žaidėjas tikrai nebepuoselėja „fantazijos, kad „mes“ esame visų „tų“ (its) valdytojai“.

Kiti varžybas lemiantys aktantai į jas atkeliauja žaidėjų kūnuose. Garsi biologė Lynna Margulis žmones ir kitas gyvas būtybes vadino holobiontais. Holobiontas – tai įvairių gyvybės rūšių visuma. Žvelgiant marguliškai, žmogus yra veikiau įvairių rūšių bendruomenė nei vientisas nepriklausomas padaras. Kartu su žmogumi gyvena daugybė bakterijų, virusų, archėjų, o kartais ir grybai bei net kirminai. Visgi, patirtis sako, kad skrandžio bakterijos yra galingiausias mėgėjų krepšinio aktantas. Prieš pat varžybas užkandę ar greito maisto užkirtę žaidėjai gali būti tikrai nepanašūs į save. Atsimenu ir pabalusį kaip graikų marmuras komandos draugą, du kėlinius taip ir likusį ant suoliuko, kai jo komandai taip reikėjo savo centro. Žinoma, maistas gali būti aktantas ir kitoje savo būtiškoje būklėje – jeigu jo tiesiog nėra krepšininke-holobionte. Ne vienas žaidėjas yra patyręs, kas nutinka, jei per darbus ir rūpesčius prieš varžybas taip ir nespėjama pavalgyti. Žinoma, mūsų „AlphaGO“ greičiausiai nevalgys maisto bei pats nebus holobiontu, bet hostų ir jų pakeleivių sąveikos bus svarbios „AlphaGO“ bandant suprasti, kokie jo komandos draugų ir priešininkų pajėgumai.

O to, kaip skirtingai mūsų aptarti holobiontai supranta, ką reikia veikti krepšinio aikštelėje, kokia viso to prasmė, kokios skirtingos emocinės būklės jie yra, nė neverta sakyti. Tai visi puikiai supranta ir šia tema kalbant tepasipils banalybės. Kaip ir fenomenologinė ar, tiksliau tariant, anti-fenomenologinė reikalo pusė. Juk išties krepšinį veikiau žaidžia raumenys ir jų atmintis nei humanizmo šlovintas žmogus kaip dvasinė būtybė. Tai akivaizdu ne tik iš to, kad niekas negalėtų paaiškinti, kaip nusprendžiama, kaip stipriai reikia mesti oranžinę pūslę, bet ir iš to, kad kartais metama – ir pataikoma! – subjektui net nematant krepšio! Kiekvienas atletas-mėgėjas žino, kad, kaip sako Latouras, „tai ne aš veikiu. Aš visada esu šiek tiek nustebintas to, ką padarau“. Bet tai žinoma per gerai! Be to, „AlphaGO“ GPS’o pagalba taip pat galėtų gaudytis, kur yra krepšys, net jo nematydamas.

Ar visas šios kalbos apie aktantus, materijos vitalumą ir holobiontus tėra paslėptas humanizmas? Ar aš tiesiog bandau atrasti tą vieną veiklą, kurios galop negalės atlikti kompiuteris ir kuri taps brangakmeniu žmogaus ypatingumo karūnoje? Ar būtent mėgėjų krepšinis, o ne kreativsčikai, naujų idėjų kūrimas ar poezijos rašymas bus paskutinis darbas, kuriame mūsų nepakeis robotai? Kitaip tariant, ar „AlphaGO“ krepšinyje tebus „AlphaKREP“?

Čia manęs tai nedomina. Visgi mūsų naujasis kolega „AlphaGO“ leidžia pamatyti kitką. Tai daugybė asambliažų, susidarančių iš žmogiškų ir nežmogiškų aktantų, tai materijos vitalumas,  enuspėjamumas, jos energija, jos valgomumas. Visa yra daugybės. Ir kartais daugybės susirenka ir persipina vienoje didelėje daugybės dramoje kur nors mokyklos salėje – mėgėjų krepšinio varžybose. Kokiu būdu paliktas mokytis su savimi šią dramą perpras „AlphaGO“ ir ar tas būdas bus bent kiek panašus į kitų žemiečių, parodys laikas.