Katalikų Bažnyčia turi baisią instituciją, kuri praeityje vadinosi Congregatio Romanae et universalis Inquisitionis, arba tiesiog – Šventoji inkvizicija. Šiandien ji vadinasi „Tikėjimo mokymo kongregacija“ (lot. Congregatio pro Doctrina Fidei), bet tebeužsiima ta pačia veikla – eretikų gaudymu.

Daug legendų ir mitų buvo sukurta apie inkviziciją ir eretikų gaudymą Bažnyčioje, ypač po to, kai protestantai susipyko su Katalikų Bažnyčia ir pirmą kartą istorijoje suprato, kad neseniai sukurtas naujas išradimas – spauda – puikiai tinka viešajai nuomonei formuoti ir masėms kontroliuoti. Tuomet ir pasipylė gausūs rašiniai apie būtus ir nebūtus inkvizicijos darbus, tikratikių reformatorių nepagrįstus kaltinimus erezija ir naujuosius tikėjimo kankinius. Apšvietos deistai ir ateistai perėmė šias istorijas ir kanonizavo kaip įrodymus, kad religija tėra galios priemonė, kuri buvo naudojama susidoroti su priešais.

„Geležinė mergelė“ (angl. iron maiden) – vokiečių filosofo Johanno Philippo Siebenkeeso (1759–1796) išgalvotas viduramžių kankinimo įrankis. Jis teigė, kad „geležines mergeles“ naudojo inkivizicija eretikams kankinti. Šiandien įrodyta, kad toks įrankis neegzistavo, be to, kankinimai nebūtų įmanomi dėl neteisingos jo mechanikos.

„Geležinė mergelė“ (angl. iron maiden) – vokiečių filosofo Johanno Philippo Siebenkeeso (1759–1796) išgalvotas viduramžių kankinimo įrankis. Jis teigė, kad „geležines mergeles“ naudojo inkivizicija eretikams kankinti. Šiandien įrodyta, kad toks įrankis neegzistavo, be to, kankinimai nebūtų įmanomi dėl neteisingos jo mechanikos.

Būtent Apšvietos laikais žodis „erezija“ tapo visiškai tuščias. Švietėjai vertino laisvą mąstymą, nuomonių pliuralizmą, lygybę, racionalizmą, o sąvoka „erezija“, atrodytų, įkūnija visa, kas tam prieštarauja – tikėjimą, kad viena nuomonė yra geresnė už kitas, kad yra dalykų, kuriuos turi priimti visi, o jei nepriima, gali būti represuoti (juk egzistavo inkvizicija); tikėjimą, kad yra apreikštosios tiesos, neprieinamos protui. Tam, kad šiandien suprastume, kas yra erezija ir kas – ortodoksija (tai – dialektinę priešybę sudarančios sąvokos), turime ištraukti jas iš laiko tėkmės, iš istorinės užmaršties, rekontekstualizuoti ir atgaivinti kaip prasmingas.

 

Evangelija ir erezija Biblijoje

 

Graikiškas žodis hairesis, iš kurio kilęs „erezija“, reiškia „nuomonę“, „pasirinkimą“. Senovėje „erezijomis“ graikai vadino filosofijos mokyklas, nes kiekviena jų buvo grįsta tam tikrais pamatiniais principais, kuriuos prisiimdavo ir pagal kuriuos gyvendavo kiekvienas prisijungiantis.

Naujajame Testamente šis žodis vartojamas 9 kartus. Apaštalų darbuose jis vartojamas judaizmo kryptims įvardyti (fariziejai, sadukiejai ir nazariečiai, t.y. krikščionys), Apaštalų laiškuose jis nurodo į susiskaldymą krikščionybės viduje. Laiške galatams (Gal 5,20) ir antrame Petro laiške (2 Pt 2,1) susiskaldymas į erezijas minimas kaip pražūtinga krikščionių yda, o Pirmajame laiške korintiečiams (1 Kor 11,19) atrodo, kad dar išsaugoma neutrali šio žodžio prasmė: „Turi pas jus būti atskalų (haireseis), kad išeitų aikštėn, kurie iš jūsų yra išmėginti žmonės.“ Nepaisant žodžio vartojimo ypatybių, jau Naujajame Testamente aiškiai parodoma, kad krikščionys negali savivaliauti mokydami.

Pagrindinė krikščionybės žinia – tai Evangelija (gr. euangelion – „gera žinia“), žinia apie tai, kad mirtis nugalėta, žmonių nuodėmės išpirktos ir kad artėja diena, kai visų Karalius sugrįš. Patys terminai Evangelija, paruzija (taip vadinamas Kristaus sugrįžimas) perimti iš imperinės, karinės leksikos – evangelija senovėje vadinta žinia apie imperatoriaus pergalę ir jo artėjantį vizitą,o  paruzija – imperatoriaus vizitas mieste. Visi krikščionys buvo įpareigoti skelbti Kristaus Evangeliją, kad žinia apie pergalę skambėtų „iki pat pasaulio pakraščių“ (Ps 19,5; Apd 1,8; Apd 13,47; Rom 10,18).

Aleksandras Ivanovas „Kristaus pasirodymas tautai“

Aleksandras Ivanovas „Kristaus pasirodymas tautai“

Evangelija negalėjo būti skelbiama bet kaip, o tik tiksliai taip, kaip buvo priimta. Apaštalas Paulius rašo: „Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, tebūnie prakeiktas! (gr. anathema esto!)“ (Gal 1,8). Čia pirmą kartą išgirstame dar vieną labai svarbų žodį krikščionybės istorijai – anatema (gr. anathema – prakeikimas, atskyrimas). Apaštalas teigia, kad prakeiktas yra tas, kuris skelbia kitokią evangeliją, nei gavo – toks žmogus negali vadintis krikščioniu, jis turi būti prakeikimu atskirtas nuo Dievo vaikų bendrijos – Bažnyčios.

Paulius ragina: „Tvirtai stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų, kurių išmokote iš mūsų žodžių ar laiško“ (2 Tes 2,15). Tai nereiškia, kad jis turėjo omenyje kažkokius konkrečius tekstus, kuriais turi remtis jo pasekėjai: tuo metu nebuvo parašytos nei Evangelijos, nei daugelis laiškų. Paulius iškelia perdavimo, arba tradicijos, reikšmę (lot. traditio – perdavimas): tik tai, kas gauta, gali būti toliau perduota. „Aš jums perdaviau, ką esu gavęs“, – sako Apaštalas (1 Kor 15,3).

Jam antrina Petras, kuris dar ir perspėja, kad tai, kas gauta, turi būti atsargiai aiškinama: „Pirmiausia žinokite, kad jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, nes pranašystė niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu“ (2 Pt 1,20–21). Šios citatos parodo, kad labai anksti, dar Bažnyčios radimosi pirmaisiais dešimtmečiais, jau egzistavo savimonė, kuri perduotą vertino labiau už išgalvotą, o teisingą aiškinimą skyrė nuo neteisingo.

Ortodoksijos „atsiradimas“

Nikėjos susirinkimo ikona („Šventųjų Tėvų susirinkimas“). Centre su karūna kryžių laiko šv. imperatorius Konstantinas. Kairiau, greta imperatoriaus, su plokščia barzda – šv. Atanazas Didysis.

Nikėjos susirinkimo ikona („Šventųjų Tėvų susirinkimas“). Centre su karūna kryžių laiko šv. imperatorius Konstantinas. Kairiau, greta imperatoriaus, su plokščia barzda – šv. Atanazas Didysis.

Visgi krikščionybės istorikai tikruoju ortodoksijos (gr. orthodoxia – teisingas tikėjimas, tikratikystė) „gimtadieniu“ dažniausiai tituluoja Nikėjos visuotinį susirinkimą (325 m. po Kr.), kai pirmąsyk įvyko netikėtas dalykas – imperatoriaus sušaukti viename mieste susirinko Bažnyčios vyskupai ir, aptarę tikėjimo klausimus, paskelbė, kaip tikintiesiems dera tikėti, o kaip ne. Nikėjoje pasirašyta vyskupų „deklaracija“ skelbė:

„Mes tikime į vieną Dievą, Tėvą, Visagalį, dangaus ir žemės, viso, kas regima ir neregima, Kūrėją.  Mes tikime į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, Dievo Sūnų – viengimį, gimusį iš Tėvo (o tai reiškia – iš Tėvo esmės [ek tes ousias]): Dievą iš tikro Dievo, gimusį, nesukurtą, vienẽsmį [homoousion] su Tėvu. Per Jį visa yra sukurta ir danguje, ir ant žemės. Dėl mūsų, žmonių, ir dėl mūsų išganymo nužengusį ir įsikūnijusį, ir tapusį žmogumi; kentėjusį, trečiąją dieną prisikėlusį ir įžengusį į dangų, ir ateinantį gyvųjų bei mirusiųjų teisti.  Ir į Šventąją Dvasią. Bet tuos, kurie sako: „Buvo laikas, kai Jo nebuvo“ ir „Jo nebuvo kol Jis nebuvo sukurtas“ ir „Jis buvo sukurtas iš nieko“ arba  „Jis yra kitos substancijos [heteras hypostaseos] ar esmės [ousias]“, ar „Dievo Sūnus yra sukurtas“, ar  „gali būti pakeistas“ ar „kintantis“, – tokius prakeikia [anathematizei] Visuotinė ir Apaštališka Bažnyčia [Katholike kai Apostolike Ekklesia].“ (Vert. G. S.)

Netrukus po Tikėjimo išpažinimo patvirtinimo visi imperijoje buvo spaudžiami jį priimti. Imperatoriaus Konstantino armija Šiaurės Afrikoje sutriuškino Bažnyčios autoritetui besipriešinančius donatistus, persekiojo ir Arijaus sekėjus, kuriems anatema paskelbta Išpažinimo pabaigoje. Tiesa, vėjai labai greitai pasikeitė ir netrukus valdžia ėmė persekioti pačius šio išpažinimo šalininkus. Jų vis mažėjo, kol beliko vienas iškilus gynėjas – šv. Atanazas Didysis.

Dėl Atanazo opozicijos tuometinei Bažnyčios daugumai jis imtas pravardžiuoti Athanasius contra mundum („kovojantysis su visu pasauliu Atanazas“). Atanazas visiems laikams tapo ortodoksijos simboliu: jis – pirmasis žmogus, Rytuose siejamas su „ortodoksijos“ vardu. Šį žodį VI a. Atanazo tikėjimui savo „Kodeksuose“ pritaikė šv. Imperatorius Justinijanas Didysis, nuo jo yra kilęs ir graikakalbės Bažnyčios pavadinimas – „Ortodoksų Bažnyčia“ (gr. Hē Orthodoxe Ekklesia).

Kodėl prireikė apibrėžti tikėjimo ribas Nikėjoje? Tai paaiškina susirinkimo priešistorė. Apaštalų laikais, Evangelijai sklindant po pasaulį, greitai kilo konfliktai dėl to, kas teisingai skelbia šią žinią. Sprendžiant nesutarimus gimė taisyklės ir kanonai, normos, kuriomis nustatoma, kas yra krikščionis, o kas – ne. Ir pirmieji konfliktai, ir juose atsiradusios taisyklės aprašyti jau Naujajame Testamente.

Apaštalų darbuose minimas apaštalų susirinkimas Jeruzalėje, kur buvo sprendžiamas klausimas, ar atsivertėliams iš pagonių reikia laikytis Mozės Įstatymo (Apd 15), mat kai kurie į krikščionybę atsivertę žydai to iš atsivertėlių reikalavo. Laiškuose minimas ir krikščionių susiskaldymas. Kad žmonės galėtų orientuotis, atpažinti„savus“ ir „svetimus“, jie buvo mokomi laikytis „tikėjimo taisyklės“ (analogia tes pisteos) (Rom 12,6), viską lyginti su išmoktomis tiesomis, o tam, kad palyginimas būtų lengvesnis, čia pat, Pauliaus laiškuose, pasirodo vadinamieji „simboliai“ – trumpi tikėjimo išpažinimai (pvz. „Jėzus yra Viešpats“ – 1 Kor 12,3).

Romos imperija buvo milžiniška, krikščionių bendruomenės – nedidelės, todėl neegzistavo vienas bendras simbolis. Jų buvo daugybė, lygiai kaip nebuvo ir vieno visiems bendro Naujojo Testamento. Tik kai Markionas nutarė atrinkti tam tikrus Pauliaus laiškus ir Luko Evangeliją bei paskelbė, kad tik šiuos tekstus galima skaityti krikščionims, Bažnyčia ėmė spręsti klausimą, kas gali būti laikoma Šventuoju Raštu, o kas ne. Bažnyčia rėmėsi savo pačios praktika: apibendrino, kokios knygos buvo naudojamos skaityti per pamaldas viso pasaulio bažnyčiose, kokie raštai neprieštaravo tikėjimui, gautam iš apaštalų, o raštus, kuriems buvo priskiriama apaštališka kilmė, surinko į vieną knygų rinkinį, dabar vadinamą „Naujuoju Testamentu“. Šis procesas nebuvo vienadienis, o taisyklės, kokios knygos priklauso Šventraščiui – t. y. Šventojo Rašto kanonui  – daugiausiai plito per vyskupų pamokymus tikintiesiems (šv. Irenėjaus knygą, Muratori fragmentą ir kt.).

Kitaip tariant, įvairios taisyklės, kanonai, tikėjimo išpažinimai atsirasdavo tada, kai bendruomenėse kildavo nesutarimai. Markionui paskelbus savo knygų kanoną, Bažnyčia atsakė savuoju; gnostikams perdėm alegoriškai interpretuojant Šventą Raštą ir pristatant kone fantastines jo interpretacijas, Bažnyčia sureikšmino vyskupų apaštališką įpėdinystę ir interpretacijos tradiciją. Donatistams atsisakius priimti atgal į krikščionių bendruomenę tuos, kurie nors kartą išsigandę kankinimų išsižadėjo krikščionybės, Bažnyčia priėmė taisykles, nustatančias, kaip galima sugrįžti į Bažnyčią po tokių sunkių nuodėmių.

Visi šie ginčai formavo pojūtį, kad yra viena teisinga tikėjimo linija, kurios dera laikytis. Apaštališkieji tėvai priešino du – gyvybės ir mirties – kelius ir skelbė, kad krikščionybė – tai Gyvenimo Kelias. Vėlesni tėvai, Irenėjus ir Klemensas Aleksandrietis, naudojasi „tiesaus“ (gr. orthos) kelio metafora. „Viešpats globoja teisiųjų kelią, nedorėlių kelias į pražūtį veda“ (Ps 1,6), todėl būtina iš šio kelio neišklysti. Psalmyne gausu kalbų apie ėjimą tiesiu taku (Ps 17,5; Ps 116,8; Ps 143,10 ir kt.). Ginčijantis su kitaminčiais apie tikėjimą vis labiau aiškėja šio kelio ribos.

Nikėjos ortodoksiją pagimdė lemtingas konfliktas dėl Egipto kunigo Arijaus (III–IV a.) mokymo. Arijus mokė, esą Kristus nėra Dievas, jis yra Tėvo pirmasis kūrinys, per kurį sukurta visa kita (t. y. „buvo laikas, kada Kristaus dar nebuvo“). Šis konfliktas peraugo į visuotinę Bažnyčios krizę ir atsakyta į jį buvo  bendro visiems Simbolio sudarymu. Tai buvo pirmas bendras visai Bažnyčiai tikėjimo išpažinimas.

 

Ortodoksijos, schizmų ir erezijų studijų būdai

 

Šios trys sąvokos sudaro tam tikrą neatskiriama triadą – ortodoksija reiškia teisingą tikėjimą, tačiau teisingo tikėjimo nebūtų be neteisingo – erezijos, o erezija visada yra susijusi su schizma – bendruomenių išsiskyrimu (gr. schizo – skylu). Nors schizma gali egzistuoti be erezijos (pvz., to paties tikėjimo asmenys susipyksta dėl politinių priežasčių), ją suprasti taip pat įmanoma ortodoksijos ir erezijos kontekste. Taigi šios trys sąvokos priklauso vienam reiškiniui, į kurį galima žvelgti skirtingais būdais.

Pirmasis ir seniausias būdas gali būti pavadintas istoriosofiniu. Seniausieji Bažnyčios istorikai buvo krikščionys, todėl jie tikėjo ypatinga Bažnyčios istorine misija. Interpretuodami istoriją teologiškai jie buvo įsitikinę, kad skirtingų mokymų – erezijų – atsiradimas Bažnyčioje buvo sukeltas šėtoniškų jėgų tam, kad skaldytų krikščionis ir trukdytų jiems skleisti pasaulyje Kristaus Evangeliją. Kai kurie apologetai netgi kūrė mokymo perdavimo genealogijas, įrodinėdami, kad tarp visų eretikų yra loginis ryšys, jie visi yra tam tikrų pirmojo amžiaus antikrikščioniškų judėjimų įpėdiniai. Savo tikėjimą šie istorikai traktavo kaip apaštališkos kilmės – neabejotinai teisingą ir vienintelį.

Claude Bassot „Vyskupo Deodato įšventinimas“. Paveiksle įamžinta šv. Irenėjaus išvystyta apaštališkosios įpėdinystės teorija – kiekvieną vyskupą įšventina vyskupai, kurie buvo įšventinti ankstesnių vyskupų, o ši vyskupystės perdavimo linija nusitęsia iki apaštalų. Todėl vyskupai yra patikimiausi ortodoksijos liudytojai. Irenėjus tikėjo, kad ir erezijos pasižymi įpėdinyste.

Claude Bassot „Vyskupo Deodato įšventinimas“. Paveiksle įamžinta šv. Irenėjaus išvystyta apaštališkosios įpėdinystės teorija – kiekvieną vyskupą įšventina vyskupai, kurie buvo įšventinti ankstesnių vyskupų, o ši vyskupystės perdavimo linija nusitęsia iki apaštalų. Todėl vyskupai yra patikimiausi ortodoksijos liudytojai. Irenėjus tikėjo, kad ir erezijos pasižymi įpėdinyste.

Antrasis būdas, iškilęs Apšvietos laikais, gali būti pavadintas istoristiniu. Istoriosofai postulavo ortodoksiją kaip apaštalų paveldą, o ereziją traktavo kaip ortodoksiją išryškinusį reiškinį, dėl kurio ortodoksija buvo apibrėžta žodžiais, o istoristai ėmė abejoti šio proceso „teleologija“ ir jį nagrinėjo reliatyviai. Jų nuomone, tikėjimo išpažinimai ir juose apibrėžtos dogmos kilo stichiškai, tad egzistuoja daugybė skirtingų tikėjimo formų ir įvairių galimų būdų išreikšti tą patį tikėjimą, todėl viena teologinė tradicija negali būti laikoma pranašesne už kitą. Dogmų skirtumus bendruomenėse paaiškina skirtingas istorinis jų atsiradimo kontekstas.

Susijungusi su tobulėjančia kritinių istorijos tyrimų metodologija, ši tendencija pagimdė vadinamąją Bauerio-Ehrmano (hipo)tezę. Ši hipotezė postuluoja, esą iki pat Nikėjos susirinkimo neegzistavo viena krikščionybė, o tik daugybė „krikščionybių“, kurių tikėjimas buvo esmiškai skitingas. Nikėjos susirinkimas viso labo iškėlė vieną krikščionybę (kurią Bartas Ehrmanas pavadino „proto-ortodoksija“) aukščiau kitų ir paskelbė kitas „krikščionybes“ klaidingomis. Šį, trečią požiūrį galima pavadinti „pliuralistiniu“.

Jo kritikai, pavyzdžiui, Larry‘is Hurtado laikosi nuomonės, kad Ehrmano „proto-ortodoksija“ ir buvo mokymas, kilęs iš artimiausios apaštalų aplinkos. Tai tam tikru būdu patvirtina tradicinę krikščionybės istorijos viziją, net jei ir neperimama teologinė istorijos interpretacija.

Ir laikantis Bauerio-Ehrmano hipotezės, ir tradicinės krikščionybės istorijos vizijos, galima nagrinėti ortodoksijos atsiradimą ir raidą įvairiais aspektais, pavyzdžiui, politinės galios ar tapatybės konstravimo. Iki Nikėjos susirinkimo Bažnyčia susidurdavo su persekiojimų bangomis, tačiau nuolat augo, o stiprėjant organizacijai atsirado ir aukščiausių dvasininkų tarpusavio kovos dėl įtakos. Po Nikėjos susirinkimo krikščioniškosios ortodoksijos pusėn stojo pasaulietinė valdžia, todėl ortodoksai įgijo realią galią persekioti eretikus. Sąvokas galima buvo naudoti įvairiausiems tikslams.

Pakanka prisiminti vyskupo Teofilio Aleksandriečio (IV a. pab.) pavyzdį. Egipto vienuoliams besiginčijant dėl Origeno palikimo vertės. Teofilis iš pradžių atsargiai rėmė origenistus, nors į ginčą nesikišo, o kai origenistų partijos lyderiai apkaltino Teofilį grobstant Bažnyčios iždą, vyskupas tapo aršiu origenizmo priešu. Origeno pasekėjams buvo paskelbta anatema ir prasidėjo jų persekiojimai.

XX a. pasirodžius Michelio Foucault studijoms akademikai ėmė dažnai simpatizuoti visiems praeities eretikams, įžvelgti juose „nesuprastus genijus“. Išpopuliarėjo juos „reabilituojančios“ studijos, kuriose jie vaizduojami kaip bažnytinės politikos aukos. Iš tiesų pervertinti politikos įtaką ortodoksijos formavimuisi yra taip pat naivu, kaip ir ją visiškai nuvertinti. Bažnyčios istorijoje gausu tokių pavyzdžių, kaip Atanazo Didžiojo, kai vienas žmogus, oponavęs politinei ir Bažnyčios valdžiai, atlaikė spaudimą ir pelnė pergalę.

 

Ortodoksijos prasmė šiandien

 

Ortodoksijos prasmės neįmanoma suprasti netikinčiam. Kaip ir visoje religijotyroje, taip ir susitikime su ortodoksija ją pašaliečiui įmanoma suprasti tik jei jis turi tai, ką Gintaras Beresnevičius vadino religijotyrininko talentu – gebėjimą įsijausti į kito žmogaus įsitikinimus. Ortodoksas tiki, kad Kristus skelbė mokymą, kuris gali suteikti žmogui beribę laimę, išsigelbėjimą nuo amžinųjų gyvenimo bėdų ir kad egzistuoja šio mokymo iškraipymai, kurie tik išoriškai panašūs į Kristaus mokymą, tačiau iš tiesų žmogaus neišgelbėja.

Ortodoksas taip pat tiki, kad Kristaus mokymas visus mokinius meile sujungia meile į vieną glaudžią bendruomenę, kurioje asmuo atranda gyvenimo pilnatvę, tačiau kai kurie žmonės atsiskiria nuo šios meilės bendrystės, todėl netenka ryšio su Kristumi ir Jo dovanojamos pilnatvės. Todėl ortodoksas nori daryti viską, kad tik visi pažintų jo sekamą mokymą ir pažintų tą pilnatvę, kurios link ir jis pats eina.

Tik šiame kontekste gali būti suprastas visas krikščionybės istorijos tragiškumas ir paradoksalumas – kai kryžiuočiai eidami žudyti musulmonų tikėjo, kad tokiu būdu apsaugos Artimųjų Rytų krikščionis nuo antikrikščioniškų galių, keliančių grėsmę jų tikėjimui; kai tardydami eretikus inkvizitoriai tikėjo, kad padeda pražuvusiam žmogui suvokti jo klaidas; kai susivienijusi su politine valdžia Bažnyčia tikėjo, kad geri politikai gali padėti sutvirtinti krikščioniją. Šis paradoksas glūdi tame, kad ortodoksija yra tikrasis tikėjimas, o tikėjimas yra vidinė tikrovė. Tuo tarpu visi eretikai lieka išorėje.