Socialinę ir politinę tikrovę apibūdinti, o juolab įvardyti esminius jos bruožus, problemas, ir nuspėti galimas raidos kryptis niekuomet nebuvo paprastas uždavinys. Fizikinis pasaulis ilgą laiką laikytas lengviau pasiduodančiu priežastingumo logikai, taigi ir paprasčiau prognozuojamu, tuo tarpu žmonių visuomenė atkakliai priešinosi kitokiai nei tik tikimybinė prognozei dėl pernelyg didelio ir įvairaus kintamųjų, kuriuos derėtų įtraukti į skaičiavimą, kiekio.

Tačiau laikais, kai šviesa sutartinai laikoma ir dalele, ir banga, o elektrono buvimo vietą (ir net patį faktą) apskaičiuoti galima tik tikimybiškai, žmogiškosios tikrovės neapskaičiuojamumas nebeatrodo kaip nelemtas išimtinis atvejis griežtai apskaičiuojamoje daiktų ir dalykų visumoje.

Ne, Brexito tikrai nebus. Jūs turbūt juokaujat: negi gali nutikti taip, kad JAV išsirinks Trumpą? Ir buvo, ir nutiko. Panašu, kad visuomenėje, kurios politinių pažiūrų skalė išėjusi iš rikiuotės (kai vis dažniau tenka daryti pasirinkimą tarp vieno ar kito plauko radikalų-ekstremistų ir likusios pilkšvos masės, dreifuojančios kažkur apie centrą, bet taip iki galo niekur neprisišvartuojančios), o perkamoji galia jau seniai nebesutampa su vertybiškai grindžiamu „statusu“, kažkas atsitiko. Tačiau kas nutiko ir kas vyksta? Ar mūsų turimos sąvokos, idėjos ir teoriniai modeliai vis dar pajėgūs sučiuopti ir įvertinti šiandien vykstančius procesus?

Tokio rūpesčio ir abejonės vedami DOXOJE išbandome vieną iš kertinių sąvokų, vartotų XX amžiaus visuomenei preparuoti ir diagnozuoti. Klasė. Ar universalios klasės idėja tebėra aktuali? Koks šiandien santykis tarp darbo, kapitalo ir kuriamos vertės? Kokiais pjūviais įmanoma (tačiau gal pražūtinga) skirstyti visuomenę? Kur atsiranda tie, kurie nepatenka į jokią klasių lentynėlę? Šiuos klausimus komentuoja filosofai Gintautas Mažeikis ir Audronė Žukauskaitė, medijų ir komunikacijos specialistė Agnė Raščiūtė ir Kūrybinės agentūros NEW! strategas Marius Ratkevičius.

Nuotr. aut. Ricardo Gomez Angel

Nuotr. aut. Ricardo Gomez Angel

Universali klasė – hegeliška Marxo fantazija ar reali galimybė?

Gintautas Mažeikis

Ankstyvasis Marxas (iki Das Kapital) manė, kad universali klasė yra tam tikra idėja, kuri žymi progresyviausią, istorijos raidos kryptį realizuojančią, klasę. Tokia klase vienu metu buvo buržuazija, kitu galėjo tapti darbininkai, proletariatas.

Vis dėlto L. Althusseris ir kiti nuoseklūs marksizmo tyrinėtojai pastebi, kad tai yra ankstyvojo Marxo hėgeliškas ir feuerbachiškas vaizdavimas, būdingas dar ir Marxo ir Engelso „Vokiečių ideologijai“. Jaunahegelininkai manė, kad ateitį laimės protas ir mūsų laukia proto revoliucija, o Ludwigas Feuerbachas kvietė mąstyti materialistiškai, socialistiškai ir nesusvetiminti proto idėjų, pastatyti Hegelio ir jaunahegelininkų samprotavimus ant žemės.

Būtent tuo laikotarpiu gimė įvairūs dalykai, tokie kaip į komunizmą orientuotas humanizmas, visiška pergalės prieš susvetimėjimą idėja, praktikos, kaip universalaus sąmonės mechanizmo, aukštinimas. Vėlyvasis Marxas nebeplėtojo šių temų: jis atsargiai, skeptiškai ir net neigiamai žiūrėjo į humanizmą, ypač po kruvino 1871 metų Paryžiaus Komunos sušaudymo. Tada ir gimė marksistinis anti-humanizmas, kuris Lietuvoje yra menkai reflektuotas. Dar mažiau iliuzijų apie kokios nors universalios klasės gimimą liko po I Internacionalo ginčų.

Manau, kad „universali klasė“ yra platoniškos kilmės idėja, kuria sekė Hegelis ir ankstyvasis Marxas bei kai kurie marksistai (György‘us Lukácsas ir kiti). Svajonės apie klasę, universalų istorijos judintoją, menkina klasinės savaiminės kovos svarbą. Pavyzdžiui, „darbininkizmo“ (Workerism, Operaismo) idėja remiasi principu, kad šiuolaikinis socialinis progresas kyla iš darbininkų tiesioginės „akcijos“ (piketai, demonstracijos, streikai) ir kapitalistų re-akcijos (remiantis Mario Tronti, Antonio Negri).

Priešingai – universalistinės humanizmo iliuzijos neigia darbuotojų aktyvų politinį dalyvavimą formuojant gamybinius santykius ir darbininkus kviečia „suprasti“ įvairias būkles, krizes, diržų suveržimą, tarptautinę situaciją, užsienio grėsmes… Kasdienybės revoliucija apskritai remiasi daugybės, įvairovės, marginalijų emancipacijos idėjomis ir atsisako hėgeliškai-marksistiškai aiškinamos universalios klasės.

Antraip, sekant Richardu Florida, būtų galima manyti, kad kita universali klasė yra „kūrybinė“, nes ji dabar manifestuoja medijų, programavimo ir komunikacijos galią ir pažangius gamybinius santykius. Tačiau jokia politinė statistinė analizė nerodo, kad toks teiginys būtų vertas laikyti kažkuo daugiau nei vizija, palinkėjimu, išmislu.

Kita vertus, universalios klasės idėjos atmetimas anaiptol nereiškia, kad aš neigiu klasių kovos, akcijos ir reakcijos santykio, naujų gamybinių santykių formavimo reikšmę. Tačiau realūs politiniai klasiniai procesai turėtų būti analizuojami remiantis ekonomine, sociologine, antropologine analize.

Nuotr. aut. Nigel Tadyanehondo

Nuotr. aut. Nigel Tadyanehondo

Ar yra tokių grupių ir reiškinių, kurie išsprūsta iš visuomenės skirstymo klasėmis? Kur jų vieta, koks jų likimas?

Audronė Žukauskaitė

Analizuojant visuomenę ir visuomenės klases, tapo įprasta kalbėti apie socialinę nelygybę, tam tikrų visuomenės grupių įtraukimą ir pašalinimą bei visų išteklių (gamtos, darbo jėgos, pinigų ir žinojimo) suprekinimą. Būtent išteklių suprekinimas ir darbo jėgos išnaudojimas yra ta problema, su kuria siekia kovoti marksistinio projekto ideologai.

Tačiau gali būti, kad išnaudojimas greitai atrodys kaip labai patraukli perspektyva, daug patrauklesnė nei ta, kai niekas nenori tavęs išnaudoti. Sociologas Michaelis Burawoy’us kalba apie tam tikrų visuomenės grupių išprekinimą, t. y. tam tikrų subjektų išstūmimą iš darbo rinkos. Tokios socialinės grupės tampa savotiškomis nenaudojamomis atliekomis, panašiai kaip rinkos poreikių neatitinkanti gamta apleidžiama ar paliekama nuniokojimui.

„Išprekinimo“ terminą Burawoy’us perima iš Alexo Barnardo, kuris, tyrinėdamas friganų judėjimą, aprašė, kaip maistas – puikiai panaudojama prekė – yra išmetama iš rinkos ir virsta atliekomis. Panašiai susiduriame ir su atliekamais žmonėmis, kurie egzistuoja tarsi šalia visuomenės, ir niekas nenori jų nei panaudoti, nei išnaudoti. Tai galėtų paaiškinti, kodėl nesprendžiama pabėgėlių problema – jų niekaip neišeina paversti darbo jėga, niekas nenori jų panaudoti ar išnaudoti. Kažkada Hannah Arendt rašė apie pabėgėlius: „Jų prakeikimas ne tas, kad jie nebelygūs prieš įstatymą, o tas, kad jiems nebegalioja joks įstatymas; prakeikimas ne tas, kad jie engiami, o tas, kad niekas nenori jų engti”.

Panašiai atsitinka ir su kitais ištekliais – gamta ir žinojimu. Nors paprastai manoma, kad gamtos nuskurdinimą sukelia jos suprekinimas, galbūt yra kaip tik priešingai – gamtos pusiausvyra, darni ekosistema pati savaime nėra tinkama prekė, todėl gamta tiesiog apleidžiama.

Panašus likimas ištinka ir tas žinojimo sritis, kurios negali būti suprekinamos ir greitai suvartojamos. Pavyzdžiui, fundamentiniai tyrimai yra toks žinojimo registras, kuris sunkiai suprekinamas, todėl pamažu tiek pats žinojimas, tiek ir jį kultivuojantys mokslininkai tampa atliekami ir nebenaudojami.

Prekariatas – naujoji kūrybinių darbininkų klasė? Kaip keičiasi darbo, priklausymo bendruomenei, ekonominio saugumo supratimas kūrybinės klasės atstovų (pvz. laisvai samdomų darbuotojų) veikloje?

Agnė Raščiūtė, žurnalistė, medijų ir komunikacijos specialistė

Ši tema: kūrybinis darbas ar kūrybinė darbo jėga, yra gana plačiai analizuotas socialinių mokslų srityje. Kūrybinis darbas yra apibrėžiamas įvairiai, nors… Jei pažvelgtume į teisinę sistemą, apibrėžimas atrodo gana platus – remiantis juo, tenka  save identifikuoti, atsakyti į klausimą „tai kas aš vis dėl to esu“?

Sociologiniuose darbo (angl. labour) tyrimuose kūrybiniam darbui dažniausiai priskiriami visi medijose ir su medijomis dirbantys žmonės. Tačiau tai – tik pavadinimai, apibrėžimai, kurie susiaurina tyrimo lauką ir tyrėjo žvilgsnį. Dabar dėmesys vis dažniau krypsta į laisvai samdomus darbuotojus, tokius, kaip klausime labai gražiai sudėliota „kūrybinių darbininkų klasė“.

Laisvai samdoma darbo forma yra labai sena, jei žvelgiame pasaulio istorijos kontekste. Jau nuo aštuoniasdešimtųjų mokslininkai fiksavo šios darbo formos plitimą, o tai tiesiogiai prisidėjo prie vadinamojo prekariato formavimosi. Na, ir kas iš to? Tai – tik vienas iš daugelio su šia tema susijusių istorinių, ekonominių, socialinių, politinių, kultūrinių pokyčių bei transformacijų. Ir ji labai, velnioniškai labai, priklauso nuo to, iš kokios perspektyvos tu į ją pažiūrėsi, nes kaip darbo forma tai yra labai palanku šiuolaikinėje kapitalistinėje postfordistinėje visuomenėje.

Laisvai samdomas darbininkas yra molis, kuris lengvai prisitaiko prie rinkos pokyčių, visuomet yra pasiruošęs persiorientuoti, įgijęs naujausius įgūdžius ir, jei reikia, turi savo įrangą. Bet, jei tik žvilgsnį pasuki į pačius šiuos žmones ir pažvelgi iš jų perspektyvos, matai aiškumo stoką, nesaugumo jausmą, identiteto krizę.

Nuotr. aut. Andrew Neel

Nuotr. aut. Andrew Neel

Laisvai samdomas darbas gali būti matomas kaip pasirinkimas arba neišvengiamybė, nes kitų galimybių tiesiog nėra; iš lyties studijų perspektyvos laisvai samdomas darbas buvo artikuliuojamas kartais kaip vienas iš būdų moterims pabėgti iš seksistinės, žeminančios darbo aplinkos ar, pavyzdžiui, pasirinkus šią darbo formą išlaikyti savo poziciją tiek darbo rinkoje, tiek „šeimoje“. Čia tik lieka pasakyti „mhm…“, nes tuos argumentus paskandina gausybė empirinių tyrimų, kuriuose atskleidžiama beprotiška lyčių nelygybė laisvai samdomo darbo rinkoje.

Visoje Europoje, kaip rodo statistika, laisvai samdomas darbas tampa norma kai kuriose šalyse jau lygiuojasi su ilgalaikiu įdarbinimu. Bet, jei sugrįžtame į savo šalį, ką matome? Laisvai samdoma veikla yra, bet platforma jai vykdyti – labai maža, svyruojanti ir pastatyta ant labai senų pastolių. Susidaro įspūdis, kad sociokultūrinė, ekonominė, politinė aplinka tam nėra pasiruošusi, tad  žmogus yra pozicionuojamas kažkokioje liminalioje būsenoje. Ir tai, mano nuomone, yra pati skaudžiausia ir baisiausia būsena.

Tuomet sunku artikuliuoti, „kas aš esu“? Kas aš esu, jei neturiu pastovaus darbo? Kas aš esu, jei neturiu pastovios rolės: „aš esu žurnalistas, fotografas, tekstų rašytojas“? Kas aš esu, jei neturiu nuolatinės darbo vietos ar stalo? Taip, žinau, kad šiais klausimais, rodos, prisiliečiu prie egzistencinių temų. Bet aš visuomet supratau save ir savo kartą kaip „prarastąją“. Žinau, gali skambėti dramatiškai ar kvailai, bet kalbantis su jaunais žmonėmis ir reflektuojant pačiai save, nepavyksta pabėgti nuo to jausmo, kad vis dar moki seną, sovietinę skolą.

Nesinori nei savo moksliniuose darbuose, nei pokalbiuose naudoti tą „postsovietinį“ toną, bet tai atrodo neišvengiama. Tai – aidas, kurį vis dar galime išgirsti, ir nereikia tam nei Holmdel Horn antenos. Tai – aidas ar virpesiai, kurie vis dar veikia mūsų potyrius ir nėra lengva tai empiriškai apčiuopti, tai kaip rūkas, nuotaika ar kažkas, ką tu jauti esant, bet kartais ir negali įvardinti.

Per mažai kalbame apie dabartinę kartą: mes nesame naujoji, mes esame „dabar“ karta, kuri augo ir vis dar bręsta kartu su Lietuva, kuri vis dar pati yra nesvarumo būsenoje.  Ir ką daryti? Susitaikai su žaidimo taisyklėmis. Šis laisvai samdomo darbo žaidimas atrodo patrauklus, nes žada apdovanoti kažkuo įspūdingu: karjeros šoktelėjimu, išgarsėjimu, geru atlygiu ir, žinoma, svarbiausia LAISVE. Čia gražiai žaidžiama su fundamentaliais neoliberaliais poreikiais ir svajomis: noriu būti matomas, išgirstas, atspindėtas, o svarbiausia – pasiekti tą lūžio tašką, tą svajonių išsipildymo momentą.

Man atrodo, mes jo niekada nepasiekiame, nes ką tai iš tiesų reiškia? Arba sąmoningai neigiame pasiekę, nes tai ir yra vienas iš tų labiausiai apčiuopiamų variklių, kuris ir mus stumia eiti pirmyn. Matai, net aš pati rašau: „eiti pirmyn“, o ką tai reiškia? Mano smegenyse ištatuiruota daug įvairių sąvokų, apibrėžimų, ir labai daug ko nekvestionuoju, daug ką priimu kaip žaidimo taisykles, ir tiek. O laisvai samdomo žaidimo kaina labai didelė, ir nežinau, ar yra tų, kurie jaučiasi jo nugalėtojais. Pavyzdžiui, tu negali savęs įsivertinti taip, kaip tau atrodo, nes yra šimtai stovinčių už tavęs, kurie sutiks viską padaryti pigiau.

Aš čia paliečiau tik smulkmenas. Reikia, kad kas nors užduotų didžiuosius klausimus  ir kad šie klausimai būtų keliami visose srityse. Aš nesutinku ir nenoriu, kad kiti sutiktų laisvai samdomą veiklą priimti kaip tai, kas priklauso „šiandienai“, taip pat nesinori žmogaus, jo išgyvenimų, kasdienybės sumažinti ir įsprausti į žodžius „kapitalizmas“, „postmodernizmas“. Ne. Pasaulis keičiasi: tai, kas tiko XX amžiaus „dabarčiai“, dabar nebetinka, todėl ir yra visuomet kažkoks vidinis liūdesys, kažkoks nepasitenkinimas savimi ir savo gyvenimu, nes tu esi įrėmintas tame neatitikime.

Ir aplinkoje, kur skatinamas, palaikomas ir puoselėjamas individualumas – „Aš“ vs visi kiti – atsiranda tas nuolatinis vienišumo jausmas būnant santykyje su kuo nors: darboviete, gal netgi šeima. Visa tai aidi mūsų veiksmuose ir, svarbiausia, potyriuose bei jausmuose. Turi daug pasiekti, būti geresnis, išskirtinis, kad tave pastebėtų ir pasamdytų, nors, žvelgiant į dabartinę situaciją ir pokalbius laisvai samdomų darbuotojų forumuose, labai dažnai užtenka būti pigiausiu, kad ir kaip tai skambėtų. Mes nekuriame bendruomenės, grupės, nes tai neatrodo vaisinga ar stipru. Nesinori tiesti vieni kitiems rankų, nes tiesiog „kažkur“ darbo rinkoje neužteks mums abiem vietos. Tai jokiu būdu nėra taisyklė. Pati matau, kad yra žmonių, kurie buriasi ir bando keisti situaciją, bet pažiūrėjus iš tolo vis tiek matyti, kad jie yra maža valtelė jūroje. Bet dabar neturime prabangos būti tik sau ir dėl savęs. Gerovės vienas žmogus nesukuria, o labai ryškia matyti, kad laisvai samdomam darbui atitinkamą aplinką dar reikia kurti, plėsti apibrėžimus, juos pritaikyti specializuotai, nes ir laisvai samdomi darbai būna skirtingi. Reikia pasitelkti visas sritis, kad galėtume sukurti aplinką visiems darbuotojams. Sunku, bet reikia keistis ir adaptuotis. Negalime juk visuomet nešiotis liūdesio, gyventi nuo užduoties iki užduoties ir priimti tai kaip kažkokią duotybę ar šio darbo specifiką.

Nuotr. aut. Alice Donovan Rouse

Nuotr. aut. Alice Donovan Rouse

Kaip visuomenė grupėmis išskirstoma reklamos ir viešinimo strategijose? Kokie kriterijai – lyties, ekonominiai, išsilavinimo, gyvenamosios vietos – taikomi? Kaip apskritai suvokiamos ir konceptualizuojamos socialinės klasės marketingo ar komunikacijos industrijose?

Marius Ratkevičius

Rinkodaros komunikacijoje kuriant reklamą ir ją viešinant, dažniausiai potencialūs konkrečios prekės ar paslaugos vartotojai apibrėžiami sausais demografiniais kriterijais – lytimi, amžiumi, išsilavinimu, pajamomis ir gyvenamąja vieta. Tokio skirstymo populiarumą lėmė paprastumas, bet ne efektyvumas – jis menkai atspindi konkretesnes žmonių savybes, gyvenimo būdą.

Pavyzdžiui, didžioji dalis reklamos Lietuvoje skirta mistinei 25-45 m. vidutines ir aukštesnes pajamas gaunančių miestiečių grupei. Siekdami geriau suprasti, su kokiais žmonėmis bendraujame, tokį sausą skirstymą siekiame papildyti psichografija – kuo šie žmonės tiki, ką vertina, ko bijo ar ko tikisi iš ateities. Bet labai retai susiduriame su visuomenės skirstymu į socialines klases klasikiniu sociologų supratimu – pagal darbo pasidalinimą ir turimą profesiją. Manau, kad tam yra keletas priežasčių.

Rinkodaroje visuomenės socialinė sandara yra dažniausiai įdomi tik iš vartojimo perspektyvos – t. y.,  klasinis susiskirstymas tiek aktualus, kiek jis atspindi skirtingus vartojimo polinkius. Lietuvos visuomenė, sakyčiau, mažai klasiškai struktūruota – skirtingų klasių žmonių vartojimo elgesys yra gana panašus.

Mūsų valstybė yra jauna, bet visuomenė patyrusi daug pertvarkų, tad klasinis mobilumas pakankamai didelis, klasės nėra tokios ryškios, kaip senosiose Europos valstybėse, pavyzdžiui, Prancūzijoje. Netgi patį terminą „socialinė klasė” naudojame pakankamai retai. Turbūt tai lemia ir sovietinė praeitis su savo beklasės visuomenės modeliu, socialines klases vaizdavusi kaip blogį, ir patys žmonės, dirbantys reklamos agentūrose – jiems būdingos postmodernistinės vertybės, tikėjimas individo galia.