ENGLISH VERSION

Pirmą kartą išgirdau apie CEBRA, kai dėstytojas architektūros fakultete jų darbus pristatė kaip gero gyvenamųjų namų dizaino pavyzdį. Taigi, drįstu teigti, kad CEBRA yra viena iš kelių architektūrinių praktikų, apibrėžiančių šiuolaikinę Danijos architektūrą. Savo darbus jie vadina „naudingu saldainiuku akims“ (angl. Healthy Eyecandy) – ir tai tikrai yra daugiau nei išskirtinis dizainas. Apie tuos neapčiuopiamus privalumus ir slaptus šiandieninės architektūros uždavinius kalbamės su šiuo metu Abu Dabyje dirbančiu Mikkeliu Frostu.

Mikkel Frost

Mikkel Frost

Šiais metais Venecijos architektūros bienalėje CEBRA yra danų paviljono dalis. Jo kuratoriai teigė norintys akcentuoti „humanistinę danų architektūros pusę“. Ką jūs vadintumėte humaniška (humanistine) architektūra? Ar tai susiję tik su pastatų tipais kaip mokyklos, ligoninės, etc., ar yra kitokių humanistinę architektūrą charakterizuojančių bruožų?

Tai – dažna architektų diskusijų tema. Manau, kad skirtingi architektai galėtų pasiūlyti vis kitokius apibrėžimus, bet šiuo atveju temos pasirinkimo priežastis tikriausiai yra ta, kad Danija – socialinės gerovės visuomenė, kaip ir likusios Skandinavijos šalys.

Mes mokame didelius mokesčius, kurie paskirstyti taip, kad būtų sukurta galimybių ir finansinės gerovės atžvilgiu lygi visuomenė. Žmonės Danijoje mano, jog mokesčiams skirti pinigai priklauso visiems, todėl visuomenė ir kiti dalykai, kuriami visų, turėtų kažkokiu būdu ir tarnauti visiems. Tai reiškia, kad, kai planuojame statyti pastatą, jį projektuojame ne tik įtakingiems, ir turtingiems žmonėms, bet visiems: aukštiems ir žemiems, moterims ir vyrams, musulmonams ir krikščionims… Kadangi esame socialinės gerovės visuomenės vaikai, toks elgesys užkoduotas giliai mūsų genuose. Tai darydami mes net nesusimąstome. Tik išvykęs į užsienį, šiuo metu – į Abu Dabį, supratau, jog Danijoje yra konkretus visuomenės modelis ir mąstymo būdas.

Taigi manau, kad didžioji dauguma Danijos architektų daug dėmesio skiria būsimiems savo pastatų naudotojams. Dėl to nemaža jų dalis įtraukiami ir į projektavimo procesus. Tai reiškia, kad, užuot viską daręs vienas, architektas apklausia tam tikrą skaičių naudotojų ir dirba kartu su jais. Tai padeda užtikrinti, kad darbas patenkins kaip įmanoma daugiau žmonių ir mokesčių mokėtojų pinigai bus išleisti protingai.

Vadovaudamiesi šiuo principu dirbame ir CEBRA architektų biure, ir su privačiais klientais. Galvojame apie savo klientą, todėl privalome jam ar jai pritarti. Suprantame, kad mes, architektai, turime tarnauti, bet tai nereiškia, kad esame „tarnai“. Jei iš pradžių kalbiesi su klientu, o tik vėliau projektuoji – nebūtinai blogai dirbi. Gali ir sukurti fantastišką dizainą, ir padaryti klientą laimingesnį – suteikti jam galimybę tapti projekto dalimi. Mes visada taip dirbame. Nežinau, galbūt dėl to, kad esame socialinės gerovės visuomenės vaikai, mūsų architektūroje nėra skirtumo tarp įspūdingo ir funkcionalaus dizaino. Tai nėra priešybės.

Ar kada nors esate atsisakę paklusti savo kliento norams, nes nesutikote su juo?

Ne, nėra taip nutikę. Mes niekada netrenkiame durimis ir neatsisakome projekto, bet esame susitarę, ko greičiausiai nedarytume, pavyzdžiui, turbūt neprojektuotume fabriko, kuriame gaminamos minos. Mes suprantame, kad karas gali būti neišvengiamas, bet esame tikri pacifistai ir nenorėtume būti jo dalimi. Taigi, turbūt būtų galima rasti klientų, su kuriais nedirbtume dėl moralinių priežasčių, bet apskritai visuomet stengiamės išspręsti nesutarimus ir rasti visiems priimtiną kompromisą.

Įdomu, kad net jeigu žmonės iš šalies sakytų: „O, sveikinu – puikus namas!“, – tu vis tiek būtum linkęs susikoncentruoti į tai, kas galėjo būti padaryta kitaip. Joks architektas nėra suprojektavęs pastato, kurio rezultatas jam iki galo patiktų. Netgi Sidnėjaus operos teatras neatrodo taip, kaip Jørnas Utzonas būtų norėjęs – o tai yra vienas didžiausių visų laikų šedevrų. Tiesiog tokia architektūros prigimtis – žinoma, kad darai tiek, kiek gali, bet visuomet gali tekti ko nors atsisakyti.

Street dome riedlenčių parkas Haderslev mieste, Danijoje

Street dome riedlenčių parkas Haderslev mieste, Danijoje

Sugrįžkime prie humanistinio architektūros aspekto. Ar jis taip pat reiškia, kad projektuojate atviras viešąsias erdves šalia, tarkime, privačių administracinių pastatų?

Na, sakyčiau, kad humanistinė architektūra labiau yra mąstymo būdas. Pavyzdžiui, suprojektuoji labai gražų fasadą su išorėje aukštai iškeltais langais, bet supranti, kad viduje neįmanoma pro juos pasižiūrėti. Tada galvoji: „Ar noriu sukurti tik įmantrų paveikslėlį žurnalui, ar tokį pastatą, kuriame dirbdami žmonės dar ir gerai jaustųsi?“ Dabar jau bandai projektuoti taip, kad būtų ir praktiška, ir gražu.

Žinoma, tai labai primityvus pavyzdys, bet tiesiog noriu pasakyti, kad mes niekada neleidžiame meninei ir estetinei kūrinio pusei imti viršaus. Darbas visada pirmiausia turi tikti žmonėms – tapti malonia darbo aplinka ar patogiu šeimos būstu. Jei negali šių kriterijų suderinti, iš esmės elgiesi neetiškai ir tam tikra prasme pasiduodi. Taigi, tai – toks mąstymo būdas, kai daugiau galvoji apie žmones, kurie naudosis pastatu, o ne apie save kaip architektą. Pastatas yra ne tik meno kūrinys – žmonės ten iš tikrųjų gyvena kiekvieną dieną.

Ar turite savo architektūros stilių, skiriamąjį ženklą, ar visgi dažniau prisitaikote prie klientų norų, kultūros, konteksto?

Manau, kad visada galima atpažinti CEBRA projektus. Mes naudojame tam tikrą projektavimo būdą, turime konkrečius „skiriamuosius ženklus“, idėjas, kurias interpretuojame ir reinterpretuojame, bet taip pat prisitaikome prie skirtingo klimato ir kultūros.

Kai kurie išskirtinius pastatus projektuojantys architektai (angl. signature architects), pavyzdžiui, Zaha Hadid, kuria projektus, kurie visame pasaulyje atrodo labai panašiai. Man tai neįprasta – kyla įspūdis, kad jie nekreipia dėmesio į klientus arba į kultūrą, kurios aplinkoje dirba. O kiti architektai ir išlaiko savo stilių bei identitetą, ir sugeba atsižvelgti į kontekstą. Puikus to pavyzdys – architektas Jeanas Nouvelis. Reaguodamas į vietinę kultūrą, jis kuria įspūdingą architektūrą. Šiuo metu Abu Dabyje Nouvelis projektuoja Luvro muziejų. Toks nuostabus ir įdomus kūrinys – iškart supranti, kad tai jo darbas – monumentalus, kažkuria prasme labai prancūziškas, bet kartu akivaizdžiai siejasi ir su Abu Dabio aplinka.

Man atrodo, kad tai idealus būdas dirbti: būti savimi, plėsti savo požiūrį ir pritaikyti jį kitai kultūrai, klimatui. Privalu domėtis vietinėmis tradicijomis ir mokytis iš jų. Kartais architektai nekreipia į tai dėmesio – jie mano, kad yra daug protingesni už dešimtis ar šimtus anksčiau toje vietoje dirbusių ir klimatą perpratusių kūrėjų, bet studijuoti tradicinių pastatų architektūrą išties naudinga. Pavyzdžiui, čia, Abu Dabyje, paplitusi vėjo gaudyklių (iš persų kalbos – badgir, vert. past.) naudojimo tradicija. Pastato viršuje išsikišęs mažas bokštelis pagauna vėją ir nukreipia jį į atriumo vidų. Taip viduje atsiranda skersvėjis. Šis namo vėdinimo būdas neeikvoja jokios energijos ir kartu suteikia jam charakterį.

Visa tai kalba apie sugebėjimą klausytis – kliento, kultūros, klimato, būti dėmesingam, žinoti, kur tiksliai esi, su kuo dirbi, ir atsižvelgimą į tai.

Koks yra svarbiausias dalykas, kurį sužinojote Abu Dabyje? Ar galėtumėte įvardinti?

Na, šitoje vietoje būna nemažai kultūrinių staigmenų. Pirmas dalykas, kurį išmokome, yra tai, kad Arabijos pusiasalis – ne viena, o daugybė skirtingų kultūrų nuo Abu Dabio iki Saudo Arabijos, Jemeno ar Omano. Žinoma, taip pat yra ir Europoje – Prancūzija labai skiriasi nuo Švedijos, bet vis tiek kažkodėl klaidingai atrodo, kad, tarkime, Pietų Amerikoje panašūs skirtumai gali ir neegzistuoti.

Klimatas čia yra toks galingas projektavimo variklis, kad vis aiškiau suprantu, jog mes turime jį vėl sieti su savo kūryba. Idėja visame pasaulyje statyti dangoraižius – apšiltinant juos šaltuose regionuose ir atvėsinant šiltuose – neturi jokios prasmės. Manau, kad vienas iš modernistinės architektūros trūkumų yra tas, kad, užuot kreipę dėmesį į konkrečios vietos klimatą, mes tiesiog eksportuojame Vakarų modelį į daugybę pasaulio regionų. Tai nėra nei labai tvaru, nei labai sąmoninga.

Ankstyvosios vaiko raidos centro projektas Abu Dabyje, JAE

Ankstyvosios vaiko raidos centro projektas Abu Dabyje, JAE

Bet argi ne patys žmonės trokšta dangoraižių?

Pastaruoju metu toks požiūris keičiasi. Tikriausiai kai kuriose vietose taip tebėra, bet čia, Abu Dabyje, žmonės vienu metu siekia ir saugoti savo identitetą, vertybes, ir kurti modernią architektūrą. Taigi dirbdami su klientais dalį laiko praleidžiame bandydami išsiaiškinti, kas būtent yra Emyratų kultūros esmė ir kaip tai galėtų būti jungiama su modernios, šiuolaikinės architektūros principais. Šie dalykai susiję tiek su medžiagomis, vėsinimo sistemomis, vėjo gaudyklėmis, tiek ir su organizavimosi būdais ar kita. Pavyzdžiui, vienas iš populiarių pastatų tipų čia yra iš išorės kvadratine siena aptvertas vidinis kiemas. Iš vidaus jo pakraštyje stovi keletas statinių, o pačiame centre auga medis pavėsiui. Panašius erdvės komponavimo modelius galima lengvai panaudoti ir statant modernius pastatus.

Žinoma, mūsų kultūros turi ir bendrų bruožų. Danijoje irgi galima rasti kvadratinio plano fermų, kurias sudaro keturi pastatai. Apskritai žmogaus psichologijoje tikriausiai egzistuoja keletas pagrindinių poreikių, kurie grindžia skirtingas kultūras ir yra vienodi visame pasaulyje – pvz., kad tu nori apsisaugoti ir kad tau reikia pastogės. Taigi dirbame keliuose lygmenyse, bet šiuo metu įdomiausias lygmuo mums yra būtent vietinė kultūra. Tenka pripažinti, kad vis dar mokomės…

Tad kurioje vietoje toliau planuojate dirbti?

Mes visada buvome susikoncentravę ties kaimyninėmis šalimis – Norvegija, Švedija ir t. t., tačiau natūralu, kad ratas didėja. Viena iš priežasčių, kodėl įkūrėme biurą Abu Dabyje, yra ta, kad iš čia galime plėstis į daugybę kitų šalių, nes tai yra tarptautinis centras. Taigi dabar turime galimybę dirbti šiame plačiame regione ar Didžiosios Britanijos sandraugos šalyse, ir to tikrai pakanka. Tiesą sakant, netgi atsidurti čia jau buvo nelengva užduotis.

Kita vertus, mes pradėjome galvoti apie tokį banalų dalyką kaip atstumas, jo privalumus ir trūkumus. Pavyzdžiui, jei dirbi Australijoje, daugiausiai laiko tenka praleisti lėktuvuose ir viską daryti naudojantis Skype, o tai iš tikrųjų nėra lengva. Galiu taip dirbti, bet reiktų turėti omenyje aplinkybes ir sąlygas…

Bijote, kad nepakankamai kontroliuojate procesą?

Būtent. Bijau, kad daugiau laiko praleidžiu lėktuve nei prie braižomojo stalo. Architektas turi projektuoti ir dirbti su savo komanda. Jeigu žiūri į gyvenimą iš šiek tiek holistinės perspektyvos arba jei tiesiog gauni puikų užsakymą, kyla klausimas: ar esi pasiruošęs mokėti tokią kainą ir taip gyventi? Daug laiko praleisti oro uostuose nėra smagu. Tai darau dėl gerų užsakymų ir džiaugiuosi tuo, bet specialiai jų neieškau. Puiku, kai būna įdomių pasiūlymų Danijoje! Arba čia, Abu Dabyje, kur mes jau įsikūrėme. Taigi čia radosi pusiausvyra.

Negali vykdyti projektų užsienyje, jei nemėgsti keliauti. Kita vertus, norint gyventi padorų gyvenimą, galima bandyti tai riboti ir, užuot be perstojo judėjus, kol kiti už tave projektuoja, rasti laiko tai daryti pačiam. Spėju, kad ir toliau kalbu apie pusiausvyrą…

Paminėjote braižomąjį stalą… Ar vis dar projektuojate pats?

O taip, dažnai tai darau. Žinoma, kai vykdome tokį didelį projektą kaip Abu Dabyje, negaliu visko padaryti vienas, bet pats braižau brėžinius, eskizus ir t. t. Noriu būti projektavimo komandos dalis. Esu architektas, o ne vadybininkas.

Ankstyvosios vaiko raidos centro projektas Abu Dabyje, JAE

Ankstyvosios vaiko raidos centro projektas Abu Dabyje, JAE

Ar tvarios architektūros sprendimai jūsų praktikoje kada nors yra padarę blogą įtaką pastato dizainui?

Ne, tai blogos įtakos nedaro, atvirkščiai – tvarumas gali būti įdomus projektavimo variklis. Bet jei ne tiesiog giriesi, o iš tikrųjų projektuoji tvarią architektūrą, tai apriboja tavo galimybes. Kartais klientams atrodo, kad, norint sukurti tvarų pastatą, užtenka pastatyti ant stogo „vėjo malūną“. Tai vadinama demonstratyviu tvarumu. Priešingai – galima lengvai suprojektuoti labai tvarų pastatą ir taip, kad niekas to nepastebėtų. Mes daug dirbame su pasyviąja tvarumo puse, pastatų orientacija vietovėje – kaip išdėstyti langai, kiek saulės energijos pasiekia fasadą, kokia apskritai yra pastato forma ir paviršius. Šie aspektai labai svarbūs, nes jų negali taip greitai pakeisti, kaip nuolat patobulinamas technologijas – saulės baterijas ar „vėjo malūną“.

Tipišku arba paprastu tvarumu būtų galima vadinti fasadą su augalais – jis žalias, žmonėms patinka augalai, randasi tarsi simboliška harmonija su gamta ir kt. Bet už tokio fasado gali slypėti ir labai neracionaliai suprojektuotas pastatas, verčiantis kasdien švaistyti energiją jį šildant, apšviečiant, prižiūrint.

Taigi darbas su tvarumu neabejotinai riboja architektų galimybes, tačiau ne blogąja prasme. Tiesiog tai reiškia, kad kai kuriais atvejais namas negalės atrodyti tam tikru būdu. Kad priimtum gerą sprendimą, dažniausiai reikia apribojimų. Jei imsiesi visų įmanomų galimybių, kaipgi išsirinksi vieną tobulą sprendimo būdą? Man labai patinka Dogme 95 judėjimo pavyzdys – režisieriai sugalvojo sau pluoštą taisyklių, bet tik tokiu būdu jie buvo priversti ieškoti iš tiesų inovatyvių sprendimų. Dogme 95 filmai tiesiog nuostabūs – juos sukurti beveik nieko nekainavo ir jie yra daug geresni nei daugybę brangios produkcijos.

Ar esate darę kokius nors projektus labdarai, ne už pinigus?

Vieną darau šiuo metu. Tai labdaros projektas, skirtas pabėgėliams Danijoje, bet kol kas jis dar nėra viešas, todėl daug papasakoti negaliu.

Turint galvoje skirtingus labdaros tipus, dažniausiai teikiame slaptą paramą – apie ją niekas nežino, nes ji skirta klientui, kuris neturi pakankamai pinigų. Tarkime, vykdome projektą, kurio honoraras yra labai mažas, bet jei ką nors padarytume nemokamai, galbūt per dieną galėtume smarkiai patobulinti pastato dizainą. Pavyzdžiui, papildomai šalia suprojektuotume vaikų žaidimų aikštelę. Darome tai, jei žinome, kad klientas tikrai neturi daugiau pinigų. Tai nematoma parama – teikiame ją, bet nesigiriame. Labdara apskritai nėra būdas pasigirti, o jausmas, kad elgiesi teisingai.

Kokie pagrindiniai šiandieninės architektūros trūkumai, nesėkmės ir kaip, jūsų manymu, jas būtų galima įveikti ateityje?

Sudėtingas klausimas. Visų pirma, internetas lemia, kad šiandien visi dalijasi idėjomis ir projektuoja labai greitai. Kartais matau sėkmingą projekto planą kur nors Nyderlanduose, bet kol jis įgyvendinamas delsiančioje demokratinėje Olandijoje, kažkas jau būna pasisavinęs ir realizavęs idėją kur nors kitur. Tai tiesiog reiškia, kad architektūra visur atrodo labai panašiai, visi dirba su tomis pačiomis idėjomis ir tai šiek tiek erzina.

Žinoma, esame savo kartos produktai, ir natūralu, kad įkvepiame vienas kitą – spėju, tai yra gerai. Visgi kartais atrodo, kad egzistuoja konkursų industrija: kaip ir mes, daugybė architektų pasaulyje dirba juose dalyvaudami. Tokiu būdu visuomet jaučiame spaudimą sukurti sėkmingą projekto planą per labai trumpą laiką. Kadangi norime laimėti ir parduoti savo projektą, darome spindinčias vizualizacijas, kurios galų gale atrodo vienodai, nes visi žinome, kas „laimi“. Taigi, galiausiai daugiau laiko praleidžiame ne braižydami, o kurdami „nekilnojamo turto agentų“ tipo vizualizacijas. Pristatome labai efektyvias idėjas, kurios remiasi gražia, suprantama istorija, papasakota keliomis paprastomis diagramomis. Kadangi visi yra be galo užsiėmę, jos turi būti suvokiamos akimirksniu. Sakyčiau, kad pasaulis tapo standartiškesnis. Kartais jaučiuosi taip, tarsi dirbčiau architektūros fabrike. Šiais laikais labai retai dalykai iš tiesų išsamiai apsvarstomi ir skiriama pakankamai laiko juos iš esmės suprasti. Nuolat trukdomi elektroninių laiškų ir telefono skambučių mes dirbame tikrai nelengvomis sąlygomis.

Be to, grįžtant į mūsų pokalbio pradžią, manau, kad, būdami architektai, per mažai dėmesio skiriame vietiniam klimatui ir kultūroms. Egzistuoja tendencija, ypač tarp vadinamųjų „savito stiliaus architektų“ (angl. signature architects), daryti tą patį projektą Niujorke, ir Danijoje. Šiandien gali nueiti į parduotuvių rajoną bet kurioje pasaulio vietoje ir neatskirti, kur esi – visur rasi tas pačias parduotuves ir kavines, pažvelgęs pro langą pamatysi tuos pačius susuktus dangoraižius. Žvelgiant tam tikru aspektu tai truputį gėdinga. Esu už tarptautinį pasaulį ir tokį pasaulį, kuriame dalijamės idėjomis. Esu už atviras sienas Europoje, bet kartu norėčiau išsaugoti ir vietinį prieskonį.

Ar manote, kad ateityje žmonės labiau susidomės vietinėmis kultūromis?

Galbūt… Na, ateityje tikrai bus kuriama tvari architektūra. Faktas, kad šiuo metu Danijoje net neįmanoma gauti leidimo projektuoti pastatą, kuris galėtų išeikvoti daug energijos. Prieš 10 ar 15 metų kurti tvarią architektūrą reiškė perkamumą! Tai buvo būdas vilioti klientus, o dabar kitaip dirbti nebegalima, dėl to visi architektai yra „tvarūs“. Įdomu, kad Danijoje nuo 2015-ųjų galioja nauji nuostatai, bet daugybė klientų jau nusprendė: „Dirbsime pagal 2020-ųjų metų nuostatus!“ Taigi privati rinka juda greičiau nei leidžiami įstatymai. Klientai suprato, kad daugiau bus verti mažiau energijos išeikvojantys pastatai. Privatūs investuotojai pamatė, kad tvarumas – tai ekonomikos variklis. Jis tapo kasdienio gyvenimo dalimi. Žinoma, taip yra ne visose šalyse, nes ne visur egzistuoja tokie griežti įstatymai kaip Danijoje. Tikriausiai Skandinavijoje ir Vokietijoje turime griežčiausius įstatymus, susijusius su energijos vartojimu, bet manau, kad tai nutiks ir likusiose pasaulio šalyse. Na, o jeigu ne – mes būsime kažkiek susimovę. Tačiau tai tiesiog turi nutikti. Aukštesnį lygį pasieksime tuomet, kai išmoksime gaminti švarią energiją. Tada galėsime išjungti šildymą ir atidaryti visus langus! (šypsosi) Bet dabar turime kurti namus, kurie taupo energiją.

Pokalbį iš anglų kalbos vertė Karolina Rybačiauskaitė