Vis daugiau kasdienio mūsų gyvenimo aspektų perkeliami į virtualią erdvę arba skaitmeninami. Mirtis ir gedėjimas taip pat nėra išimtis. Per pastarąjį dešimtmetį tinklalapių, skirtų mirusiesiems įamžinti ir užuojautoms palikti, populiarumas neįtikėtinai išaugo, ir jau neįmanoma nustatyti tikslaus internetinių paminklų skaičiaus vien tik pačiuose populiariausiuose tinklalapiuose, tokiuose kaip „Gone Too Soon“, „Forever Missed“, „Much Loved“.

Giulia Bertelli nuotrauka

Giulia Bertelli nuotrauka

Viename mano tirtame tinklapyje, kurio pavadinimo neminėsiu dėl etinių priežasčių, prieš metus buvo daugiau negu 50 000 internetinių paminklų. Populiariausi tokie tinklapiai yra Didžiojoje Britanijoje, Amerikoje ir Skandinavijos šalyse. Gedėjimas internete sparčiai auga kaip pagalbinė strategija dorojantis su netektimi. Ši praktika išplečia tradicinio gedėjimo spektrą ir yra priklausoma nuo plačių interneto ir skaitmeninės erdvės technologinių inovacijų. Ji suteikia gedintiesiems anksčiau neregėtą galimybę smarkiai individualizuoti ir interaktyviai bendrauti su mirusiojo atminimu. Kviečiu susipažinti su pagrindinėmis šio reiškinio ypatybėmis.

Pasivaikščiojimas internetinėse kapinėse yra selektyvus. Į paieškos laukelį įvedus mirties datą, mirties priežastį (jeigu pasirinkta ją nurodyti), vardą arba bet kokį kitą leidžiamą indikatorių, besidomintis nuvedamas prie atitinkamo sąrašo žmonių, kuriems sukurtos individualios paskyros – internetiniai paminklai. Užėjus į vieną iš jų lankytoją pasitinka mirusiojo nuotrauka, gimimo ir mirties datos, suasmeninti baneriai, neretai ir mėgstamiausia jo muzika, kvietimas uždegti virtualią žvakę ar įteikti dovanų.

Intensyvus gedėjimas internete neturi laikmačio – viena ilgiausių mano aptiktų internetinio gedėjimo istorijų truko devynerius metus, be įspėjimo nutrūko tik 2011-aisiais. Per pastaruosius metus galima pastebėti besikeičiančias vartojimo ypatybes: tapo įprasta sukurti internetinį paminklą praėjus vos dienai ar dviem po mirties, neretas paminklas yra sukurtas „draugo“, o ne šeimos nario, o tai buvo įprasta šiam fenomenui prieš dešimtmetį. Visa tai liudija apie nepaneigiamą technologijų persismelkimą į fizinį gyvenimą ir socialinių medijų įtaką. Ištikus tragiškai mirčiai, neaplenkusiai televizijos ekranų ar žinių portalų, paminklą lankydami pastebime daug daugiau „praeivių“ –  žmonių, kurie, iš kitų šaltinių išgirdę apie tragiško likimo žmogų, susiranda jo internetinį paminklą ir reiškia užuojautą.

Toks pašalinių dėmesys nėra priimtinas kiekvienam toje pačioje erdvėje gedinčiam šeimos nariui, tačiau pasitaiko atvejų, kai juokaujamai konkuruojama dėl „praeivių“ dėmesio. Vienas įsimintinas pavyzdys – merginos, pasitraukusios iš gyvenimo praėjus metams po jos sužadėtinio savižudybės, šeimos žinutė sužadėtiniui: „Marija čia dar tik dvi savaites, o jau turi daug daugiau žinučių nei tu xxxxxx.“

Čia neabejotinai iškyla dilema tarp privatumo ir viešumo. Ne visi internetinių paminklų kūrėjai žino apie galimybę padaryti savo paskyrą privačią ir atvirai reiškia nepasitenkinimą, netgi pasibjaurėjimą pašaliniais, skaitančiais jų asmenines žinutes mirusiesiems. Tačiau dalijimasis suteikia galimybę suburti internetinę bendruomenę aplink netektį, dalintis patirtimi ir palaikymo žodžiais. Dažniausiai tokios mažos bendruomenės kuriasi aplink tokią pačią mirties priežastį arba netekties tipą, dažniausiai vaiko.

Žymus mirties sociologas Tony Walteris teigia, kad mirusiųjų matomumas visuomenėje iš dalies nulemiamas prieinamų komunikacijos technologijų, žvelgiant chronologiškai – kalbos, skulptūros, rašto, spaudos, fotografijos ir garso įrašų (taip pat žiniasklaidos) ir vėliausiai – interneto. Sekant ta pačia minties gija – naujosios komunikacijos priemonės ir archyvavimo technologijos pristatė naujus būdus, kaip mirusieji gali „vaidentis“ gyviesiems – nuotraukose, garso įrašuose, filmuose.

Neil Thomas nuotrauka

Neil Thomas nuotrauka

Trumpai pamąstykime apie išskirtines internetinių paminklų savybes. Religijos sociologas Timas Hutchingsas rašo, jog tarp daugybės kitų internetinio įamžinimo privalumų (pasaulinis pasiekiamumas, greitas sukūrimas, paprastas redagavimas ir talpinimas) atsiranda ir jausmas, jog internetiniai paminklai atsparūs fiziniam irimui. Tačiau nors internetiniai jie ir nepasiduoda korozijai, jų ilgaamžiškumas kelia abejonių dėl galimybės netikėtai  serverio problemai juos negrįžtamai ištrinti.

Nelaikau minėto atsparumo itin teigiamu internetinių paminklų bruožu, turinčiu nepaneigiamai terapinį poveikį netektį patyrusiajam. Galima į išskirtinį interaktyvumą ir lengvą momentinį priėjimą prie internetinių paminklų ir žinučių žvelgti kaip į galimybę pasidalinti savo emocijomis ir rūpesčiais bet kada, tačiau šis pasiekiamumas turi ir galią atverti senas žaizdas: „Jau metus čia nesilankiau, o dabar sėdžiu ir skaitau visas žinutes, kurias kitados tau parašiau, ir vėl jaučiu visą skausmą.“ (I haven’t been on here for a year and now I am sitting here reading the messages that I have left you and feeling the pain all over again.) Nors ir nesukurta internetinių paminklų priežiūros taisyklių, tačiau joms skiriamas dėmesys matomas iš pirmo žvilgsnio, visai kaip užmetus akį į apleistą fizinį paminklą.

Palyginus su kapinėse palikta gėle, kurią padėjusio žmogaus dažniausiai neįmanoma nustatyti, internetiniuose paminkluose lankomumas stropiai žymimas – ties kiekviena gedinčiųjų palikta žinute matyti ją palikusiojo vardas, jos išsiuntimo data ir laikas. Internetinio paminklo priežiūros svarba gedintiesiems smarkiai varijuoja – neretas savo žinutėse prisipažįsta jaučiąs kaltę dėl to, kad nesilanko „pakankamai dažnai“ ir nerodo „pakankamai dėmesio“. Būtent neįtikėtinai lengvos prieinamumo sąlygos eliminuoja bet kokį pasiteisinimą nelankyti internetinio paminklo (be abejo, išskyrus interneto ryšio nebuvimą, tačiau tai nėra pakankamas pasiteisinimas esant kitoms prisijungimo galimybėms, pvz. kai kurie gedintieji internete prisipažįsta besilankantys iš darbo kompiuterio dėl taupumo). Sielvartas tarsi sunkiasi iš visų prietaisų su internetiniu ryšiu, kurių apsuptyje save atranda gedintysis, ir primena apie mirusįjį, laukiantį meilės patvirtinimo.

Filosofas Patrickas Stokesas teigia, jog elektroninių medijų amžiuje mirusieji tęsia savo egzistenciją kaip „moraliniai pacientai“ – jų skaitmeninės liekanos mums primeta pareigą prižiūrėti kapus. Ištrynimą šis mąstytojas vadina antrąja mirtimi. Svarbu paminėti, kad jis rašo apie asmeninius profilius (pvz., „Facebook“), kuriuose yra įamžinta mirusiojo veikla, tiesioginiai asmenybės potėpiai ir atspalviai. Internetiniai paminklai skiriasi nuo mirusiojo profilių socialiniuose tinkluose tuo, kad pirmasis yra sukurtas gedinčiųjų iniciatyva ir šie žmonės yra visiškai atsakingi už reikšmės suteikimą ir priežiūros palaikymą.

Jeffrey Bennettas ir Jenny Hubermanas, rašydami apie pastangas simboliškai nugalėti mirtį, pastebi, kad šis siekis buvo smarkiai paveiktas technologijų, leidusių amerikiečiams (mano nuomone, šie pastebėjimai pritaikomi ir kitoms Vakarų visuomenėms) kaip apsėstiems dokumentuoti savo gyvenimo patirtis, talpinti sukurtus atminties pėdsakus belaikiame mediume ir internetu dalintis asmeninėmis mitologijomis, pagamintomis iš tų pėdsakų, su beveik neribotu žmonių skaičiumi. „Po mirties tie patys asmeninių mitologijų veiksmai ir objektai leidžia gyviesiems bendrauti su mirusiaisiais, kurie gali kone magiškai būti prikeliami elektroninėje formoje mygtuko paspaudimu“, – rašo jie.

Greg Ortega nuotrauka

Greg Ortega nuotrauka

Interaktyvi atmintis yra išskirtinis internetinių paminklų bruožas, gedėjimo internete praktiką paverčiantis kokybiškai nauju fenomenu. Skaitmeninai paminklai suteikia vartotojui neregėtas galimybes pristatyti, redaguoti ir sąveikauti su pasirinktais mirusiojo charakterio bruožais, vaizdiniais, kitais reprezentatyvios asmenybės pėdsakais. Pavyzdžiui, mirusysis turi ribotą skaičių nuotraukų iš savo gyvenimo ir ne visos jos bus įkeltos į jo internetinio paminklo paskyrą, tačiau egzistuoja neribotas skaičius galimybių nuolatos talpinti skirtingus tos pačios nuotraukos variantus.

Labiau kraštutinis pavyzdys – motinos, kuri po persileidimo sukūrė internetinį paminklą ir nuolat talpina to paties per paieškos sistemą surasto kūdikio skirtinguose fonuose (šalia pliušinio meškiuko, gėlių puokštės ir t. t.) nuotraukas. Kone begalinis skaičius galimybių išnaudoti ribotus resursus, susijusius su mirusiuoju, telkiasi ne įsivaizduojama tolesne jo gyvenimo galimybe ar apskritai ateitimi, kad ir susitikimu po mirties (daugiausia vartotojų – krikščionys), bet nuolatine mirusiojo, įstrigusio dabartyje, rekonfigūracija. Tai yra turinio kūrėjo sąveikos su mirusiojo interaktyviomis reprezentacijomis, kurios paklūsta gedinčiojo įgeidžiams, o ne su tikruoju atminimu ar esatimi. Galima teigti, jog gedėjimo internete praktikos atveju mirusieji išlieka socialiniais veikėjais, kurie toliau vystosi ir yra iškviečiami gedintiesiems paspaudus pelės klavišą.

Nors įamžinimas internete yra inovatyvus būdas gedėti ir dalintis sielvartu, gedinčiųjų siekiai ir troškimai slypi universaliose egzistencinės reikšmės paieškose ritualo pavidalu. Žymus britų sociologas Geoffrey Goreris septintojo dešimtmečio viduryje, pritaikydamas savo pastebėjimus visoms angliškai kalbančioms protestantiškos tradicijos šalims, rašė, jog „mirtis ir gedėjimas šiuo metu yra vertinami su tokiu pačiu apsimestinu drovumu kaip seksualiniai impulsai buvo prieš šimtmetį“. Atsžvelgiant ir į dvidešimtojo amžiaus pabaigoje gedėjimo ritualuose bundantį kultūrinį postmodernų posūkį nuo susitelkimo ties bendruomene į susitelkimą ties mirusiojo asmenybe, galime teigti, jog skaitmeninė erdvė suteikia gedintiesiems galimybę viešai išreikšti universalų poreikį išlaikyti mirusįjį kaip aktyvų dalyvį šeimos ir platesnės bendruomenės gyvenime.

Skaitmeninių paminklų kūrimas ir gedėjimas internete yra pomirtinio ritualo sugrąžinimas į viešąją sferą sekuliarioje Vakarų visuomenėje, kurioje gedintiesiems nenurodomos griežtos socialiai priimtinos ar privalomos gedėjimo normos bei reglamentai. Ši medija suteikia galimybę kliautis kasdiene ir demokratiška, lengvai prieinama atminimo konstrukcija interneto erdvėje. Vis dėlto drįsčiau teigti, kad šių nuolatos prieinamų ir interaktyvių sąveikų  su  mirusiojo interpretatyviomis rekonstrukcijomis metu atsiranda įtampa, susijusi su moraline pareiga mirusiajam, kurią galima interpretuoti per Derrida gedulo etikos prizmę, tačiau tai paliksiu vėlesniam pokalbiui.