Pietų vėjai tą žiemą vieną po kito nešė debesis. Tačiau kiekvieną dieną jie palikdavo ir valandų, kai dangus truputėlį prasigiedrydavo. Tai nutikdavo saulei leidžiantis. Ir tada saulė įgaudavo aukso atspalvį ir kaip šviesus medus liedavosi į mažą uostą ant lėtai besisupančių laivelių, ant apverstų valčių, ant patiestų ir išdžiaustytų žvejų tinklų, į lengvai alsuojančią jūrą, ant žmonių, nežinia, kodėl besiblaškančių pirmyn ir atgal. Naktį oras vėl pabjursiąs. Tai suprasdavai iš žuvėdrų, kurios sklendė žemai, rėždamos jūrą sparnais, išrėkdamos kažkokį nesugaunamą nerimą. Ir tikrai – netrukus vėl grįždavo debesys, smarkiai sutirštėdavo vakaro sutemos, suspausdamos žmogaus sielą.

Taigi tą valandą, kai Vakarinė kovojo su debesimis, kažkoks žmogus įėjo į parduotuvę, svyruodamas į šonus it burlaivis per audrą. Buvo žemas, neišvaizdus, jau senstelėjęs, prastokai ir nešvariai apsivilkęs, su kruvina skara ant kaktos – aiškiai ką tik prasiskėlęs galvą. Jo nosis irgi atrodė nekaip: apdraskyta, ištinusi, padengta sukrešusio kraujo plutele. Žmogelis arba nugriuvo, arba su kažkuo susikivirčijo ir labai sistemingai gavo į kailį – smogta ir iš apačios, ir iš viršaus. Ar susimušė jau girtas, ar prisilupo po to, kad vyne paskandintų skaudulius? To nežinojome. Tačiau akivaizdu, kad buvo neblogai išmetęs, kai įėjo į krautuvę, rankoje nešdamasis susuktą popieriuje ryšulį – matyt, kažkokį valgomą daiktą. Nulingavo iki kasos, labai širdingai pasveikindamas dvi kompanijas, kurios tokią valandą lindėjo krautuvėje. Atsakymo nesulaukė, nes du įmitę bernai kruopščiai užsiiminėjo panelėmis ir neturėjo laiko beverčiams plepalams. O kiti gėrė vyną nekokios nuotaikos ir susierzinę, panašu, turėjo savų rūpesčių. Kas gi jam beliko? Užsisakė grafiną ouzo ir pradėjo kalbėtis su krautuvininku, nes aną žmogų Dievas sutvėrė šnekų, bendruomenišką, jam visiškai nepatiko tyla ir susikaupimas. Taigi savo nuomonę išreiškė garsiai, taip, kad girdėtų visas pasaulis:

– Tas, kuris nekalba, yra miręs, ir jį reikia laidoti!

Vyniojamąjį popierių nušveitė ant prekystalio ir pradėjo tuštinti grafiną į dvi vandens stiklines, atidžiai žiūrėdamas lygybės – dar netyčia įkris kur lašu daugiau! Vos užbaigęs sąžiningas dalybas, paėmė pirmąją stiklinę ir išgėrė, tada išgėrė ir antrąją, o atgavęs širdį pradėjo rimtą pokalbį su pardavėju. Kadangi mūsų kompanija sėdėjo kiek tolėliau, visai jo nepaisė, be kita ko, turėjome pasikalbėti apie savo reikalus – rimtus ir anaiptol nejuokingus. Lyg ir visai užmiršome jį, jo sutalžytą snukį, ryšulį, pagirias, plepėjimą. Staiga garsūs balsai atkreipė mūsų dėmesį:

– Ne, ponuli, visai nenorime, kad mus vaišintum!

– O tai kodėl, vadinasi? Aš atėjau su geriausiais norais…

– Užsičiaupk ir atstok! Prikibai kaip erkė!

Kalbėtasi su kita kompanija, kurią žmogelis nežinia kodėl užsimanė pavaišinti. Gal vynas jį pavertė itin bendraujančiu ir linkusiu megzti širdingus santykius su kuo tik pakliuvo. O gal suviliojo panelės ir jis užsimanė savo dalies. Bet bernai reikalą suprato kitaip, čia ir prasidėjo ginčas – „prašyčiau, ponuli!“ ir „pardon, šiomis aplinkybėmis reikalų dar neišsprendėme!“ Vienas iš tų bernų, žmogus staigaus būdo, akimirksniu atsistojo ir pareiškė, kad tuoj prasidės muštynės. Merginos suspigo: „Manoli! Dėl Švenčiausiosios!“, joms paantrino antrasis, šaltakraujiškas tipas, ir epizodas, rodos, pasibaigė. Žmogelis ramiai pasitraukė link šeimininko, bet, kai timptelėjo aną už rankovės, krautuvininkas valdingai užriko:

– Na, Panajotaki, ar išmaukei savo ouzą? Užmokėk ir lauk iš čia! Mano krautuvėj nebus skandalų!

Panajotakis lyg ir nusprendė apsiraminti, bet kad išeitų – nei kalbos! Norėjo galų gale širdį atverti, skausmą išlieti, su žmogumi pasikalbėti. Niekam jo nereikia, niekas jo nesupranta, visi jį varo šalin – ir kaip tai blogai! Kaip tie chitai[1] Šv. Lefteryje, kurie ne taip suprato, ką jis norėjo pasakyti, ir jį sumušė. Bet mušimas jo nejaudino tiek, kiek nesusikalbėjimas:

– Aš ne koks komunistas! Aš kaip reikia! Labai labai kaip reikia…

Bernai iš kitos draugijos, kurie po ano epizodo daugiau juo nebeužsiėmė, mėtė piktus žvilgsnius. Matyt, patys buvo palinkę į kairę, ir žmogelio žodžiai jiems nepatiko.  Įvyko greitas pasitarimas – mušti ar nemušti – bet sprendimo nepriėmė, nes tas jau buvo gerokai apdaužytas chitų, kad ir dėl nesusipratimo, todėl komunistams tokį tvatyti lyg ir negražu. Be to, žmogus atrodė kuo taikiausiai nusiteikęs: patiesė vyniojamąjį popierių, ištraukė du aštuonkojus, pasigėrėjo jais ir pareiškė, kad turi visas teises juos pasigaminti ir suvalgyti, gausiai užgerdamas vynu, nes aštuonkojo be vienos taurės nesuvalgysi, o be antros nesuvirškinsi.  Taigi prašė pardavėjo, kad jam iškeptų aštuonkojus ir kad juos valgytų, kitaip tariant, kad jie valgytų kartu, nes vienatvė jam neprideranti, juk esąs bendraujantis žmogus. Tačiau pardavėjas smarkiai priešinosi. Visiškai neįmanoma! Virtuvė užimta žuvimi, vėliau keps bulves, o dar vėliau susirinks klientūra ir paprašys vakarienės – kepenėlių, žuvytės, užkepėlės…

– Dėl tavęs – bet ką, Panajotaki, bet šito tikrai neprašyk!

– Tai jau, vadinasi, neturiu teisės ir aš užkąsti kaip žmogus – štai, mano aštuonkojai – ir vyno išgerti, kaip taikus pilietis? Kaip mane gyvą matai, chitai visai be reikalo sumušė, aš ne koks komunistas!

Buvo nusitvėręs pardavėją už apykaklės ir su visomis smulkmenomis aiškino, kaip įvyko nesusipratimas su chitais. Ir išsijuosęs tvirtino – tikras prielipa – koks neteisus buvo pardavėjas, kad neiškepė jam aštuonkojų, kad neužkando kartu, negėrė vyno, o jau jo argumentacija, plepėjimas ir tauškalai – tikra erkė, erkė, ir dar kokia!

– Nieko nebus, Panajotaki! – nukirto pašnekovas. – Eik pas Eftaliją, ir iškeps. Ir mikliai bėk – atlaisvinsi man parduotuvę, nes turiu darbo! Tuoj užgrius klientai.

Žmogelis nutilo, kai pamatė, kad tikrai nieko nebus, kad reikia apsispręsti. Suvyniojo aštuonkojus į popierių, pasikišo po pažastimi ir patraukė link durų. Bet jį smaugė pasipiktinimas. Taigi atsisuko ir pradėjo naują šneką:

– Pas Eftaliją… Pats eik ir pasakyk, kad iškeptų! Tu, kuris nesi jos vyras… Aš, vadinasi, neturiu teisės užkąsti ir vyno išgerti?

Per vėlai suprato, kad kalbėjo kurtiems, nes pardavėjas jau buvo grįžęs į virtuvę. Todėl atlošė pečius ir vėl patraukė link durų. Bet atrodė, kad jo dvasia tik ir laikosi įsikibusi parduotuvės. Praeidamas pro mūsų draugiją trumpam stabtelėjo. Troško pasikalbėti.

– Ar turite rūkalų?

Jokio atsako. Jau matėme, kas jis per erkė, jei kalbėsimės, neatkibs. Bet jis vis dar čia!

– Noriu parūkyti.

– Neturim! – atsakė Agleuras.

– Kaip neturit, jeigu rūkot!

Pasirodo, dar ir įžūlus.

– Eik sau sveikas! – tarė kapitono padėjėjas. – Ir palik mus ramybėj. Ar girdi?

Šitai draugužiui nepatiko. Balsas tuoj pasidarė iššaukiantis, reikalaujantis, piktokas.

– Kadangi, vadinasi, turi antpečius, tai mums ir vadovauji?

Kaip dieną aišku – chitai Šv. Lefteryje nebuvo tokie ir neteisūs. Jis pats išsidavė. Kapitono padėjėjas šyptelėjo į ūsą. Tačiau Agleuras pakilo, suėmė Panajotakį už atlapų ir paprastai, griežtai, ramiai išvedė iš parduotuvės. Išvedė, o ne išmetė. Viskas buvo padaryta mandagiai ir supratingai, kaip ir pridera elgtis su padauginusiais, kurie už save nebeatsako. O anas ir nesipriešino, mat buvo bailys – daug tuščių žodžių, ir tiek. Viso labo žmogelis, kuriam vynas smarkiai mušė į galvą, vertė jį pliurpti niekus prieš tai nepagalvojus.

Agleuras grįžo ir atsisėdo į savo vietą. Nuotaikos nebuvo nuo pat pradžių, o dabar po truputį išgaravo net jos likučiai. Dar negreit atvažiuos automobilis, nuvešiantis į darbus! Jau užslinko naktis, vėl sugrįžo debesys, dangus pajuodo kartu su jūra – dviguba tamsa. Vos galėjai įžvelgti laivų stiebus, kurie lėtai siūbavo į šonus blausioje erdvėje, kaip metronomai, mušantys vėjui vandenų ritmą. Turėjo ir dulksnoti, tik mes to nematėme, nes sėdėjome gilumoje. Bet nuo jūros atsklido drėgno piečio kvapas, kvepėjo ir žemė, mat buvo įmirkusi.

Ir štai, nepraėjo nė trys minutės, kai anas vėl pasirodė tarpdury. Bandė darkart įeiti į parduotuvę, nes buvo girtas užsispyrėlis, atkaklus, ir niekas negalėjo pakeisti jo užgaidų. Bet mes visi pašokome – ir mūsų draugija, ir kiti, ir šeimininkas:

– Ir vėl tu čia? Lauk! Lauk! Dink iš čia! Keliauk namo! Pijokas! Mėlynanosis! Prielipa! Erkė! Erkė!

Tai įvyko nesusitarus ir staiga, mus iki to privedė šitas valkata! Turbūt pratrūkę patys taip pat nustebome, kaip ir jis. Riksmas leidosi link jo, trenkėsi jam į krūtinę, sustabdė jį, privertė žengtelėti atgal. Sustingo, laikydamas suvyniotus aštuonkojus kairėje rankoje, ir metė siaubo kupiną žvilgsnį. Mūsų fizionomijos turėjo būti tokios persiutusios, kad net išsigando.

– .. – sumurmėjo. – Gerai! Išeisiu… Kadangi manęs jums nereikia… Bet kurgi man dėtis? Kur? Pas Eftaliją? Nėra tikslo. Ir jai manęs nereikia, kaip ir jums. Niekam! Niekam…

Jam tai išsprūdo lyg skundas, ir ištiesė ranką su aštuonkojais:

– Štai! Šitie aštuonkojai. Krosnyje… Visi kartu būtume suvalgę. Užkandis ir vynas. Ir aš kaip žmogus. Kaip žmogus…

Nužvelgė mus ir ieškojo supratimo, kaip žmogus iš žmonių. Bet rado tik sustingusias kaukes, akis, pilnas žiaurumo ir pykčio. Žmogiško pykčio.

Tada suprato. Lyg širdis jam būtų sustojusi – kažkas viduje sulūžo. Bejėgiškai nuleido ranką, kurioje laikė du popieriun suvyniotus aštuonkojus, tuščią bandymą rasti žmogišką supratimą. Lėtai apsigręžė, vėl išslinko iš parduotuvės, sunkiai sudribo ant laiptų ir ten liko nejudėdamas, sudaužytą galvą slėpdamas tarp delnų. Daugiau nekalbėjo, nebepasakė nieko, tik panardino dvasią į naktinį pietų vėją, apklojo ją debesimis, suvyniojo į žiemišką šiaurį. O mes vėl įknibome į taures, į laikraščius, į pašnekesius, nesuprasdami ir nenorėdami suprasti. Taip praėjo visa valanda, vėliau dar dešimt ar penkiolika minučių. Kai pakėliau akis ir pažvelgiau durų pusėn, ten, kur jis buvo atsisėdęs, nieko nebepamačiau. Išėjo, patraukė į naktį, kas žino, kur, gaminti savo aštuonkojų, gerti vyno, kaip žmogus. Būtent, kaip žmogus…

Atvažiavo automobilis – jau seniai laikas, pagaliau! Visi atsidusę pakilome ir patraukėme link durų. Ne tik skubėjome – kažkas kėlė nerimą, smaugė. Nuotaika dar labiau pabjuro. Žengdamas per slenkstį, užmyniau ant kažko minkšto, slidaus – vos nepaslydau ir nepargriuvau. Visgi laiku sugriebiau durų staktą, keikdamasis pasilenkiau ir pamačiau, kad užmyniau ant vyniojamojo popieriaus su dviem aštuonkojais.

– Ei, draugai! – pasakiau. – Žmogelis pametė savo aštuonkojus…

Visi tylėjome, šovė kažkokia mintis, viskas tapo aišku.

– Gal dar jį pavysime… – sumurmėjo kapitono padėjėjas.

Apsižvalgėme vienur, kitur, paieškojome tamsoje, pasišviesdami „Fordo“ žibintais. Nieko. Priešais driekėsi tamsi ir tuščia pakrantė, tik kažkoks katinas slankiojo lietuje; jau buvo besibaigiąs sausis. Ir vėl likome susimąstę, abejonių apnikti.

– Ką daryti su aštuonkojais? – paklausiau.

Aglevras patraukė pečiais.

– Pasiimsiu ir suvalgysiu! – pasakė. – Būtų gaila, jei sugestų…

Sugestų… Kaip rūpestingai juos nešiojosi tas vargšelis, kaip godžiai laukė, kol suvalgys, užpildamas pora taurių! Taip, norėjo pasilinksminti „kaip žmogus“, draugijoje su kitais žmonėmis, kurie jaustų jo sielos skausmą… Bet žmonės – žvėrys – nejautė, buvo nepatogu jausti. Jau nebereikalingi aštuonkojai, sunkumas ir liūdesys dėl jo nevilties. Juos numetė po slenksčiu ir dingo, patraukė tolyn, išėjo…

O, Dieve mano! Kaipgi sukūrei tokį bedžiaugsmį gyvenimą šiame pasaulyje?..

***

Kitą dieną, vėl temstant, buvome susirinkę toje pačioje krautuvėje, vėl tie patys žmonės ir vėl laukėme automobilio, kuris turėjo mūsų atvažiuoti. Nei garso, nei pokalbio. Mūsų sielos buvo prislėgtos net labiau, nei dangus. Agleuras atrodė kažkoks apspangęs.

– Kas yra? – pasiteiravau.

– Tie aštuonkojai… Va čia man stovi.

– Panajotakio aštuonkojai? – paklausė pardavėjas, skuduru šluostęs stalą. – Dieve, jam atleisk! Jį rado šįryt kyšulyje ant uolų. Vakar buvo tamsu, nors į akį durk, matyt, blogai pastatė koją ir nukrito. Galva visai ištiško…

Niekas iš mūsų netarė nei žodžio. Tik Agleuras pakilo nuo kėdės.

– Kur eini? – paklausiau.

– Išsivemti, – atsakė.

Buvo visas pageltęs.

 

Iš rinkinio „Lietaus vanduo“

 

Nuotr. Justino Rimeikio

Nuotr. Justino Rimeikio

 

 

Iš Μιχάλης Καραγάτσης, Το νερό της βροχής, Αθήνα: Εστία, 2011 vertė Elžbieta Banytė.

[1] Chitai (Χίτες) – vokiečių okupacijos metais (1941) įkurtos provokiškos radikalios politinės dešinės organizacijos „Chi“ (X) nariai.