Pramoninė revoliucija ir XIX amžiaus moksliniai pasiekimai pakeitė požiūrį į daugybę dalykų, net į patį žmogų. Krikščioniška viduramžių Europos visuomenė neabejojo, kad po Paskutiniojo Teismo prisikėlusieji bus, nors ir pakeistais, nedūlėjančiais kūnais, žmonės, o Čarlzo Darwino evoliucijos teorija privertė suabejoti tokios žmonijos ateities būtinumu. Žmogus tapo nebe iš dulkių sutvertu Kūrėjo paveikslu, o tiesiog dar vienu primatu, tolimu šimpanzių ir gorilų pusbroliu. Šis evoliucijos teorijos sukeltas žmonijos nuopuolis į gyvūnų viešpatiją reiškė ir keletą kitų svarbių dalykų: jei žmonija nebuvo sutverta tokia, kokia ji dabar yra, o išsivystė iš beždžionę primenančio padaro Afrikos savanose, vadinasi, žmonija yra tokia pat pavaldi evoliucijos eigai kaip, sakykim, vaisinės muselės ar jūros agurkai. Be to, tai reiškė, kad žmonės taip ir liko pavaldūs evoliucijos dėsniams, ir todėl tolimoje ateityje gali atrodyti visiškai nepanašūs į šiandien gyvenančius savo protėvius.

Herbertas Wellsas buvo vienas pirmųjų, ėmęsis evoliucijos pakeistų ateities žmonių idėją nagrinėti savo mokslinės fantastikos veikaluose. Evoliucijos pagimdytus ir mažai kuo šiuolaikinius teprimenančius „ateities žmones“ Wellsas aprašė straipsnyje „Man of the year millionth“ (liet. „Žmogus po milijono metų“) ir turbūt vienoje garsiausių savo knygų „Time machine“ (liet. „Laiko mašina“). Straipsnyje „Žmogus po milijono metų“ autorius teigė, kad evoliucija nesibaigė ir žmonės tebeevoliucionuoja, prarasdami beždžioniškai savo praeičiai būdingas savybes, tokias kaip dantys ar kūno plaukai. Jie tampa labiau nugludę, jų smegenys auga, o kūnai tampa silpnesni ir atrofuojasi. Straipsniui pavadinimą suteikę „žmonės po milijono metų“, Wellso nuomone, plūduriuos marmuriniuose, maitinančio skysčio pripildytuose baseinuose po krištoliniai kupolais, o iš jų tebus likusios milžiniškos, jautrios rankos ir didžiulės smegenys bei atrofuota, lyg kokia prielipa maskatuojanti „likusi dalis“. Kaip pastebi Mike‘as Jay, toks ateities žmogaus įvaizdis daug kam pasirodytų klaikiai groteskiškas, primintų veikiau ateivį nei žmogų, ir šis „ateities žmogaus kaip didžiulių smegenų“ įvaizdis galėjo lemti marsiečių išvaizdą Wellso knygoje „Pasaulių karas“ (svarbu paminėti, jog egzistuoja teorijos, teigiančios, esą šiuolaikinis ateivio kaip didžiasmegenio pilko padaro įvaizdis yra tiesioginė šių XIX amžiaus idėjų apie ateities žmones pasekmė).

Nuotr. Justinas Rimeikis

Nuotr. Justinas Rimeikis

„Laiko mašinos“ siūloma ateities homo sapiens vizija yra ne ką labiau guodžianti: atvykęs į ateitį, keliautojas atranda žmoniją skilusią į dvi rūšis: kvailus, naivius, vaikus primenančius mažaūgius elojus, gyvenančius paviršiuje, ir gyvūnus primenančius urvuose po žeme tūnančius kanibalus morlokus. Paradoksalu, kad vaikus primenantys elojai yra labiau degeneravę už požemio gyventojus – jie prarado beveik visas civilizacijos žinias, nebemoka pasigaminti maisto ar drabužių, tad būtiniausiomis priemonėmis juos aprūpina tamsiausiomis naktimis iš požemių išlendantys ir elojus maistui pagrobiantys morlokai. Ši, kiek kitokia ateities vizija iliustruoja Wellso baimes – būdamas užkietėjęs socialistas, jis bijojo, kad žmonijos susisluoksniavimas į klases gali baigtis jos skilimu į atskiras rūšis. ,,Laiko mašinoje“ pavaizduota makabriška situacija, kai darbo klasės palikuonys augina aukštesniosios klasės palikuonis mėsai tarsi galvijus.

Žinoma, Wellsas nebuvo vienintelis autorius, aprašęs ateities žmogaus galimybes, tačiau jis, ko gero, buvo pats įtakingiausias. Būtina pastebėti, kad visa XX a. pirmoji pusė buvo apsėsta ateities žmogaus idėjos: protingesnio, vikresnio, stipresnio, gražesnio, tobulesnio ateities žmogaus idėjos, pagimdžiusios eugenikos judėjimą. Šis JAV XX a. pirmuosiuose dešimtmečiuose gimęs judėjimas tikėjo, kad, taikant selektyvaus kryžminimo ir natūralios atrankos priemones, įmanoma „išvesti“ tobulesnį žmogų. Eugenikos šalininkai buvo JAV prezidentai Theodore’as Rooseveltas ir Woodrow’as Willsonas, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Winstonas Churchillis ir visa nacionalsocialistų partija. Šis nepasisekęs projektas gali būti apkaltintas ne tik už kartu su žydais nacių koncentracijos stovyklose žuvusius psichinius ir fizinius ligonius, bet ir už 60 000 prievartinių sterilizacijų Jungtinėse Amerikos Valstijose (20 000 iš jų Kalifornijoje).

Nors eugenika buvo nuvainikuota ir virto pseudomokslu, o galimybę išvesti „tobulesnį žmogų“ kergiant geriausius su geriausiais ir atsikratant nepageidaujamų rimtai svarsto tik neonaciai ir kuklukslano nariai, tai nereiškia, jog tobulesnio ateities žmogaus siekis išnyko. XX a. vid. gimęs transhumanistų judėjimas teigia, kad technologijų pagalba galima peržengti biologinės žmogaus formos ribas ir pasiekti naują būties formą. Transhumanistai, tokie kaip Ray Kurtzweilas, Eliezeris Yudkovskis ir kiti, teigia, kad įmanoma naudoti technologijas, pvz.,  genetinę inžineriją, kibernetiką, dirbtinį intelektą ir nanotechnologijas,  kad būtų pašalintos ligos, senatvė ar net mirtis. Pasitelkiant technologijas galima  patobulinti ir fizinius žmonių kūnus, padaryti žmones greitesnius, stipresnius, gražesnius ir net protingesnius. Vienas svarbesnių transhumanizmo aspektų – žmogaus tapatinimas su protu bei įsitikinimas, kad kompiuterinėmis technologijomis ateityje bus galima atskirti žmogaus protą („programinę įrangą“, „software“) nuo kūno („kietosios laikmenos“) bei perkelti į kitą „kietąją laikmeną“ panašiai, kaip, naudojantis USB raktu, duomenis perkeliame iš vieno kompiuterio į kitą. Transhumanistams „žmogus“ galiausiai tapo nuo kūno atsietu vaiduokliu, menkai tesiskiriančiu nuo nematerialios sielos, informacijos raštu, duomenų rinkiniu, kurį, pasitelkus reikiamą, bet dar neegzistuojantį know-how būtų galima perkelti į naują „gyvenamąją vietą“.

Žmonijos požiūris į ateities žmones apie ateitį pasako nedaug – žymiai daugiau jis pasako apie šiandien gyvenančius. Evoliucijos teorija ir technologijų kaita radikaliai pakeitė mūsų požiūrį į save: žmogus virto ir duomenų rinkiniu, ir tolimu beždžionžmogio giminaičiu, ir tašku, kuriame puolęs angelas susitinka kylančią beždžionę. Belieka klausti, kaip ateities žmogus įsivaizduos ateitį.