Ar egzistuoja intelektinė nuosavybė?

Neabejoju, kad šiuo metu nemažai skaitytojų šį tekstą skaito nelegaliai įdiegtoje operacinėje sistemoje „Windows“. Daugelis nedvejodami sutiktų, kad vagystė yra blogis, bet patys vagia kone kasdien. Šie pavyzdžiai aiškiai parodo, kokia ypatinga ir problemiška yra sritis, kurią esame pratę vadinti intelektualine nuosavybe.

Geldelė nelaimingam socialiniam kūneliui

Politologė Ekaterina Schulmann dalijasi mintimis apie už legendinio Sovietų Sąjungos bendruomeniškumo slypėjusią gudrią politiką, kuri ardė bet kokius socialinius ryšius, bei apie komunalinio buto virtuvės ir „laukinių 90-ųjų“ bendrumus.

Magnitagorskas: tragiška socialistų miesto istorija

1931 Ibrahimas Ahmetzianovas atvyko į Magnitogorską krovininiame vagone su savo žmona ir aštuoniais vaikais. Miesto vaizdas buvo mažų mažiausiai nykus. Vidury vėjuotos ir šaltos stepės prie grėsmingo „Magnetinio kalno“, sudaryto daugiausia iš geležies rūdos, dėl kurios kiekio šalia net neveikdavo kompasai, o paties kalno vengdavo paukščiai, glaudėsi apšepusios palapinės ir barakai.

Vasariniai eilėraščiai

Popietė rausvai violetinė, pilna tylos, / tylesnė už paskutinės musės zvimbimą židiny. /Taip ir trumpi eilėraščiai: taškas dar prieš pabaigą.

Poezijos fragmentai

Medis, skulptūra, sodas, senutė –
permąstyk žodžių trukmę, išeik
už laiko, už eilėraščio vartų.

Parmenido Poemos Fragmentai

Ramunės Markevičiūtės iš senovės graikų kalbos verstas mįslingiausias Parmenido fragmentas – kelionė pas deivę. Įraše girdėti graikiškas tekstas, skaitomas hegzametru.

Mada ir lyčių fenomenas

Tiesa, kad moterys visada mėgo skolintis vyriškus drabužius. Gali būti, iš dalies dėl to, kad jos visuomet save apibrėždavo vyrų sukurtais terminais, ir, apranga imituodamos jų išvaizdą, galėjo bent kiek priartėti prie to, ką turėjo jie.

Kodėl švenčiame Velykas?

Mes, lietuviai, Velykas vadiname slavišku skoliniu, kuris reiškia „Didžioji Diena“ (pvz. ukr. Velikden). Tačiau Šventajame Rašte krikščionių Velykos, kaip ir žydų, vadinamos Pascha (Pesach) – Perėjimo švente. Rytų krikščionių velykinėje liturgijoje ši diena vadinama „Paschų Pascha, Šabų Šabu“.

Monograma

Kitur pasuks delno / Linijas Lemtis it raktininkas / Akimirkai laikas nesipriešins // Kaip kitaip, juk žmonės myli vienas kitą

Juan Gelman eilės iš Argentinos

Juano Gelmano kūryboje vyrauja kelios esminės tematinės linijos – viena vertus, daug meilės poezijos, kurią autorius pradeda rašyti jau aštuonerių, taip pat daug dėmesio skiriama skaudžiai netekties temai. Eilėraščiai „Nosinės“, „Lietus“ ir „Vaikai“ priklauso rinkiniui Eso (liet. Tai), parašytam Paryžiuje 1983–1984 m. Eilėraščiai „Literatūros“, „Tetos Fransiskos spurgos“ ir „Posakiai“ išspausdinti rinkinyje Los poemas de Julio Greco (liet. Chulijaus Greko eilėraščiai), 1987 m., poezijos knygoje, kurios tekstai tariamai parašyti išties neegzistuojančio poeto.

Apie mano Mamą ir daktarą Kevorkianą

Kai pirmą kartą rašiau apie mano mamos mirtį, dvilypius jausmus apipyliau pasididžiavimu dėl jos sprendimo. Išsivaduoti iš neužtikrintumo – ilgas procesas, bet diena iš dienos artėju link to. Mama paskutinėmis savaitėmis prasitarė, kad bijo būti užmiršta, tačiau jos atminimas gyvas iki kaulų čiulpų – ir mano, ir tėvo, brolio, artimų jos draugų.

Poezijos gimimas iš tylos: Gaston Bachelard

Nėra jokios tikrovės, kuri būtų pirmesnė nei literatūrinis vaizdinys. Literatūrinis vaizdinys neaprengia nuogo ir neįkalbina nebylaus vaizdinio. Vaizduotė kalba mumyse, kalba mūsų svajonės, mūsų mintys. Visas žmogaus veikimas trokšta kalbėti.

AMORGAS

Viena iš literatūrinių legendų, sklandančių apie „Amorgą“ – kad jį Gatsas parašė per vieną naktį. Kad ir kaip būtų, poema kritikų vienbalsiai laikoma vienu svarbiausių moderniosios graikų poezijos tekstų, tradicijos tęsėja ir laužytoja. Iš graikų kalbos vertė Elžbieta Banytė.

Eilės

Žvilgsnis į gamtos grožio dainiaus poetinį pasaulį. Eilėraščius iš prancūzų kalbos vertė Tomas Taškauskas.

Rytų europietis Bolonijoje

Visi keliai veda į Romą… Tačiau pusiaukelėje pailsus galima sustoti ir kitur, pavyzdžiui, Bolonijoje – mieste, kuris didžiuojasi seniausiu Europos universitetu ir tuo, kad vienas iš penkių miesto gyventojų yra studentas.

Aštuonkojai

Pietų vėjai tą žiemą vieną po kito nešė debesis. Tačiau kiekvieną dieną jie palikdavo ir valandų, kai dangus truputėlį prasigiedrydavo. Tai nutikdavo saulei leidžiantis. Ir tada saulė įgaudavo aukso atspalvį ir kaip šviesus medus liedavosi į mažą uostą ant lėtai besisupančių laivelių, ant apverstų valčių, ant patiestų ir išdžiaustytų žvejų tinklų, į lengvai alsuojančią jūrą, ant žmonių, nežinia, kodėl besiblaškančių pirmyn ir atgal. Naktį oras vėl pabjursiąs.

Gyvenimo Chiantyje spalvos

Kažkada leptelėjau, kad būtų nuostabu pagyventi Chianti regiono kalvose tarp Florencijos ir Sienos, toli nuo miesto triukšmo ir skubos. Ir štai – vos rudeniui atėjus, į dėžes sukroviau daiktus (kartu prisiekiau ir daugiau niekada nieko nepirkti), supakavau kilogramus knygų ir žurnalų ir keliems mėnesiams išsikrausčiau į Chianti.

Šis tas iš naujosios graikų poezijos

Dažnai kartojama Martinui Heideggeriui priskiriama mintis, kad vokiečių ir senovės graikų kalbos yra tinkamiausios filosofuoti. Su lengva šypsena pridedu: tinkamiausios poezijai rašyti atrodo esančios prancūzų ir naujoji graikų.

Minties šturmas ad hoc: klasikai kalbina teatro kritikus

Ar teatro istorija yra istoriška? Klasikai kalbina kritikus – nedidelis tête-à-tête, mėginant aptarti šiuolaikinę teatro situaciją Lietuvoje. Apie publikos suverenitetą, „ketvirtąją sieną“, technologijų galią, mirtį teatre ir kiną. Dalyvauja teatrologai Vaidas Jauniškis ir Rasa Vasinauskaitė.

Istorijos darymas

Šių metų Tarptautinio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) programoje svečiuojasi čekų filmas „Gotlandas‟. Juostoje penki jaunieji Čekijos kino kūrėjai ekranizavo Mariuszo Szczygieło knygą „Gotlandas: beveik tikros istorijos iš vienos Čekoslovakijos dalies‟. Nusprendėme pakalbinti patį autorių. Tekstas – gimęs iš pokalbio su knygos autoriumi apie jo knygą ir kiek kitokią istorijos pasakojimo ir rašymo praktiką.

Purvinasis realizmas ir nulinis ideologijos laipsnis

Gulago ir Aušvico kritikai pastebi, kad egzistuoja tam tikros menkinimo, niekšybės, kankinimo procedūros, dėl kurių ne teoriškai, o praktiškai pašalinamas bet koks subjektyvumas, bet kokia ideologinė interpeliacija. Tada kalinio šneka nebesutampa su jokiu tikėjimu, pasirinkimai nebėra subordinuoti jokioms vertybėms. Tačiau kaip visa tai galima perteikti meniniu būdu?

Lietuvių muzikos Kardashian

Klausydamiesi Gedimino Gelgoto simfonijos, iškart suprasite, kokia ji ypatinga ir šiuolaikiška – jums tai iškart praneš ir dar daug kartų primins, kad nei kiek nesuabejotumėte. Contemporary, out of perception! Polyphonic, homophonic, extracultural! – vis kartojama atliekant simfoniją. O kas gali būti labiau contemporary, jei ne klubinis beatas?

Kadrai, džiazas ir vanduo

Džiazas veikia kaip laiko mašina į laiką, kurio nebuvo. Į įvaizdį San Francisko, kuriame viskas buvo tobula, ir Naujojo Orleano, kuriame viskas buvo chaotiškai jauku. Bet nebuvo. Šiaip jau mano gyvenime nei San Francisko, nei Naujojo Orleano nebuvo apskritai. Jiedu man tiek pat fikciniai, kaip Narnija ir Septynios „Sostų karų“ karalystės.

Saugantys pėdsakai

Mano senelio miręs kūnas nelabai panašus į jo gyvenamąjį. Tik šen bei ten liko pėdsakai – jo bruožai, plaukai. Tuo baisiau – mirtis gali nusinešti ir pėdsakus. Mes galime pamiršti.

Hölderlinas ir poezijos esmė

Tačiau ar poezijos apie poetą kūrimas nėra klaidžios savistabos, o kartu – pasaulio pilnatvės stygiaus pripažinimo ženklas? Kurti poeziją apie poetą – ar tai nėra kažkas bejėgiškai perdėta, kažkas vėlyva ir kažko pabaiga?

Europa kaip žaidimas

Kas apskritai vyksta Europoje? Pirmiausia, sakykime, kad pasaulio politikos arena – tai erdvė, kurioje žaidžiamas paslaptingas ir inertiškas žaidimas. Jis ypatingas tuo, kad yra begalinis – nesibaigs tol, kol bus žaidžiančiųjų. O žaidžiančiųjų šiuo metu netrūksta.

Mes esam tuščiaviduriai jaučiai

Jei Ibsenas buvo teisus, tai mes pati didžiausia tauta: tūkstančiai mažų jautelių kenčia savo mažutes kančias, tampydamiesi sunkius metafizinius krovininius. Ką tempia, patys nežino ir vis klausia Dievo – už ką už ką..?

Apie Viduržemio jūrą

Dar neatsakiau sau į klausimą, ar patys graikai kalti, kad taip lengvai leido, beveik prašė, kad turtingi verslininkai naikintų jų paveldą, ant jo likučių kurdami tarptautinę komerciją. Kartais norisi atsakyti, kad „taip“, o kartais – „ne“. Juk Partenone ar bet kuriuose kituose Antikos griuvėsiuose niekas dar nesumąstė įrengti rūbų parduotuvės.

Nemušk Tinderio

Kasdien viliesi, kad atsikėlęs ryte jau nebegalėsi mąstyti, jau nebeprisiminsi, kaip tai daroma. Lėta lobotomija, atliekama tik valios pastangomis.

Laiškas

Mylėti kitą žmogų ir būti vedamam reikšmingos vizijos, formuojančios mūsų užduotis, yra du esminiai įvykiai, kuriuos gali patirti žmogus. Jie padaro mus dieviškus.