Viešoji erdvė – parkai, skverai, aikštės, stadionai, vaikų žaidimų aikštelės – savaime suprantamybė, tiesa? Tačiau ar erdvės viešumas visuomet reiškia ir jos bendruomeniškumą? Šio klausimo paskatinti DOXOJE kalbiname du architektus, miesto erdvių teoretikus ir bendruomeninių iniciatyvų organizatorius Constantiną Petcou ir Doiną Petrescu.
Neuromokslų daktarė ir koučerė Gabija Toleikytė: Smegenys pasižymi nuo aktyvumo priklausomu plastiškumu – jos keičiasi tik ta kryptimi, kurios link nukreiptais veiksmais užsiimame dažniausiai.
Apie Green School mokyklą ir gyvenimą žaliojoje Balio salos bendruomenėje kalbamės su programos „Svajonių dirbtuvės“ autore Lina Daniene, kuri su šeima metams išvyko gyventi į Balį.
Apie kokią kritiką valdančiosios galios atžvilgiu galime kalbėti, jei tam, kad galėtų kurti ir palaikyti tapatybę, kritikuojančiajam būtinas palaikymas iš tos pačios valdančiosios galios? Tokiu atveju kyla grėsmė, jog teatro pasirodymai bus suvokti (tik) kaip pramoga, kuri pasibaigia vos uždarius salės duris.
[…] universalus žmogus – savotiška fikcija, kuria patogu pagrįsti dominuojančius režimus: kolonializmą, kapitalizmą, patriarchalizmą. Tačiau lygiai taip pat nėra tokio dalyko, kaip universali moteris, tad negalime kelti klausimo apie universalią moterų padėtį, nes kiekviena moteris skirtinga, priklausanti kitokiam socialiniam sluoksniui, etninei grupei, rasei, turi savitą išsilavinimą ir t. t. […] Būtent tapsmo, kaitos samprata suteikia šiuolaikinei filosofijai politinio potencialo.