Aštuonkojai

Aštuonkojai

Pietų vėjai tą žiemą vieną po kito nešė debesis. Tačiau kiekvieną dieną jie palikdavo ir valandų, kai dangus truputėlį prasigiedrydavo. Tai nutikdavo saulei leidžiantis. Ir tada saulė įgaudavo aukso atspalvį ir kaip šviesus medus liedavosi į mažą uostą ant lėtai besisupančių laivelių, ant apverstų valčių, ant patiestų ir išdžiaustytų žvejų tinklų, į lengvai alsuojančią jūrą, ant žmonių, nežinia, kodėl besiblaškančių pirmyn ir atgal. Naktį oras vėl pabjursiąs.