Labai stiprų smūgį aktyvizmui sudavė emigracija. Bent jau mano rate – labai daug žmonių tiesiog išvyko iš šalies. Taip, beje, gyvenu ir aš pati – viena koja Norvegijoje, nes važiuoju ten dirbti. Aktyvizmas neretai labai stipriai numuša pajamas, paveikia gerovę – kaip ir sovietmečiu, taip ir dabar yra labai sunku išgyventi, jei turi kritišką požiūrį į visuomenę bei darbo santykius.
Žaliasis naujasis kursas yra skėtinis terminas, kuris apima įvairius ekonomikos pertvarkos pasiūlymus, turinčius (su)stabdyti klimato kaitą. Esminė jo idėja yra ta, kad su klimato šilimu neįmanoma tvarkytis kaip su atskira problema.
Indų reikalavimai gražinti Londone esančius meno kūrinus ir artefaktus lietuviui gali atrodyti perdėti. Juk mes kalbame apie žmonijos istoriją, meną ir mokslą, neapribotus vienos tautos. Bet įsivaizduokite, kad Sovietų okupacijos metais iš Lietuvos būtų masiškai išgabenti meno kūriniai. Tarkime, Aušros vartų Marija ar pan. šiandien kabotų Ermitaže. Viskas atrodytų kiek kitaip, ar ne?
Tai, kas mokykliniuose vadovėliuose vadinama „egzodo literatūra“, egzodo literatūra nėra. Nesupraskite klaidingai: ir ačiū Dievui, kad nėra!
Neabejoju, kad šiuo metu nemažai skaitytojų šį tekstą skaito nelegaliai įdiegtoje operacinėje sistemoje „Windows“. Daugelis nedvejodami sutiktų, kad vagystė yra blogis, bet patys vagia kone kasdien. Šie pavyzdžiai aiškiai parodo, kokia ypatinga ir problemiška yra sritis, kurią esame pratę vadinti intelektualine nuosavybe.
