„Devyni amatai, dešimtas badas”, – sako močiutė, kraudama lėkštėn penktą cepeliną. „Išsikelk vieną tikslą ir siek jo visom jėgom”, – antrina koučeris, sėsdamas į savo naują Teslą. O tau vis tiek patinka ir megzti, ir buhalteriją suvedinėti net tais tamsiais momentais, kai prisimeni, jog buvęs klasiokas Doncė jau perka antrą butą Perkūnkiemyje.
Negaliu pasakyti, kad tai knygos nepritapėliams; veikiau skiriu sąrašą tiems, kurie jaučia nenugalimą neatitikimą tarp savo vidinio pasaulio ir to, kuriame gyvena, ir be galo ilgisi laikų, kurių nepatyrė, bei vietų, kurių egzistavimu nuoširdžiai abejoja.
Kas bebūtum – intelektualas, menininkas ar verslininkas, – vis tiek nėra ką apsirengti. Drabužių yra, ką apsirengti, ne. Būtent su šia problema susiduriantiems ir buvo parašyta stilistės Agnės Gilytės knyga „Spintologija”, kuri sulaukė didžiulės sėkmės ir gausaus įvairiausių skaitytojų būrio. Tačiau nepaisant knygos sėkmės, Agnė ir toliau dirba su klientais bei veda seminarus.
Džiazas veikia kaip laiko mašina į laiką, kurio nebuvo. Į įvaizdį San Francisko, kuriame viskas buvo tobula, ir Naujojo Orleano, kuriame viskas buvo chaotiškai jauku. Bet nebuvo. Šiaip jau mano gyvenime nei San Francisko, nei Naujojo Orleano nebuvo apskritai. Jiedu man tiek pat fikciniai, kaip Narnija ir Septynios „Sostų karų“ karalystės.