Nuo kartais kylančio architektūrinio troškulio galima pabėgti Venecijos architektūros bienalėje, viename garsiausių achitektūrinių renginių jau nuo 1980–ųjų. Bienalė, vykstanti kas dvejus metus, duris atvėrė gegužės 28 dieną skambiu pavadinimu „Žinios iš fronto“. Ji svetingai pasitiko Baltijos regioną, peržengusį įprastinį bienalės formatą – vienos šalies reprezentavimą. Baltijos paviljonas – tai Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendras projektas, laimėjęs tris atskirus nacionalinius konkursus. Šiame projekte architektūra tapo įrankiu, jungiančiu trijų šalių pasakojimus į vieną. Bienalei įsibėgėjus ir pirmiesiems įspūdžiams susidėliojus, kalbėjomės su Baltijos paviljono kuratoriumi ir komisaru, architektu Jonu Žukausku apie projektą, architektūrą ir jos svarbą Tau, man ir šalia esantiems.

Baltijos paviljonas Venecijos bienalėje 2016, nuotr. aut. David Grandorge

Baltijos paviljonas Venecijos bienalėje 2016. David Grandorge nuotr.

Vos praėjus pirmosioms dviems savaitėms po atidarymo Baltijos paviljoną spėjo įvertinti architektas Jeremy‘is Till‘is, teigęs, kad Baltijos paviljoną būtina aplankyti, pasirodė straipsniai, interviu Lietuvos bei tarptautiniuose portaluose. Kokie komandos įspūdžiai bienalei jau įpusėjus? Ar dar liko darbų?

Išties atrodo, jog daug kas nuveikta – Venecijoje sulaukėme be galo daug dėmesio. Bet, žvelgiant į priekį, darbų ir planų nemažai, juk Baltijos paviljonas – tai kompleksiška konsteliacija, įgyjanti skirtingas formas ir neįmanoma paverčianti įmanoma.

Parodoje darbai toli gražu nesibaigia: Baltijos paviljonas Venecijoje yra įsikūręs Palasport Arsenale – brutalizmo architektūros sporto rūmuose. Paviljonas neišstumia vietinės bendruomenės iš akiračio: atvirkščiai – ši milžiniška erdvė yra aktyviai naudojama venecijiečių, ir projektas keičiasi kelis kartus, priklausomai nuo pastato užimtumo. Vasarą sporto rūmuose būna tylu, ir tai leido naudotis visa pagrindine sale. Rudens pradžioje sportininkai grįš, ir Baltijos paviljoną performuosim į instaliaciją, užimsiančią mažesnes Palasport erdves. Tai – akimirka reflektuoti, galvoti, kaip šis projektas galėtų įgyti kitas formas, galbūt  tapti keliaujančia paroda – norėtume Baltijos paviljoną parodyti ne tik Venecijos architektūros bienalėje.

Baltijos paviljono erdvė atrodo įspūdingai: daugiau negu 70 autorių darbų, po stiklu eksponuojama anglis, medienos rietuvės, netgi turite savo dangų – ekspozicijos erdvė uždengta baltu audeklu. Ar erdvėje kiekvienas objektas turi praktinę paskirtį? Ar ekspozicija bienalės metu bus keičiama, ar išliks iki pat lapkričio pabaigos?

Baltijos paviljono paroda susideda iš trijų elementų: paminėtojo Palasport pastato, audeklo instaliacijos ir eksponatų tribūnose bei salėje: visi šie erdviniai elementai veikia tarsi skirtingo ilgio bangomis.

Venecijos istorinėje erdvėje Palasport pastatas šokiruoja savo radikalia forma – tai in-situ lietas betono tūris su medienos formų įspaudais. Jis veikia kaip etinę formą turintis vakuumas. Pastatas sumanytas kaip drastiška intervencija, įnešanti naują programą istoriniame mieste. Jis pavadintas Giobatta Gianquinto, komunisto, buvusio Venecijos mero vardu. 1976-aisiais atidarytas Palasport yra itališkos brutalizmo architektūros pavyzdys. Jis jungia to meto statybos technologijų atveriamas galimybes su socialine užduotimi. Mums įdomu, kaip ši modernistinė erdvė veikia šiandien, pasikeitusiame ir sudėtingesniame pasaulyje, kur netikima, kad architektūrinės intervencijos gali iš esmės keisti visuomenę.

©David Grandorge

David Grandorge nuotr.

Lengvutė baltos medžiagos instaliacija, besileisdama nuo tribūnų ir sklendžianti trijų metrų aukštyje, užkloja visą 1600 kvadratinių metrų erdvę. Žiūrovas pastatą mato tik dalimis per apvalias angas. Mums buvo svarbu ir patiems venecijiečiams pastatą parodyti naujai pasinaudojant fragmentais. Apžiūrint parodą kylama į tribūnas, kur atsiveria galimybė apžvelgti erdvę per ertmes medžiagoje: eksponatai matomi tik fragmentais. Norėjome pasinaudoti erdve ir parodyti, kad visa aprėpiantis žvilgsnis yra neįmanomas: neįmanoma parodyti visos Baltijos šalių erdvės, galime tik parodyti, kaip ji susidaro; juk tai – daiktų asamblėja, rinkinys, nurodantis tiek į save, tiek į savo išorę. Baltijos šalis suvokiame kaip intensifikaciją didesnėje erdvėje ir materialių srautų tinkluose – suprantame, kad mūsų vienybė artikuliuoja platesnius procesus.

Baltijos paviljonas – tai tarsi aštuoniasdešimt penkios mažutės parodos ar portalai, vedantys į skirtingas trajektorijas. Paroda, kurią galima suvokti kaip erdvinių praktikų ekologiją, pristato Baltijos šalis siejančius ir transformuojančius procesus ir praktikas. Eksponatai įvairūs: tai tyrimai, meno kūriniai, infrastruktūros žemėlapiai, filmai, geologiniai mėginiai, pastatai, fotografijos, skulptūros… Sudėlioti atskiruose baltuose stačiakampiuose – salose, temos jungiasi nenustatyta seka, pats žiūrovas čia nusprendžia savo judėjimo trajektoriją.

Transformuojančios praktikos – tai sferos, kurių negalime suprasti kaip atskirų: viskas veikia išvien ir tuo pat metu, todėl kalbame apie galimybę talpinti architektūrą šios stratigrafijos viduje. Architektams, norintiems sugrįžti į pasitarimų kambarius, kuriuose priimami svarbiausi erdvių sprendimai, teks plėsti profesijos galimybes ir sudaryti naujus darinius. Baltijos paviljonas kalba apie architektūrą ir permąsto jos užduotis, įrankius bei galimybes keisti erdvę, demonstruoja šios disciplinos unikalią savybę jungti praktikas ir jų produktus į naujus darinius, galinčius padaryti įmanomas sudėtingiausias idėjas.

©David Grandorge

David Grandorge nuotr.

Dažnai užsimenama, jog Baltijos šalių vienybė yra labiau išorinė nei vidinė, dažniausiai priskiriama „iš viršaus“ jungiant Lietuvą, Latviją ir Estiją į vieną bendrą geopolitinį darinį, kuris iš tiesų yra nulemtas istorinių aplinkybių, o ne dabartinių geopolitinių aplinkybių. Kodėl buvo nuspręsta Venecijos architektūros bienalėje pristatyti bendrą Baltijos paviljoną? Ar tai suponavo noras sutvirtinti regiono ryšius, ar tokia idėja kilo geografinės padėties sujungtiems bendraminčiams, pradėjusiems ieškoti bendrų regiono gijų?

Baltijos paviljono mintis tarsi tvyrojo ore, projektas išsivystė iš daugybės pokalbių su draugais latviais ir estais, visi supratome jog susišnekame dėl bendrų patirčių ir bendro mėginimo suprasti erdvę, kurioje ketiname praktikuoti. Projektas yra mėginimas sulieti kiekvieno mūsų skirtingus požiūrius ir indėlius, atsisakant hierarchinės struktūros kuruoti projektą siūlant idėjas, perleidžiant jas kitiems ir taip jas objektyvizuojant.

Kartu su Jurga Daubaraite dirbame ties šia tema jau seniai, keliavome po Baltijos šalis tyrinėdami pastatų erdvę ir tyrinėdami archyvus, o kartais tiesiog paprasčiausiai žiūrėdami, kokio dydžio yra tą erdvę sudarantys daiktai. Ir visuomet susidūrėme su infrastruktūra: ji dažnai tik pusiau veikia ar yra rekonfigūruota, bet, skirtingai nei Vakaruose, ši erdvė visuomet traukia dėmesį. Matyt, dėl to, jog neveikia tobulai.

Pirmiausia, pradėję gilintis į kolūkius kaip į kartotines erdvines schemas, supratome, kad tai, kas įrašyta į fizinę erdvę, veikia daug ilgiau nei idėjos, kurios ją suformulavo. Centralizuoti miesteliai su sugriuvusiomis fermomis, dirvonuojantys milžiniški melioruoti laukai – visi esame matę, kaip atrodo šiuolaikinis kaimas. Didelio masto modernizacija, kurią išgyveno Baltijos šalys XX-ajame amžiuje, paliko į erdvę įrašytas veikimo schemas, išlaikančias šių šalių visuomenes inertiškas net ir radikaliai naujoje Europos Sąjungos tikrovėje.

Baltijos šalys – tai erdvė tarp dviejų persiklojusių geopolitinių tektoninių plokščių (jei naudosimės geologijos analogija), formuojama dviejų susiduriančių modernybės versijų. Čia vienybė sukuriama per materialią erdvę. Štai Baltijos paviljone rodome fotografo Algimanto Kunčiaus 1983 metais nufilmuotą medžiagą, kurioje prof. Vytautas Landsbergis dirba savo kabinete eiliniame blokinės statybos name Žirmūnuose, rašo knygą apie Čiurlionio muziką. Kamera apžvelgia stalą, standartinius baldus, slysta suskilusia betono siena, nuklysta į saulėtą kiemą, apžvelgia kaimyninio namo fasadą. Manau, jog čia matoma ir pažįstama tuometinė monotoniškos kasdienybės (sovietiniai daugiabučiai sudaro 60% visos gyvenamosios erdvės Baltijos šalyse) ir idealų priešprieša visus sutelkusi į Baltijos kelią 1989 metais.

Mes esame susieti bendros materialios patirties ir ją galime keisti veikdami bendrai. Tų pačių daugiabučių neįmanoma tiesiog nugriauti, juos turime lėtai pakeisti arba vieną po kito renovuoti. Tuo pačiu metu turime keisti energijos srautus, žiemos metu aprūpinančius šiluma, siekiant energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos. Šis didelių ir mažų užduočių kompleksiškas santykis mus sieja su kaimynais.

Baltijos paviljonas, ko gero, yra visos mūsų komandos bendras klausimas – kaip keisti savo erdvę, kai suvokiame, kad visų mūsų idėjos tampa objektyviomis tik jas paverčiant bendrais įrankiais. Manau, jog vieno požiūrio suformuluotas projektas niekada nebūtų įgyvendintas, nes jis tiesiog būtų ne šio meto. Baltijos paviljonas yra projektas, apverčiantis nacionalinės reprezentacijos logiką. Jis parodo ne tik tai, kas įmanoma veikiant vieningai, bet ir iš ko tai susideda. Vienybė nėra homogeniška ar nuleista iš viršaus – turėjome įtikinti tris valstybes, kad jų tarpusavio ryšiai yra pagrindas suvokti save neatsiejamai nuo kitų. Erdvė stipriai susieta bendra infrastruktūra yra Europos Sąjungos pagrindas, todėl mes norėjome suprasti, ką ši idėja reiškia tuo metu, kai tapome jos visaverte ir integralia dalimi.

©David Grandorge

David Grandorge nuotr.

Neslėpsiu, Baltijos paviljonas vis dar apsivilkęs lengvu paslapties šydu ir dvelkia misticizmu. Pasitelkėte geologinio periodo – antropoceno – sąvoką, tokiu būdu žmogų, žemę ir žmogaus veiklą paversdami jungties tašku (ar teisybė?). Regioną stebite ir tiriate kaip erdvinį lauką pasitelkdami geologiją. Atrodytų, jog Baltijos paviljonas – materialių objektų koncentratas. Visgi savaime objektai dažnai nebylūs. Kaip pavyko juos prakalbinti, kokius kontekstus reikėjo priskirti tam, kad erdvė pradėtų pasakoti istorijas?

Manau, iš dalies atsakiau į šį klausimą, kai kalbėjau apie materialios erdvės dydžius ir negalimybę šią erdvę keisti tik per individualią praktiką. Antropocenas – epocha, kai procesai yra sudėtingi ir sprendimai įmanomi tik tada, kai suvokiamos jungtys tarp skirtingų praktikų. Kai ištrinamos gamtos apibrėžimo ribos ir žmogaus veikla suprantama kaip gamtos dalis, tampa įmanoma kalbėti apie dalykus be atskirčių. Erdvinės praktikos sudaro ekologiją to, ką vadiname Baltijos šalimis: tai – gamtos resursai, mintimis susieti į darinius ir iš to sekančios ateities projekcijos. Apsilankykite Baltijos paviljone – jis neturi vieno numatyto įėjimo taško ir neturi nustatyto kelio, kaip eksponatai ir jų apžvalgos taškai gali jungtis. Parodos objektas yra ne atskiri daiktai ar atskiros idėjos, bet tas momentas, kai žiūrovas interpretuoja ir savaip jungia dalykus į visumas. Taip, manau, pasaulį mato architektas; paroda turbūt ir yra įdomi tuo, kad leidžia žiūrovui atsidurti šiuolaikinio architekto kailyje.

Esi minėjęs, jog Venecijos bienalės tema „Žinios iš fronto“ ne visai atitinka idėjas, kurias stengiasi perteikti Baltijos paviljonas.

Šių metų architektūros bienalės tema „Žinios iš fronto“ yra poliarizuojanti, besiremianti konflikto logika, bandanti įteigti, kad egzistuoja vidus ir išorė, mes ir jie. Manau, Baltijos paviljonas parodo, kad galima gyventi kitokiame pasaulyje, kur net nacionalinė reprezentacija nesuvokiama kaip savo išskirtinumo parodymas, o stiprybės demonstravimas būtent dėl to, kad sugebama inicijuoti bendrus procesus.

Latvija Venecijos architektūros bienalėje dalyvauja septintąjį, Estija ašuntąjį, o Lietuva – pirmą kartą. Nors statistika nurodo kiekybinius, ne kokybinius rodiklius, visgi šie skaičiai leidžia daryti išvadas, kad Lietuvoje architektūrai ir jos pristatymui vis dar skiriama mažai dėmesio. Kaip manai, kokios priežastys tai lemia: ekonominės, žmogiškųjų išteklių, nesutarimo ir nenoro ginčytis kas gražu, kas ne? Ar tiesiog neturime, ką parodyti?..

Klausimas yra toks: ar architektūra Lietuvoje – tokia sritis, per kurią visuomenė save reflektuoja? Ar architektas medijuoja tarp skirtingų sričių ir pastatyta forma artikuliuoja procesus, o pastatais įrašo idėjas į kasdienybę? Estijos ir Latvijos atveju – tikrai taip, yra keletas pavyzdžių, kai visuomenė artikuliuojama per architektūrinę erdvę. Aš kalbu apie minties struktūrą, aiškų suvokimą,  jog erdvinės formuluotės yra aktyviai veikiančios idėjų nešėjos.

Lietuvoje architektūra pastaruoju metu retai gavo tokių užduočių, matyt, dėl vyraujančios homogeniškos kultūros, kurioje nacionalinės valstybės išskirtinumas yra svarbiausias. Pavyzdys – Valdovų rūmai, eksponuojami ir Baltijos paviljono parodoje; per įvairius brėžinius ir statybos proceso eskizus rodome, kaip šis objektas buvo sudarytas, žvelgdami už ilgamečių kontraversiškų diskusijų, lydinčių šį projektą.

Analizuojame jo betonines konstrukcijas, technologijas bei architektūrines idėjas, artikuliuojančias politines sampratas – Valdovų rūmai buvo sugalvoti kaip infrastruktūra, įprasminanti tautos idėją. Juk Valdovų rūmai yra statomi A. Brazausko iniciatyva, žmogaus, vadovavusio svarbiausioms infrastruktūros statyboms, be kurių tikriausiai neįsivaizduotume šiuolaikinės erdvės. Turiu galvoje vėlgi nebūtinai geriausias šios infrastruktūros savybes: jos išties inertiškos ir susietos su tam tikru pasaulio matymu. Valdovų rūmai – tai inertiškas projektas. Pastato šiandieninis turinys neišvengiamai tapo įvairus, bet pats jo svoris reiškia erdvėje išdėliotas gilesnę prasmę turinčias idėjas.

Dabar integracija jau pasibaigusi ir, kadangi esame neatsiejama Europos Sąjungos dalis, turime įrankius pakeisti šią erdvę. Daug darbo, bet manau, kad architektūra gali nemažai kuo čia pasitarnauti. Manau, jog Lietuvos kultūros politikai pradėjo matyti poreikį kalbėti apie architektūrą, ją analizuoti kritiškai, todėl ir pasirinko mūsų projektą praėjusių metų kovą.

©David Grandorge

David Grandorge nuotr.

2013 m. kartu su Jurga Daubaraite bei Inesa Weizman kuravai Archfondo pokalbių ciklą „Disidentiškumas architektūroje“. Ši sąvoka vos ją paminėjus jau pradeda slysti iš rankų: ar rezistencija architektūroje yra pabėgimas nuo užsakovo užmačių? Kūryba „į stalčių“? Sistemos apgavimas? Tema daugialypė ir, kaip paaiškėjo kalbantis, be vienareikšmio atsakymo. Kas Tau, Jonai, yra tasai disidentiškumas architektūroje? Ar sąvoka nepraranda aktualumo demokratinėje postmodernioje visuomenėje?

Su Inesa susiję daug idėjų: juk ji buvo viena mūsų mokytojų, parodžiusių kaip analizuoti tai, ką sudaro erdvinė intervencija. Nuoširdūs ir slapti disidento motyvai yra, be abejonės, viena iš architektūros proceso dalių: kartais net tampama architektu, nes norima statyti geriau nei dabar. Disidentas iš sistemos reikalauja to, ką ji deklaruoja, disidentas architektas – tai, manau, bet kuris atsakomybę jaučiantis architektas.

Veikiausiai daug kas kritiškai priimtų teiginį, kad Vytautas Edmundas Čekanauskas yra architektas disidentas. Bet čia ir yra skirtumas nuo aktyvisto, radikaliai pasitraukiančio iš sistemos, ir protestuojančio prieš ją. Čekanauskas vadovavo grupei architektų, projektavusių Lazdynus. Jie suvokė masinės daugiabučių statybos neišvengiamybę, siūlė konfigūracijas, kuriomis monotoniška infrastruktūra gyvenimui galėtų tapti žmogiška erdve jautrioje istorinėje Vilniaus urbanistinėje aplinkoje ir tiesiog vietinėje Lazdynų kalvų topografijoje. Ir įvyko paradoksas – ši schema padarė įtaką daugybei projektų milžiniškoje sovietinėje erdvėje ir praturtino neišvengiamą procesą.

Man disidentiškumas yra gebėjimas matyti kaip keičiasi erdvė ir siūlyti geresnius scenarijus tam, kas neišvengiama. Pagalvokite, pavyzdžiui, apie Rail Baltica pasekmes: juk akivaizdu, kad ši transporto schema nukreipta ne tik į keleivių srautus. Ji perveš krovinius ir taip sujungs Europos šiaurėje esančius resursus su pietumis, o kadangi šis geležinkelis yra statomas pačiame kontinento viduryje, jis formuos industriją. Juk Baltijos šalių gyventojai yra išsilavinę ir patikimi darbuotojai, tad susikurs daugybė naujų industrinių zonų, įterptų į ežerų ir miškų peizažą. Norisi prisidėti artikuliuojant šį neišvengiamą procesą ir derantis dėl geriausių erdvės kaitos variantų.

Kokią vietą Baltijos paviljono idėjos užimtų priešpriešoje tarp rezistencijos ir prisitaikymo?

Baltijos paviljonas nėra procesų išorėje taip, kaip ši vertikalė: juk abiem atvejais – ir rezistencijos, ir prisitaikymo, – liekama kalbančio iš šalies pozicijoje. Projektas yra praktikų ekologija, daiktų ir reprezentacijų visuma. Baltijos paviljonas talpina architektūros discipliną į procesų vidų, ją sustiprina ir leidžia jai veikti. Tai – idėjų erdvė, bet ji generuoja motyvus veikti toliau ir veikti būtent per erdvės formulavimą.

Baigiant pokalbį norisi hipotetiškai paskrajoti ateityje. Ar pradėsime daugiau kalbėti apie architektūrą? Kodėl tai svarbu?

Architektūra jau seniau įrodė, kad yra pati efektyviausia disciplina formuojant erdvę. Būtų puiku, jei architektai stipriau įsigilintų į procesus, būdingus Baltijos regionui. Nemanau, jog praktikas galima tiesiog importuoti ar projektuoti iš viršaus: tai tiesiog neefektyvu ir ilgainiui neveikia. Materialios intervencijos turi labai didelę kainą visomis prasmėmis. Turime tausoti savo aplinką ir gerai pasvarstyti, kaip ją keičiame – kaip piliečiai ir kaip visuomenė.

Todėl manau, kad architektai galėtų geriau paaiškinti erdvinės kaitos procesus visuomenei. Juk tai, kaip kompleksiškumas yra komunikuojamas, kaip dalykai yra jungiami į visumą, yra didelė architekto veiklos dalis. Tuo pat metu turime suprasti, kad būti architektu reiškia dalyvauti dalykams įgaunant formą – statyti yra nedėkingas darbas, nes tai negrįžtamai keičia erdvę, ją skaido ir perorganizuoja. Europos vienybės idėja, šiuo metu patirianti tiek daug spaudimo, turi vieną labai svarbų principą – susieti regioną per bendrus resursus ir infrastruktūrą. Vieni esame bejėgiai, bet tai, kaip esame kartu, turi būti praplėsta ir sustiprinta: tai – kūrybinis procesas ir architektūros užduotis.

Norėčiau rekomenduoti šiame portale publikuojamą Eglės Rindzevičiūtes tekstą „Ateities infrastruktūros“ kuris originaliai buvo parašytas leidiniui „The Baltic Atlas“. Šią knygą išleidome, kad papildytume Baltijos paviljono parodą. Eglė Rindzevičiūtė teigia: „Dabarties ateitis palaiko egzistuojančias hierarchines žinojimo ir galios sistemas, o ateities dabartis kviečia demokratizuoti ateities kūrimą. Įtampa tarp šių dviejų modelių pasidaro akivaizdi, kai Baltijos šalių infrastruktūra nagrinėjama dėmesį sutelkiant į nuspėjamumą, galią ir estetiką.“

©David Grandorge

©David Grandorge

 

Baltijos paviljono kuratoriai: Kārlis Bērziņš, Jurga Daubaraitė, Petras Išora, Ona Lozuraitytė, Niklāvs Paegle, Dagnija Smilga, Johan Tali, Laila Zariņa, Jonas Žukauskas
Komisarai: Raul Järg (EE), Jānis Dripe (LV), Ona Lozuraitytė (LT), Jonas Žukauskas (LT).

Baltijos paviljonas veikia 2016m. gegužės 28 – lapkričio 27 d.

Vieta: „Palasport Giobatta Gianquinto (Palasport Arsenale)“, Calle San Biagio 2132 Castello, Venecija.