Sveikas,

pagaliau prisėdau tau parašyti ir išsyk sudvejojau: ką reiškia rašyti draugui? Ir dar daugiau, ką reiškia kartu su juo kelti klausimus? Tai reiškia drauge bandyti kažką atverti, padaryti kažką suprantamą. Nesiginčyti vardan ginčo, bet siekti suprasti. Tai reiškia suspenduoti konkurenciją ir ekonomiką.

Taip savo laišką pradedu todėl, jog būtent ekonomika, o tiksliau, liberali ekonomika, yra tai, apie ką norėčiau kalbėti. Mintys, kuriomis su tavimi noriu pasidalinti, jau seniai man neduoda ramybės, jos vis iškyla pamačius kokį nors Facebooko įrašą, straipsnį ar naujieną. Ir, deja, turiu pripažinti, jog ligi šiol neradau joms aiškios išraiškos ir formos, todėl ir čia esu reikalingas tavo draugiškumo.

Turbūt skaitei dar palyginus neseniai Manto Adomėno išreiškštą mintį, kuria, man kartais atrodo, tiki didžioji dalis konservatorių ir ypač konservatyvaus jaunimo: „Taigi konservatizmas visų pirma yra laisvos visuomenės filosofija. Tą suvokti ir įvardyti yra labai svarbu, nes, mano įsitikinimu, vienintelis rimtas ideologinis ginčas XXI amžiuje vyks tarp konservatizmo ir liberalizmo – kitos politinės pasaulėžiūros, kurios tapatybės ašį irgi sudaro laisvės idėja. Kitos ideologijos yra arba mirusios, bet užmirštos palaidoti (kaip kad socialdemokratija), arba remiasi necivilizuotomis, racionalumą neigiančiomis prielaidomis, todėl su jomis negalimas racionalus dialogas (kaip visokio plauko radikalizmai)“. Ši idėja įdomi įvairiausiais aspektais. Visų pirma, ji išsakyta naujų jėgų Europoje kilimo akivaizdoje: nuo proto-fašizmo stiprėjimo Rusijoje, „Syrizos“ Graikijoje, „Podemos“ Ispanijoje ir daugybės kitų jėgų, keliančių galvas senajame žemyne, iki Novo-Rossijos ir Maidano Ukrainoje. Politinė vaizduotė Europoje atrodo kaip niekada gyva, „ginčo“ dalyviai ir ribos dar tik įgauna kontūrus. Ką toks kontekstas išduoda apie pačią Adomėno mintį? Piktas kritikas greičiausiai sakytų, kad ši mintis reakcionieriška: pavojaus nusistovėjusiai tvarkai akivaizdoje mintis siekia dar kartą neginčijamai patvirtinti savo tiesą ir taip paneigti, jog kažkas svarbaus apskritai vyksta. Visgi, man atrodo, šios minties gimimas ir išsakymas šiandien turi daug paprastesnį paaiškinimą. Tai lietuviškos šios minties šaknys, lietuviška  dirva, kurioje ji auga. Išties svarbiausias ideologinis ginčas, šiandien vykstantis Lietuvoje, yra tarp šių dviejų protagonistų. Kairiųjų politinių jėgų beveidiškumas ir bergždumas šiandien leidžia tiek konservatoriui, tiek liberalui jaustis saugiai. Be abejo, universitetų auditorijose, diskusijų salėse ir delfiuose, o ne skaičiuojant balsus rinkimų apylinkėse. Iš čia ir kyla nepamatuotai drąsus pasitikėjimas savo jėgomis, nesvetimas daugumai, ypač jaunųjų, Lietuvos konservatorių.

Antra, ši mintis turi abejotiną metafizinį turinį. Ištara neišvengiamai primena Fukuyamos „Istorijos pabaigą“. Vienintelis rimtas ideologinis ginčas jau apibrėžtas, maža to, nemažai daliai mūsų tai apskritai yra pseudo-ginčas. Tai ginčas tarp dviejų liberalios ekonomikos variantų. Istorija baigiasi. „Istorija baigiasi“ reiškia, jog nieko esmingo ir sukrečiančio politikoje nebeįvyks. Šios mintys toli gražu nėra Manto Adomėno idiosinkrazijos – jos esminės. Ir būtent todėl verta apie jas kalbėtis. Todėl norėčiau su tavimi aptarti tris klausimus.

1) „Istorijos pabaigos“ metafizinis aspektas man atrodo mažų mažiausiai klaidingas. Istorija visada atvira. Neįmanoma žinoti, kokios naujos, dar nematytos politinės minties formos gali iškilti. Tam tikra prasme ši mano mintis yra krikščioniška. Būtent iš krikščionybės mes perimame įvykio laukimą ir moderniąją istorijos pajautą. Pačiame žodyje „ateitis“ užkoduotas įvykis, nes jei nieko neįvyksta, tuomet niekas neateina, bet viskas pasilieka.

2) Ši mintis atrodo pavojinga ir praktiškai. Vos tik Habermasas patiki, jog bendrabūvio erdvėje egzistuoja idealios susikalbėjimo taisyklės, t. y. jog visada įmanoma susikalbėti, jog mūsų logos yra universalus ir prieinamas visiems, dabartinis Rusijos prezidentas tai paneigia. Tikėti „istorijos pabaiga“, tikėti, jog nieko svarbaus nebeįvyks, jog nebeįvyks nieko netikėto, reiškia būti pažeidžiamam blogio. Nes tam, kad sutrukdytum blogiui triumfuoti, reikia jį pastebėti, o tam, kad jį pastebėtum, reikia nuolat būti budriam.

3) Istorijos pabaigos fone, kaip sako Ungeris, visos politinės idėjos yra arba trivialios, arba utopinės. Jos yra arba smulki, nieko esmingo nekeičianti kosmetinė korektūra, arba neįgyvendinama ir pavojinga utopija. Tai svarbus faktas, varžantis mūsų politinę vaizduotę. Mes nebegebame įsivaizduoti, jog pasaulis gali būti kitoks.

Paul Schuss „Pokalbis apie amzinybę", 1970

Paul Schuss „Pokalbis apie amzinybę“, 1970

Atsimenu, vieną dar žvarbų pavasario vidurdienį pasakojai man apie Adamą Smithą. Tai mane kiek sutrikdė. Gal net supykdė. Jei Adamas Smithas gali būti taip lengvai inkorporuojamas į konservatyvių idėjų visumą, ką tai pasako apie konservatizmą? Ką pasako faktas, jog ši ideologija lengvai suderina senosios monarchijos gynėją de Maistre‘ą ir kapitalistinės ekonomikos teorijos tėvą Smithą? Žinau, kartais sakoma, jog konservatizmas – tai vėluojantis liberalizmas. Kaip arbitralu! Kodėl „konservuoti“ reikia liberalizmą, o ne monarchiją? Dėl efektyvumo? Koks tada jo matas? Sakysi, taip susiklostė istoriškai? Šie du pastebėjimai norom nenorom verčia galvoti, jog, kalbant filosofų kalba, konservatizmas yra forma, kuri gali būti pritaikoma daugybei socialinio gyvenimo pavidalų, o ne savarankiška substancija. Tuomet ir tai, ką mes renkamės saugoti (saugoti, beje, daug gražesnis žodis nei konservuoti. Įsivaizduok: ne konservatoriai, o saugotojai) yra ganėtinai arbitralu. Ar taip ir yra?

Savo straipsnyje apie kolą citavai Michaelą Novaką: „krikščioniškosios demokratijos idealas, toks gražus ir toks reikalingas apsisaugoti nuo komunistų dominavimo Vakarų Europoje, nesukūrė adekvačios ekonomikos teorijos. Jis tik pasiskolino modifikuotą socializmo ir distribucionizmo formą“. Keistas priekaištas. O kokią ekonomikos teoriją sukūrė progresyvesnės konservatizmo formos, tarkime, neokonservatoriai? Ar ji taip pat nėra pasiskolinta?

Apskritai, pasitikėjimas liberaliomis ekonomikos teorijomis man atrodo perdėtas. Tave patį daug žmonių visų pirma atpažįsta kaip socialinių tinklų fenomeną, domiesi medijų filosofija.  Apeliavimas į ekonomikos teorijas, regis, didžia dalimi ignoruoja besikeičiančią ekonomikos būklę, jos kibernetizavimą, persikėlimą į internetines erdves. Šis procesas, panašu, tik įgauna pagreitį. Nors tema ir yra be galo įdomi, bet čia apeliuosiu tik į dvi idėjas. Informacijai tampant viena paklausiausių prekių, o kartu viską paverčiant informacija (o kas kita, jei ne informacija, yra internetu parsisiunčiamas filmas?), nuosavybės teisės imamos vis labiau kvestionuoti. Taip yra ir todėl, jog internete praktiškai nėra daiktų taip, kaip mes juos įprastai suprantame, o taip pat ir todėl, jog daugelis interneto resursų yra, ekonomikos terminais kalbant, non-competetive goods. Jei tu turi obuolį, ir aš jo atsikandu, tu kažko netenki. Bet kai abu klausome radijo, nenukenčiame nei vienas. Vien šių dviejų faktų užtenka, kad bent iš dalies paaiškintume, kodėl nelegaliai parsisiųstos dainos ar elektroninės knygos retam atrodo moralinis blogis. Pamenu, kažkada Alvydas Jokubaitis per seminarą teigė, jog internetas mus visus paverčia komunistais. Antruoju svarbiausiu liberalios ekonomikos pagrindu visuomet būdavo individas, bet ir jis dabar yra kodifikuotas, išskaidytas per įvairiausias paskyras. Tavo prieigą prie dalykų dažniausiai garantuoja nebe vienas parašas, bet daugybė slaptažodžių. Atsiranda dividumo idėja. Taip sudreba dvi pamatinės liberalios ekonomikos teorijos idėjos: individo ir privačios nuosavybės. Negi nesinori klausti, kodėl tokiame kontekste mes vis dar taip stipriai prisirišę prie klasikinės ekonomikos idėjų ir jos ateities?

Turbūt sutiktum, kad politikos tikslas mums yra ir tas pats, ir visiškai skirtingas. Abu tikime, kad, kaip sako tas pats Mantas Adomėnas, politika „privalo, viena vertus, sugrįžti prie Sąjūdžio veikimo metodų – dirbti at the grassroot level, žemiausiai ir arčiausiai žmonių esančiame lygmenyje, ten kurti bendraminčių bendruomenes ir keisti visuomenės mąstymą, iš apačios‘“. Abu netikime iš viršaus nuleistais sprendimais. Vos pradėjus kalbėti apie „mažąją politiką“, aš, kaip ir kiti kairei save priskiriantys žmonės, susigėstu ir nuleidžiu akis. Vienintelė Lietuvos kairioji politinė partija „mažąja politika“ apskritai neužsiima, o socialdemokratinis jaunimas neegzistuoja, nes jų buvimo būdo egzistencija nepavadinsi. Taip pat ir nepartinių kairiųjų politinių jėgų „mažoji politika“ dažnai nematoma, jos veikimo būdai (bet, ir tai ypač svarbu, ne visada tikslai) visuomenėje marginalizuojami. Lyginant su tuo, konservatyvios politinės jėgos šiandien išties dominuoja „mažojoje politikoje“. Tad tuo labiau stebina karts nuo karto pastebimas karštligiškas atsimetimas į „didžiąją politiką“, bandymas įstatymu įtvirtinti vertybes, visuomenės institutus, netikėta meilė Viktorui Orbanui. Meilė galiai – tai fašizmas. Bet tai mane stebina ir todėl, jog kai tik  mudu įžengiame į „didžiąją politiką“, iškart pralaimime liberalui. Ir visai ne todėl, jog mūsų veikimo būdai ar tai, ką bandome įtvirtinti, gali atrodyti retrogradiškai. Bet todėl, kad šis veikimo modusas yra pagrįstas liberaliosios filosofijos dogmomis. Įstatymuose atrandame tik abstrakčius individus, o ne žmones, įšaknytus savuose pasauliuose. Tik abstrakčias šeimas, o ne tas, kurios yra „mūsų valstybės pagrindas“. Nesvarbu, ar kairysis, ar konservatorius bandytų veikti „didžiojoje politikoje“, jis tegali sukurti bendrąsias veikimo, institutų ar bendruomenių formas ir schemas. Kalbant Immanuelio Kanto terminais, jis tegali sukurti tai, kaip pasaulis atsiveria individui, apriorines jo atverties formas. Bet nuo to šios formos netampa labiau savos nei tos, kurių būta ligi tol. Kalbant klasikiniais kairiųjų terminais, jos nesumažina abstraktaus individo susvetimėjimo su pasauliu. Žinoma, neteigiu, jog įstatymų apskritai nereikia. Jokiu būdu. Bet – daugiau „mažosios politikos“.

Kiekvienas laiškas turi turėti pabaigą. Šis, man rodos, ir taip jau per ilgas ir, kaip visada, netikslus, kažką esmingo nuolat paleidžiantis iš rankų. Esame baigtiniai, todėl ir galime rašyti laiškus. Laiškai, politika ir draugystė – mūsų baigtinumo dovanos.

P.S. Nekantraudamas laukiu tavo atsakymo!