„Devyni amatai, dešimtas badas”, – sako močiutė, kraudama lėkštėn penktą cepeliną. „Išsikelk vieną tikslą ir siek jo visom jėgom”, – antrina koučeris, sėsdamas į savo naują Teslą. O tau vis tiek patinka ir megzti, ir buhalteriją suvedinėti net tais tamsiais momentais, kai prisimeni, jog buvęs klasiokas Doncė jau perka antrą butą Perkūnkiemyje.

Tai ką veiki gyvenime?

Kai manęs paklausia, ką veikiu gyvenime, visada pasijuntu nepatogiai. Darau daug dalykų ir esu tuo patenkinta, bet sudėt visa tai į vieną atsakymą nėra lengva. Vaidinu, bet nevadinu savęs aktore, kuriu muziką, išleidau albumą ir koncertuoju, bet nevadinu savęs dainininke, studijuoju filosofijos doktorantūroj, bet tikrai nevadinu savęs filosofe. Ką tai reiškia? Ar čia beribis mano kuklumas neleidžia man prisiimti visų laurų, kuriuos galėčiau, ar savęs vertinimas vienoje kategorijoje su tais, kurie užsiima tik vienu iš minėtųjų dalykų ir kažkoks neaiškus sėkmės supratimas čia kiša koją?

Išties – ką reiškia būti sėkmingu žmogumi? Jei esi Doncė ir pirkinėji butus perkūnkiemiuose, bet nekenti pirmadienių, ar esi sėkmingas žmogus?

Kalbėdamasi su bendraamžiais (ta garsiąja tūkstantmečio karta), matau, kad sėkmės apibrėžimas kelia galvos skausmą daugeliui iš jų. „Viskas kaip ir gerai, bet…” yra naujasis „būti ar nebūti”. Pirmiausia, kyla klausimas, ar sėkmę apsibrėžiu aš, ar savaime aišku, kas ji yra, ir man tereikia pataikyti dartą į visiems gerai matomą dešimtuką. Man atrodo, kad daugelis iš mūsų tikim pirmuoju, bet vadovaujamės visgi antruoju.

Apsibrėžti savo sėkmę yra menas ir bent jau aš tai nei iš tolo nesijaučiu jo įvaldžiusi. Visgi tai, kad turiu daug įvairių veiklų, man yra žingsnis į tą pusę. Kodėl, mano nuomone, tai naudinga? Juk finansiškai būti „Barbe devyndarbe“ tikrai niekaip neapsimoka, o „suvalgo“ daug energijos ir resursų, iš kurių anaiptol ne visi atsinaujinantys. Be to, visi tave kritikuoja ir moko gyvent. Ir visgi.

 

 

Daugiau veiklų – mažiau chaoso?

Pirmiausia, darant daug dalykų arba plėtojant kelias karjeros kryptis, yra mažesnis šansas „perdegti”. Pavyzdžiui, man šiek tiek skausminga matyti kaip dažnai žmonės iškeliauja į keliones ne todėl, kad labai nori pamatyti pasaulį, o todėl, kad nebegali apsikęsti savajam. Noras pabėgti yra taip išsikerojęs, kad sunku net apsakyt.

Aišku, kalbėjimas apie gyvenimą meta lygmeniu yra ne ką prastesnis eskapizmo pavyzdys. Bet grįžtant prie kelių karjerų, jos padeda viena nuo kitos pailsėti ir pamatyti viena kitą iš skirtingų perspektyvų. Formuojasi tam tikras holistinis požiūris į pasaulį, kuriame pasaulis tampa mažiau fragmentuotas ir, tuomet, mažiau chaotiškas. Kitaip tariant, atsiranda ryšiai tarp dalykų, kurie šiaip jau atrodo skirtingi ir nesusiję.

Kodėl tai naudinga? Nes mes linkę gydyt simptomus. Jeigu mus užknisa gyvenimas, mes išgeriam didžiulį paką „Teraflu“ ir užbukinam visas realiai kylančias emocijas. Kai sudedi visus kiaušinius į vieną pintinę, nuo tos pintinės ima priklausyti tiek daug, kad tiesiog negali sau leisti jos išmesti, o ir perdėlioti pavojinga.

Tada nusisuki nuo pintinės ir neri į kitą gyvenimo fragmentą, kad ir kas tai būtų. Bet niekaip jų nesusieji. Tavo pagrindinė veikla neturi nieko bendra su tavo laisvalaikiu, laisvalaikis neturi nieko bendra su tavo hobiais, hobiai – su tavo kelionėmis ir taip šimtas dėlionės detalių išsisklaido pavėjui ir tu pervargsti. Tada kyla poreikis pailsėt nuo poilsio, kaip prieš tai kilo poreikis pailsėt nuo darbo.

Po truputį iš rytų imam mokytis praktikuoti holistinę mediciną. Galbūt atėjo laikas praktikuoti holistinį gyvenimą?

Keturiasdešimt yra naujieji dvidešimt

Turint daugiau nei vieną veiklą ar karjeros kelią, pailgėja veiklų „galiojimo laikas“. Grubus pavyzdys būtų toks: modeliai karjerą maždaug trisdešimties jau baigia, o akademikai maždaug keturiasdešimties, galima sakyti, dar tik pradeda. Taip, kaip jau sakiau, grubus pavyzdys, bet esmė, manau, suprantama.

Žmonės gana anksti renkasi tai, ką darys su savo gyvenimu. Galbūt (o turbūt – faktas), netgi per anksti. Paauglystei ilgėjant, sprendimą, kuo būsim užaugę, priimam nepaisydami to, kad tuo metu sunku net išsirinkti, kokius ledus valgysim. Tai yra labai sena ir labai nuvalkiota tema, verta nebent rašinėlio dvyliktoj klasėj, bet klišės dažnai ne be reikalo tokiomis tampa. Žmonėms atsibosta jų karjeros kelias, jie tiesiog užsiknisa. O ką tada daryti? Ogi pirkti jachtą, sako Doncė. Bet jei su jachta korta nepaeina, reikalai prasti.

Darant keletą dalykų, laikui bėgant galima pridėti ir dar vieną. Nes, būkim nuoširdūs, nei į vieną nesudėjai viso savo emocinio, finansinio ir visokio kokio kapitalo. Kitaip tariant – tavęs dar liko. Ir liko daugiau negu kelioms golfo partijoms, arba kelionei į Aziją. Tavęs užteks dar vienai naujai pradžiai, dar vienai naujai aistrai. O aistra yra svarbu. Už šitą tezę stoviu tvirtai.

Mes nesame linkę savęs pasilikti sau. Užimtumas yra prestižinis reikalas, užimtumas yra statuso dalykas. Jei nesi užimtas visada, jei tavo išmanusis nėra priaugęs prie rankos ir pietus valgai ne nuolatos žiūrėdamas per petį, su tavim kažkas negerai. Ar tik nebūsi, bičiuli, nesėkmingas? Mano nuomone, laikas darboholizmui išeiti iš mados. Svarbu, kad vieną dieną „aš darboholikas“ nebepakliūtų į „pasakykite kažką gero apie save“ lentyną.

Produktyvumas nereikalauja tokio intensyvumo, kokį esame linkę jam priskirti. Tai, kiek laiko skiri vienam ar kitam dalykui, kiek naktų nemiegi ir kiek puodelių kavos išgeri, negarantuoja trokštamo rezultato ir netgi nebūtinai garantuoja, kad bent pusė prie darbo praleistų valandų prisidės įgyvendinant tikslą. Kai turi keletą veiklų, gana greitai su tuo susitaikai.

Norėdamas padaryti dalykus taip, kaip tau atrodo teisinga, turi gana gerai viską apgalvoti ir nuolatos sverti. Jei taip nebus, vėl kils chaosas, apie kurį jau kalbėjau. Pradėsi nukirtinėti kampus, pamesi tai, dėl ko išvis pradėjai. Nebūsi ištikimas sau.

O pati ištikimybė sau nėra ir negali būti lengva tema. Aš pati dirbdama su muzika kartais pagaunu save galvojančią, ar vienoks ar kitoks skambesys gali atnešti sėkmę industrijoje, kai šiaip visiems kasdien sakau, kad industrija gali eit šikt ir t. t. Bet darydama viską, ką darau, kartais susimąstau, ar mano veiklos rezultatai bus sėkmingi ta mano nemėgstama sėkmės sąvokos prasme ir tai yra ženklas trumpam atsitraukt. Ir taip visada. Nėra vietos rutinai ir autopilotui.

Šioje šalyje nėra vietos įsipareigojimams?

Dar vienas svarbus klausimas. Ar darydamas kelis dalykus vienu metu gali būti ne laisvai samdomas menininkas, kuriantis savo deadline’us? Manau, kad taip. Pirmiausia, deadline’as yra darbo katalizatorius. Jis nėra tavo priešas, jis – draugas. Kad ir ką darai, kažkada turi darbus baigti, kitaip nebus pinigų ir eisi skolintis iš Doncės.

Profesinė etika yra vienodai būtina visiems. Jei kažką darai, daryk iš tiesų. Jau senokai visi kalba, kad didžiąją dalį savo darbo laiko mes nedirbam. Net ir dabar, rašydama šį tekstą, ne taip trumpai tiesiog prastebeilijau į ekraną. Bet tokia „idėjos stadija“ nėra blogybė. Negerai tai, kad mėtomės nuo vieno prie kito.

Ir čia būtina paminėti dar vieną svarbų dalyką. Ne, tai, kad gali sau leisti turėti kelias veiklas, nereiškia, kad gali šokinėti tarp jų kaip tinkamas. Kelios veiklos nelygu multitaskinimui. Pagarbus elgesys su laiku, klientu ir kolega niekur nedingo, net jei klientų ir kolegų skaičius išaugo, o poreikiai prasiplėtė. Taigi tai, kad darau kelis dalykus, anaiptol dar nepaverčia manęs neatsakingu paaugliu. Neatsakingų paauglių pilna ir tarp labai rimtų viena kryptim visa gyvenimą judančių žmonių. Mes to nežinom, bet toks gali būti ir Doncė. Svarbiausia, pats toks nebūk.

Išvada: Kai kitą kartą močiutė sakys kažką apie devynis amatus, kurių dešimtas yra badas, pasakyk jai drąsų „ne“. O jei lygins su Donce, pasakyk, kad tokiom sąlygom išvis nevalgysi cepelinų. Nes tu nori išpildyti save ir dalyvauti savo gyvenime. Ir tai, kad ieškodamas savęs radai daugiau negu vieną, yra ne minusas, o pliusas.