Keli tolimi ir artimi atvejai, kurie simptomiškai aprašo mūsų socialinį-politinį procesą: pasipriešinimas skalūnų dujų projektams Lietuvoje, „Naisių vasaros“ – LVŽS – pergalė rinkimuose, emancipacinis kairiųjų žlugimas ir naujos konservatyviosios reformos. Tačiau pradėsiu nuo palyginimo.

Kas bendro tarp Kintų-Žygaičių bendruomenių kovų už švarų vandenį ir šventą žemę prieš „Chevron Lietuva“ ir šiomis dienomis vykstančios JAV Sioux tautos bei jos genties „Stovinti Uola“ (angl. Standing Rock) kovos už švarias upes ir ežerus prieš naftos vamzdyną tiesiančią korporaciją „Dakota Access Pipeline“?

Abiejų grupių: Kintų ir Žygaičių miestelių bendruomenės ir „Stovinčios uolos“ šūkiai ir aktyvizmas yra labai panašūs pagal tikslus, tačiau skiriasi pagal mastą ir formą. Tačiau kodėl jų palyginimas yra svarbus šiandienos politikams, politikos antropologams ir filosofams? Išankstinis atsakymas: net labai konservatyvios ir tautiškai orientuotos grupės, įsitraukusios į kovą su organizuotomis verslo korporacijomis neoliberalizmo aplinkoje, gali tapti atvirais spontaniškais, besimokančiais sąjūdžiais, jei tik plėtoja atvirą ir kritišką komunikaciją, ieško tarptautinių, demokratinių partnerių.

Andrea Balducci (Flickr.com) nuotr.

Andrea Balducci (Flickr.com) nuotr.

Šie antimodernistiniai sąjūdžiai, būdami iš pirmo žvilgsnio periferiniais, greitai gali tapti ne tik pagrindine politine arena, bet ir pretenduoja užgožti, iškreipti ar kitur kreipti tolydžius politinio spektaklio procesus.  Vietinių spontaniškų sąjūdžių aktyvizmas dažniausiai yra susietas su aplinkosauga, antiglobalizmu, savo orumo gynimu, atskirties mažinimu, pilietiniu įgalinimu. Konservatyvusis maištas neretai yra geriausia priemonė kovoje su korumpuotais nomenklatūriniais režimais: jie nėra susiję su „komunizmo šmėkla“ ir vadovaujasi vietiniais mitais, o ne svetimomis ideologijomis.

Konservatyvusis maištas ir šventumo sauga

Konservatyvusis maištas yra pagrįstas: švento vandens, vaikų sveikatos, švaraus vandens ir oro, senųjų kapų ir miškų vaizdais; į jo veiklą gali būti įtraukti modernūs šamanai, šventikai, etnokultūros aktyvistai. Šio sukilimo, revoliucijos ženklų rasime ir Lietuvos Sąjūdžio istorijoje, ir dvejose Ukrainos Maidano revoliucijose. Šie sukilimai nebuvo kairieji, nors ir pasisakė ne tik prieš totalitarizmą, bet ir korupciją, nomenklatūros slaptus susitarimus.

Vis dėlto ir Sąjūdis, ir Maidanas dar buvo toli nuo to, kad gintų bendruomenių sukilimą prieš monopolijas ir globalizaciją. Naujojo bendruomenių ir su jomis susijusių visuomeninių politinių sąjūdžių, jų tinklų sukilimo tikslas gali būti (tačiau nebūtinai yra) kitas: neoliberalizmo stabdymas, didžiųjų korporacijų godumo ribojimas, nomenklatūrinių partijų kritika, etninio ir rasinio solidarumo tinklų kūrimas, pilietinis, taip pat ir moterų, įgalinimas. Bent jau iš dalies šie tikslai yra panašūs ar susikertantys su kairiųjų emancipaciniais ir autonomizmo idealais.  Konservatyvios, tačiau kairiesiems patrauklios LVŽS laimėjimas buvo brandinamas Kintų ir Žygaičių, jų  draugų kovoje prieš „Chevron Lietuva“, o taip pat visuomeniniams sąjūdžiams laimint vietos rinkimus Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje ir Alytuje ir laimint prieš socialdemokratus.

Pagal savo politinius idealus ir retoriką konservatyvi ir net populistinė („Naisių vasaros“ post-ideologija!) LVŽS yra pasirengusi daryti pačias radikaliausias reformas, kurių dalį kairieji tik daug metų svajojo: ministerijų mažinimas, regionalizacija, pensijų kėlimas, mokestinės reformos, alkoholizmo mažinimas ir kita. Štai kodėl būtina svarstyti bendruomenių kovas už šventus šilus ir mitais apgaubtas upes ir ežerus, iš kurių išauga naujos pasitikėjimo grupės ir politinės jėgos.

Kuo skiriasi ir kuo yra panašios Kintų, Žygaičių bendruomenių (Šilutės, Tauragės rajonai) prieš skalūnines dujas ginant vandens švarą (2013 metų sausis – birželis) ir Sioux „Stovinčios uolos“ aplinkosauginė kovos (2016 ruduo)? Kintų bendruomenės aktyvumas ir patirtis susiformavo daug ankščiau: jau kelis metus kovojant prieš neekologišką naftos gavybą, o žygaitiškiai plėtojo ekologinius ūkius ir buvo taip pat itin jautrūs gamtosaugai, kupini vietos orumo.

Vėliau Kintų, Žygaičių ir kitų bendruomenių ekosofinis aktyvumas buvo smerkiamas Lietuvos politinių elitų, manant, kad jie trukdo modernizacijai, pasipriešinimui Rusijai, griauna Lietuvos gerovės plėtrą, kad jie yra vietinių stereotipų ir prietarų aukos, kad kelia savo kainą, kad užsiima reketu, kad galbūt protestuotojai yra papirkti.

Protestuotojai už „Standing Rock“ genties teises Lafayette aikštėje, JAV rinkimų naktį

Protestuotojai už „Standing Rock“ genties teises Lafayette aikštėje, JAV rinkimų naktį

„Stovinčios uolos“ indėnų kova už švarų vandenį prasidėjo tik dėl to, kad prieš tai jau vyko įvairūs susidūrimai su vietos valdžia dėl šventumo atminties ir puoselėjimo, tik todėl, kad jau buvo prabudęs ryžtas. Pradžioje, 2016 balandį-rugpjūtį, protestai buvo laikomi, pagal politinį stereotipą, atsilikusios genties ar papirktų asmenų bandymu gauti iš korporacijos pinigų. Kintų bendruomenė pabandė sukurti savo protestuotojų solidarumo tinklą ir įtraukė daugiausiai Tauragės ir Šilutės, Žemaitijos aktyvistus, pasisakiusius prieš korporacijos „Chevron Lietuva“ žvalgomąsias veiklas ir nepasitikėdami Lietuvos valdžia, kad ji vėliau gins vietos bendruomenių interesus.

Kintų ir jų draugų organizuoti mitingai (galimų žvalgybų vietoje ir prie Seimo, prie vyriausybės, prezidentūros) buvo dar iki dujų žvalgybos, dar iki statybų, pačiu laiku ir nereikėjo kaimų ir miestų bendruomenėms stoti į negailestingą kovą dėl savo gerovės. Blogai, kad nebuvo nei laiko, nei galimybių išaugti iš savo išankstinių nuomonių lauko, tapti platesniu nei Tauragė-Šilutė socialiniu-politiniu sąjūdžiu. Kintų bendruomenės ir su jais solidarizavusių aktyvizmas buvo per trumpas, per menkai buvo įtraukta vietinė (pvz., „Šilutės naujienos“) ir beveik visai nebuvo įtraukta tarptautinė žiniasklaida, nebuvo sukurtas tarptautinis solidarumo tinklas ir negalėjome stebėti savimokos organizacijos raidos, nors jie ir sukūrė vieną iš Lietuvos energetikos politinių įvykių bei, netiesiogiai, lėmė 2016 metų Seimo rinkimus ir LVŽS sėkmę.

Kitaip yra Sioux „Stovičios uolos“ ir jų draugų atveju. Jų ilgalaikė ir sudėtinga, gana žiauri kova pakankamai tamsų ir nereflektyvų protestą pavertė tarptautiniu ekologiniu, demokratiniu, antirasistinių įvykiu ir svarbiu procesu, kuris aprėpia abu Amerikos kontinentus ir integruoja daugelį dviejų kontinentų vietinių gyventojų (indėnų). Žinoma yra skirtumas: Sioux platina informaciją anglų kalba, Kintų ir jos solidarumo grupių protestai ir informacija buvo lietuvių kalba, kuri apsunkina tarptautinę komunikaciją. Pagaliau mitingai: Kintų ir jų solidarumo rato mitingai surinkdavo kelis šimtus žmonių, o Sioux akcijos – keletą tūkstančių. Kintų ir solidarumo rato veiksniai netapo tarptautinių diskusijų įvykiu, o „Stovinčios uolos“ atvejis svarstomas UNESCO ir Jungtinėse Tautose.

Sioux indėnų tautybės gentys gyvena rezervacijose šalia Misurio (Missouri) upės Šiaurės ir Pietų Dakotos valstijose, naudojasi tenykščiais ežerų ir upių vandenimis kaip savo svarbiausiais gėrimo šaltiniais. Juos užteršus iškiltų grėsmė visos Sioux gyvenamosios erdvės sunaikinimui. O specialiai sukurtas Dakotos naftos vamzdyno projektas ir korporacija vadovaujasi progreso, modernizacijos, šalies turtingumo, Amerikos didybės viešaisiais idealais, remia didžiąsias politines partijas ir nemato reikalo skaitytis su „prietaringais laukiniais“. Kompanija nelaiko racionaliu argumentu šventų kalvų atminimo.

Pradžioje Sioux vadovavosi senomis vertybėmis: etninėmis, pagoniškomis, net folklorinėmis ir priešinosi toms medijoms, kurios palaiko korporacinį progresą ir įsitraukimą į globalizacijos siūlomą kooperaciją ir darbo pasidalijimą. Daugelis JAV kairiųjų ir kitų emancipacinių sąjūdžių kurį laiką buvo sutrikę dėl galimybės ir būdų palaikyti karingus Sioux, kaip Lietuvoje palaikyti prieš skalūninių dujų žvalgybą kovojančias bendruomenes. Juk jų pasipriešinimą įkvėpė vietos vertybės, tikėjimas ar net šamanai. JAV atvėju indėnų gentį rėmė tik nacionalistinė Amerikos indėnų organizacija, juk jų šūkiai ginti slaptąsias ir šventąsias kapavietes, „šventąją žemę“ skamba iracionaliai ir tai sunkiai derinama su kairiaisiais socialinės gerovės idealais. Tačiau šių bendruomenių kova, jų konservatyvusis maištas išreiškia tai, ką kairiesiems privalu girdėti labiau, nei sekti savo „ūkio plėtros“ vizijomis.

Kintų bendruomenės ir juos palaikiusių asmenų šūkiai buvo panašūs ir nesikeitė. O ilgiau kovojančios „Stovinčios uolos“ šūkiai keitėsi po to, kaip prieš juos buvo taikyta aktyvi policijos ir apsaugos tarnybų prievarta: masiniai suėmimai, mušimas, ašarinės dujos, šaudymas į žmones iš guminių kulkų, pjudymas šunimis, kitos fizinio poveikio priemonės, provokatorių integracija, orumo menkinimas… Visi šie dalykai genties aktyvistų buvo filmuojami ir transliuojami visais įmanomais socialiniais tinklais. Galios struktūrų agresija prieš protestuotojus tapo papildomu veiksniu formuluojant platesnius pilietinius tinklus, naujus reikalavimus ir geriau suvokiant pilietinės kooperacijos ir atviros komunikacijos galimybes.

Daugelis JAV ir Lotynų Amerikos vietinių genčių solidarizavosi su „Stovinčia uola“: siuntė savo žmones palaikyti protestuotojus. Dar greičiau reikalai pajudėjo kai jų protestus parėmė Democracy Now! televizija. Vėliau jie susilaukė ir senatoriaus Bernie Sanders. Kita kovos pakopa buvo pasiekta, po to kai buvo suimta garsi žurnalistė Ammy Goodman už gentį palaikančius reportažus ir komentarus, ir po to, kai šios genties teisių klausimas buvo svarstytas Jungtinėse Tautose. Buvo labai svarbu, kad gerai organizuota kairioji JAV juodaodžių bendruomenė paremtų „indėnus“. Pagaliau legendinės ir karingos „Juodosios Panteros“ (angl. Black Panthers) atsigręžė į įvykius, kai Standing Rock jau buvo atakuojamos šimtų gvardiečių, ašarinių dujų ir šunų…

Folklorinis politiškumas prieš ideologines manipuliacijas

Abi Kintų-Žygaičių ir „Stovinčios uolos“ protestuotojų retorikos buvo ir giliai folklorinės, mitologizuotos, ir gamtosauginės vienu metu; jos turi ir maginių, pagoniškų, šamanistinių elementų, ir teisinių bei mokslinių argumentų, kuriuos pravartu skirti. Tačiau dvasinio, net žyniuoniško, folklorinio paveldo išaukštinimas tik rodo vietos kultūrų drąsą, jų savimonės, savitos kalbos ir pasaulėjautos autentiškumą.

Mistinių ir maginių elementų naudojimas politinio proceso metu turi būti paaiškintas ir labai aiškiai atskirtas nuo paplitusio apgaudinėjimo arba placebo efekto. Placebas yra fiktyvios tabletės ar tariami medicininiai ar įtikinėjimo veiksmai, kurie sukuria pagalbos iliuziją ir dėl jos tikroviškumo gali kurį laiką veikti. Jokių panašių placebų ir kitokių apgaudinėjimo praktikų vietos vandens ir miškų žiniuoniai ir šamanai, bendruomenių etninės savimonės lyderiai nei plėtoja, nei remia. Folklorinės apeigos nėra placebas ir reikalauja daug kompetencijos, atminties ir dalyvavimo. O jiems adresuojami kaltinimai dažniausiai yra nieko etnologijoje ir antropologijoje neišmanančių žmonių šnekalai.

Maginė ir mitinė šventumo idėja smarkiai skiriasi nuo krikščioniškosios, nuo katalikiškos, ir išaukština vietos pasaulėjautą, kurią M. Heideggeris dar įvardijo Heimat – vaikystės žemės, įvietintos tėvynės vardu, o Arvydas Šliogeris – filotopijos (meilės vietovei) sąvoka. Įvietintos tėvynės gynėjai dažniausiai yra  konservatyvūs, tačiau radikalai oponuoja globalizacijai, neoliberalizmui, korporacijų goduliui, bet neretai svetingi kitumui. „Stovinčios uolos“ aktyvistai svetingai priima visus juos palaikančius asmenis: visų odos spalvų, hipius ir hipsterius, kitų religijų atstovus, jei tik jie įkyriai nediegia savo tikėjimo: jūs galite būti kitų šamanų, visokių krikščioniškų ar islamiškų tikėjimų šalininkas, jūs galite priklausyti skirtingoms subkultūroms, būti unikaliai apsirengęs ir kita. Svetingumas protesto metu yra ypatinga tiesioginio veiksmo ir atvirumo forma.

Magiškumo ir spektakliško placebo skirtumas yra svarbus kritikuojant vietos spontaniškų protestų savimonę. Magiškumas yra ritualinis ir būtinai dalus, susijęs su dalijimusi, dovanojimu, su svetingumu. O spektakliško placebo efektas yra individualistinis, t. y. nedalus, susvetimėjęs, uždaras ir pragmatiškai egoistinis.

Vartotojo sąmoningumas skiriasi nuo aktyvaus piliečio. Vartotojas yra labiausiai susvetimėjęs, bejėgis individas – nedalomasis. Jis su niekuo nesidalija savo širdimi ir protu, nes neturi jokių dalių: jis yra individas (individuum – lot. nedalus) ir todėl nebegali būti svetingas, t. y. dalus, besidalinantis savo širdimi ir jausmais. Nedalusis renkasi placebą, apgaulingą gyvenimo protezą. Jo svetingumas yra placebas, t. y. netikras. O ritualinė magija reikalauja nuoširdaus dalumo.

Geraint Rowland (Flickr.com) nuotr.

Geraint Rowland (Flickr.com) nuotr.

Atmenate H.K. Anderseno pasaką „Undinėlė“? Už norą būti su mylimuoju reikia atiduoti daug: plaukus, balsą, patirti skausmą vaikščiojant ir sutikti būti prakeiktai, jei princas pamils kitą. Šie egzistenciškai, giliai psichiniai mainai su jūros dugno ragana ir yra magija, maginio mąstymo pavyzdys. Daugelis magijos tyrinėtojų pabrėžia: magija yra dalijimasis širdimi, o tam turi būti dalus – dividas, bet ne nedalusis – individas.

Galbūt žiūrėjote filmą „Prieskonių princesė“ (angl. The Mistress of Spices, 2005, rež. P. M. Berges). Pagrindinė filmo herojė privalo tarnauti prieskonių dvasioms ir nuolatos kalbėtis su jomis. Už tai jai dovanojama galia šias dvasias girdėti, gauti jų palaimą ir kartu įteikiama prievolė: dalintis savo širdimi, išmintimi  su prašančiais žmonėms. Maginis širdies ir dvasių dalijimasis reiškia kartu ir visų, kas į ją kreipiasi suvokimą tol, kol ji pati netampa savimyla, nepareikalauja kito meilės sau, kol netampa individu. Tada ryšys su prieskonių dvasiomis nutrūksta ir jos net imasi keršyti kvailiems ir uždariems „nedalomiesiems“. Tai ir yra maginis mąstymas, nieko bendra neturintis nei su moksliniu pasaulio suvokimu, nei su spektaklio visuomenės manipuliacijomis ir jų gaminamu placebu.

Placebo žmogus tikisi stebuklo iš valdžios. Priešingai, šamanistinis ir genties svetingumas reiškia tokį ritualinį maginį mąstymą, kai dalijimasis nuolatos kuriamas kartu ir todėl yra dalyvavimas ir pasiaukojimas politinėje kovoje. Tuo man „Stovinčios uolos“ ir jos gausių draugų pasipriešinimas, aštri kova su šalmais, dujokaukėmis, šaudymais, barikadomis, paskaitomis ir ritualiniais šokiais primena Kijevo Euro-Maidaną, kur taip pat klestėjo dalijimasis, dovanojimas ir todėl pasiaukojimas.

Dividai, dalieji, niekada nėra tikratikiai: jie puikiai suvokia, kad po metamorfozės, na tebūnie – po radikalaus krypsmo, po anamorfozės – visa kas pasikeičia. Nėra amžinų tiesų ir pasaulio paveikslų, nėra vienintelio išsigelbėjimo slėnio. Kiekviena gentis turi kitus dievus, kitokias apeigas, skiriasi jų šamanų pasakojimai. Be to ir mitai, ir apeigos laikui bėgant kinta. Tuo šamanistinės ir pagoniškosios pasaulėjautos smarkiai skiriasi nuo religinio monoteizmo, kur krikščionybė ar islamas griežtai žiūri savo tiesą ir todėl save skelbia „tikratikiais“. O tie kurie dalijasi savo širdimi ir svetingi kitiems, jie nėra tikratikiai, o atviros dvasios žmonės.

Baltiškasis tikėjimas taip pat yra atkuriamas kaip dalijimasis ir todėl aukojimasis ir būtent taip yra integruojamas į politiką, kaip spektakliško individo priešingybė. O individas tiksliai žino savo rojaus vietą: tai vaizdų supermarketas ir bilietai į jį: pinigų krūva. Jam reikalingas placebas – apgaulinga pergalės tabletė, bilietas į pažadėtą vaizdų ar reklamos rojų. Ir tas tabletes, tą magiją dalina ministeriai. Klasikinė magija su tuo ne tik neturi nieko bendra.

Ko gero pirmoji Lietuvoje placebo interpretacija taikyta aiškinti politinio ir maginio mąstymo sąsajas buvo atskleista Jurgos Ivanauskaitės knygoje „Placebas“. Pagaliau, aiškiai manipuliacinį mąstymą ir etninę magijos tradiciją skiria beveik visi etnologai ir antropologai. J. Ivanauskaitė šiuos du mąstymo tipus supriešina: politines manipuliacijas, placebą, ir maginį mąstymą, burtininkavimą. Dar daugiau, ji parodo, kad melagingų sprendimų gamintojai žudo burtininkavimą ir religiją. Ji rašo: „Metafizinę vienatvę  gilino dar ir tai, jog naujajam Placebo pasauliui nereikėjo nei senojo Dievo, nei senojo tikėjimo.“

Reikia pabrėžti: abu yra ne mokslinio tipo pasaulėžvalgos. Tačiau burtininkavimas ir ne pretenduoja būti mokslu, o saugo savąją maginio mąstymo paradigmą ir ritualus, kurie yra šalia Apšvietos, bet ne prieš ją. O štai placebo specialistai nuolatos dedasi besiremią mokslu, statistika, įvairiausiais duomenimis, tuo pagrindu darydami savo sprendimus.

Šventumas ir politinė arena

Politinė arena yra tam tikro politinio proceso svarbiausi įvykiai, jų vieta ir laikas. Politinė arena nėra nei sostinė, nei ministerija, nei teismai, nors tokia gali tapti. Kiekviena aktyvi bendruomnenė yra pajėgi kurti tokius politinius įvykius, kad laipsniškai svarbiausio, gyvojo politinio proceso ašis tampa jie, jų veikla. Ir nesvarbu, kad vietos bendruomenės save kovai įkvepia folkloriniu politiškumu: vietos vertybių gaivinimu ir aukštinimu, jų atvėrimu pasauliui ir integravimu su panašių kitų grupių vertybėmis.

Šios vertybės, kaip ir su jomis susijęs tikėjimas dvasiomis, vėlėmis, magija priklauso amžiams ir jų gynėjai puikiai supranta savo vertę lyginant su informacinėmis manipuliacijomis, kurios  yra vienadienės plaštakės, be istorijos ir tradicijos, o remiasi tik pelno troškimu ir modernizaciniais gundymais. Dakotos naftotekio tiesimo kompanija rėmė Donaldo Trumpo kandidatavimą, o laimėjęs prezidentas yra didelių naftos korporacijų akcininkas. Jis su didele nepagarba ir ne vieną kartą yra indėnų kilmės senatorę Elizabeth Warren iš Massachusettso paniekinamai vadinęs: „Pocahontas“.

Vietos gyventojų kova ir idėjos dažniausiai yra kupinos mito, ritualo ir todėl magiškumo, kuris esmiškai skiriasi nuo spektakliškos manipuliacijos.  J. Ivanauskaitė pastebi, būtent placebo, manipuliacinių vaizdų ir sprendimų gamintojai turi politinę galią ir neigia ritualinę maginę pasaulėjautą ir vietos kultūras. Todėl bendruomenėms, atsitikus politiniam konfliktui, belieka sukilti ir prieš reginių galią, ir net prieš medijas. Ir šis maištas yra konservatyvus. O politinės galios, net medijų valdytojai, besivadovaujantys apšvietos šūkiais ir noro kovoti prieš prietarus, niekina bendruomenių kovas. Štai kodėl galios turėtojai taip blogai žiūrėjo ir vertino tiek Kintų, Žygaičių bendruomenių, tiek „Stovinčios uolos“ kovas ir jų šventumo retoriką.

Tačiau solidarumas, atvirumas, pasiaukojimas, ilgaamžių tradicijų puoselėjimas, drąsa būti mažuma ir ginti mažumų teises, kvietimas tapti mažuma, sunaikinti savyje hegemoną daro šių bendruomenių kovas patrauklias panašioms grupėms visame pasaulyje. Ir šis konservatyvusis bendruomenių maištas, net jei jis puoselėja folklorinį magiškumą, gali tapti svarbia politine arena. Tokiu dabar tampa „Stovinčios uolos“ konservatyvusis maištas susiduriant su korporacine Amerika ir jos ciniška modernizacija. Donaldo Trumpo laukia susidūrimai su Sioux gentimi, ir ne Baltieji rūmai, o tūkstančių vietinių gyventojų rezistencija jam bus iššūkis. Bendruomenių  atgimimas ir rezistencija yra netikėtumas ne tik JAV prezidentui, kaip ir Lietuvos politiniam elitui, bet ir kairiesiems: ar suvokti, ar remti antikorporacinį, antiglobalistinį konservatyvių bendruomenių maištą?