Kuomet Galileo Galilei numirė, jo rankraščių palikimas atiteko gabiam mokiniui Vincenzo Viviani. Viviani saugojo Galileo darbus savo namuose, tačiau, jausdamas inkvizicijos spaudimą, slėpė rankraščio lapus grūdų aruode. Namą po Viviani mirties paveldėjo sūnėnas iš sesers pusės Jacopo Panzanini. Jis pravėrė aruodą ir rado jame „kažkokius apdangalus“, tuomet liepė juos po truputį pardavinėti vietiniams prekybininkams.

Taip kažkas ir darė – didelę dalį rankraščių pardavė vietiniam veikėjui Cioci. Cioci mokėjo už kilogramą ir naudojo popierių vynioti mortadella, t. y. itališką „šlapenką“. Netrukus po to teisininkas Giovanni Lami, kaip jam įprasta, ėjo vakarieniauti į vieną Florencijos osteria, bet nusprendė, kad pakeliui reikia prigriebti Cioci mortadella grežinėlių, nes jie buvo vertinami geriausiai visoje Florencijoje. Kompanijoje buvęs Giovanni Battista Nelli išsitraukė dešrą ir staiga suprato, kad jie įvynioti į Galileo parašytą laišką. Servetėle jis bandė nuvalyti riebalus, o tada niekam nesakęs įsidėjo laišką į kišenę[1].

Tai pamokanti istorija. Pastaraisiais dešimtmečiais tokios ir panašios situacijos buvo pradėtos vadinti „blunkančiu rašalu“[2]. Filosofijos istorijos tyrinėtojai dažniausiai būna arba tokie, kaip Panzanini, arba tokie, kaip Nelli. Vieni linkę žiūrėti savo reikalų ir atiduoti neaiškius apdangalus dešroms vynioti, o kiti traukia nosinę ir nuo jų valo taukus.

XIX ir XX a., deja, dauguma filosofijos istorikų buvo panzaniniai. Jiems nebuvo svarbu, koks yra tikrasis palikimas. Daug svarbiau buvo pasiekti savo a priori užsibrėžtų tikslų. Todėl ypač daug rašalo nunyko tų mąstytojų darbuose, kurie netilpo į kažkieno išankstines schemas. Tuo tarpu gerai žinoma kai kurių net ir Apšvietos filosofų mizoginija sudarė labai skurdžias sąlygas moterų filosofių darbams išlikti istorijos eigoje.

Net baigę filosofijos programas mažai ką žino apie XVII ir XVIII a. moterų filosofių pasiekimus. Tai – ne koks atsitiktinumas. Tačiau taip nėra todėl, kad jų pasiekimai yra nereikšmingi ar apsiriboja „moteriškais“ reikalais. Priešingai – intelektualinėje priespaudoje gyvenusios ir už išsilavinimą kovoti turėjusios moterys išsiugdė drąsų ir kartais radikalų mąstymą.

„Ai, bet kam jas skaityti, jei jos nebuvo svarbios kitiems grandams? Juk aišku, kad Kantas ar Leibnizas tų moterų neskaitė.“ Čia vėl prabilo vidinis Panzanini! Bent kiek atidesnis kanoninių autorių skaitytojas nesunkiai pastebės, kiek daug dėmesio Kantas skyrė Émilie du Châtelet fizikai arba kiek daug įtakos Leibnizui padarė ledi Anne Conway, jau nekalbant apie dvi Sofijas – vienas pagrindinių Leibnizo dialogo partnerių.

Nereikia pulti skaityti moterų dėl to, kad jos moterys. Turime jas skaityti, jeigu mums rūpi, jog filosofinis rašalas yra apkibęs kokio nors čiočio dešros taukais. O paėmus servetėlę valyti taukus nuo rankraščių yra sunkus, kruopštus, tačiau vertinamas darbas – nesvarbu, ar jie sukurti Galileo, ar Margaretos Cavendish. Pradžiai šiek tiek paryškinsiu bent jau tai, ką paminėjau.

Margareta Lucas Cavendish (1623–1673), Niukaslo grafaitė, buvo pirmoji moteris, apsilankiusi Karališkojoje draugijoje, ir vienintelė, stebėjusi Roberto Boyle’o eskperimentus, tačiau jai niekada nebuvo leista tapti draugijos nare. Pirmoji moteris ten buvo priimta tik 1945 m. Nepaisant to, Cavendish paskelbė ne vieną traktatą apie gamtos filosofiją. Ji taip pat asmeniškai pažinojo didžiuosius to meto mąstytojus – René Descartes’ą, Thomą Hobbesą, Henry More’ą ir kitus. Jų filosofijai kritikuoti ji skyrė nemažą dalį savo pagrindinio filosofinio veikalo Philosophical Letters (1664). Ji taip pat parašė ne vieną grožinį romaną bei politinę utopiją, tarp kurių vienas pirmųjų sci-fi žanro pavyzdžių (angl. The Blazing World, 1666).

Gabrielle Émilie Le Tonnelier de Breteuil, la Marquise Du Châtelet (1706–1749) pirmoji išvertė pagrindinį Newtono veikalą Philosophiæ Naturalis Principia Mathematica (1687) į prancūzų kalbą ir parašė jam įvadą. Vis dėlto, ji nebuvo niutonistė ir savo pagrindiniame veikale Institutions de physique (1740) išdėstė savitą mokslo epistemologiją. Newtonas yra ištaręs nelemtą frazę „hypotheses non fingo“ („hipotezių neišsigalvoju“) ir daugelis fizikų pasekė jo eksperimentais grįsta metodologija. Émilie du Châtelet abejojo grynų eksperimentų reikšme pažinimui. Jos nuomone, hipotezės fizikoje yra būtinos, nes suteikia galimybę ieškoti gamtinių priežasčių, o priežastys pažinimui yra svarbiausios. Šis jos veikalas apie fiziką ir optiką tapo įtakingu, ypač kontinentinėje Europoje, todėl kai Kantas kalba apie Marquise Du Châtelet, atkreipkite dėmesį į mažąją raidelę pabaigoje: Markizė de Châtelet.

Ledi Anne Conway, née Finch (1631–1679) buvo viena iš geriausių britų filosofo Henry More’o (1614–1687) mokinių. More’as, nuo kurio taip pat taukus dar reiks apvalyti, buvo (sic!) žymiausias savo meto filosofas Britanijos salyne. Jo įkūnytas Cambridge’o platonistų judėjimas greitai skynėsi kelią tėvynėje. Judėjimo tikslas buvo išsaugoti metafizinį mąstymą ir suderinti jį su tuometiniu mechanikos mokslu.

Anne Conway by Samuel van Hoogstraten, c. 1662-1667

Anne Conway by Samuel van Hoogstraten, c. 1662-1667

Mechanika žadėjo paaiškinti visus kūninius reiškinius geometriškai, todėl More’as turėjo įrodyti, kad egzistuoja nepriklausomas metafizikos objektas – nekūninė substancija, kurios mechanikos priemonėmis paaiškinti neįmanoma. Vienas iš kandidatų tokiai substancijai yra tuščia erdvė, kuri, būdama nekūninė, yra visų kūnų egzistavimo sąlyga, taip pat yra begalinė, nedaloma, nesunaikinama ir amžina.

Remdamasis tuščios erdvės pavyzdžiu More’as įrodinėjo ir kitų nekūninių substancijų egzistavimą. Prie More’o judėjimo prisidėjo vienas sėkmingiausių visų laikų filosofijos populiarintojų Josephas Glanvillas (1636–1680) ir Rudolfas Cudworthas (1617–1688). Pastarasis buvo ne tik filosofas ir teologas, bet ir klasikas, todėl, gerai išmanydamas klasikinę filosofiją ir biblinę istoriją, ėmė domėtis atomizmo istorija. Jo suformuluota tezė, kad Mozė buvo pirmasis atomistas (bet ne materialistas!) iki šiol žadina vaizduotę. Jis turėjo aiškų tikslą – įrodyti, kad pačių Cambridge’o platonistų filosofija turi gilesnes šaknis negu bet koks ateizmas.

Anne Conway mokėsi filosofijos pagrindų iš More’o ir pamažu iš mokinės tapo lygiaverte pokalbio dalyve. Tai liudija išlikę judviejų laiškai. Panašu, kad Conway nenorėjo pripažinti kūninės ir nekūninės substancijos perskyros, nes ji atveria kelią materializmui, kaip tai nutiko Spinozos ar Hobbeso atveju.

Conway savo filosofijoje siekė atskleisti tikrąją būties vienovės reikšmę. Tam prieštarautų bet koks dualizmas ar atomizmas. Ji laikosi požiūrio, kad būtis yra nedaloma. Jos pagrindine užduotimi tampa išnarplioti trejybės ir pasaulio kūrimo slėpinius tokioje vienovės ontologijoje. Atvirai atmesdama Descartes’o, Hobbeso ir More’o teorijas kaip dualistines, ji semiasi įkvėpimo iš moderniosios kabalistinės minties.

Kūrinija, pasak Conway, nuo Dievo skiriasi tuo, kad yra sudaryta iš monadų (ji pirmoji pavartoja šią sąvoką filosofine prasme), t. y. kintančių, patiriančių ir aktyvių dalelių. Filosofė neigia materialių kūnų egzistavimą, nes kūnas be aktyvumo prieštarautų visa apimančiai gyvybės sampratai. Remdamasi savo monadologija ji sukuria ir teodicėją – paaiškinimą, kaip tobulo Dievo sukurtame pasaulyje egzistuoja laisvė atsirasti blogiui. Priminsiu, kad visa tai buvo paskelbta anksčiau nei Leibnizas pradėjo vartoti monados sąvoką ar buvo paskelbęs savo Essais de Théodicée (1710).

Jos pagrindinio veikalo pavadinimas – Pačios seniausios ir naujausios filosofijos pradai apie Dievą, Kristų ir kūriniją, tai reiškia apie dvasią ir materiją apskritai – buvo akibrokštas, teigiantis, kad pati seniausia filosofija – kabbalah – ir yra pati naujausia. Iš tiesų Conway paverčia tai pačia naujausia mintimi, nes geba kabalistinius principus pateikti kaip filosofines išvadas. Taip ji pastato į vietą Cudwortho bandymą prisigretinti prie Mozės kaip jo paties filosofijos pirmtako. Conway traktatas pirmą kartą pasirodė 1690 m., jau po jos mirties. Ji pati beveik visą gyvenimą kentėjo nuo varginančių galvos skausmų ir mirė būdama keturiasdešimt aštuonerių. Po mirties jos raštus surinko ir suredagavo jos asmeninis daktaras ir artimas bičiulis Franciscas Mercurius van Helmontas (1614–1699).

Tai tik kelios iš daugybės moterų filosofių ankstyvaisiais naujaisiais laikais. Čia kalbu ne apie kelias ir ne keliolika, o dešimtis ir galbūt šimtus, kurių rašalas yra blunkantis. Didelė dalis jų darbų jau yra prarasti, bet dalį vis dar galime atgauti, jeigu būsime vanhelmontai ir nelliai, o ne panzaniniai. Walteris Benjaminas yra taikliai pasakęs, kad kiekvienas kultūros dokumentas yra barbarizmas – bent iš dalies nesuprantamas kitam – todėl jo perdavimas iš rankų į rankas yra pavojingas reikalas. Kiekvieno mąstytojo tikslas yra bent kartais „prašukuoti istoriją prieš plauką“[3] ir pažiūrėti, ką jos kailis išpurtys.

[1] Istoriją atpasakoja Giovanni Targioni-Tozzetti, 1780, Atti e memorie inedite e notizie aneddote dei progressi delle scienze in Toscana, G. Tofani stampatore, pp. 124–125.

[2] Eileen O’Neill, 1997, “Disappearing Ink: Early Modern Women Philosophers and Their Fate in History”. In Janet A. Kourany (ed.), Philosophy in a Feminist Voice: Critiques and Reconstructions. Princeton University Press. pp. 17–62.

[3] Walter Benjamin, 1974, “Über den Begriff der Geschichte”. In Gesammelten Schriften I:2. Suhrkamp Verlag. Frankfurt am Main, p. 697.