Stebint viešojoje erdvėje pasirodžiusius „Brexit“ vertinimus, į akis krinta tokios antraštės kaip „Brexit – sukilimas prieš elitą“ (L. Kojala), „Brexit referendumas siunčia žinią politiniam elitui“ (R. Vilpišauskas), ar net „Brexit – spyris į tam tikrą vietą“ (L. Linkevičius).  Akivaizdų atotrūkį tarp elito ir „paprastų žmonių“ pozicijų išryškina ir tai, jog viena šio politinio klausimo pusė laikoma neracionalia arba populistine: „Norėjosi tikėti, kad triumfuos racionalumas ir sveikas protas, o ne populizmas“ (N. Mačiulis). Taip diskusijai dėl politinio teisingumo suteikiama kovos tarp gėrio ir blogio atspalvių. Simas Čelutka rašo: „Populizmas paremtas emocijų – baimės, pykčio, apmaudo – kurstymu. Jis leidžia nekritiškai, aklai susitapatinti su populistiniais vaizdiniais ir simboliais.“ Vėliau autorius priduria, kad kairiojo populizmo fenomenas, „pasitelkdamas paprastus, emociškai paveikius vaizdinius ir simbolius, suskaldo pasaulį į priešiškas jėgas ir taip skatina neapykantą“ („“Mes“ prieš „juos“?“, IQ, balandžio mėn.).

Atrodo, Brexito kaltininkai aiškūs – tai emocijų užvaldytas, populistinių kalbų suvedžiotas britas, radęs būdą atkeršyti elitui. Nenuostabu, kad kyla noras peržiūrėti demokratinių institucijų procedūras ir atsisakyti tiesioginės demokratijos bruožų: „Daugiau jokių tiesioginės demokratijos išraiškų. Liaudis dar kartą įrodė, kad yra negabi mąstyti“, – rašo T. Žukas, Jaunųjų konservatorių lygos pirmininkas). Nenuostabu, kad kyla noras perauklėti, apšviesti žmones, o neperauklėtus ir neapšviestus atriboti nuo valstybės valdymo, palikti politikos užribyje. Tačiau, prieš darant kategoriškas išvadas apie 52 procentus britų, verta būtų paklausti: iš kur kyla poreikis maištauti prieš elitą? Ar gali būti, kad populizmas ne „suskaldo pasaulį“, o tik paryškina visuomenėje glūdintį susiskaldymą? Galiausiai, ar emocijos, kaip politinės valios šaltinis, visada yra blogis?

 

london-1081820_960_720

 

Norint atsakyti į šiuos klausimus, verta pasitelkti šiuolaikinės belgų filosofės Chantal Mouffe įžvalgas. Knygoje „Demokratijos paradoksas“ (The Democratic Paradox, 2000) Mouffe kritikuoja ideologinį kairiųjų ir dešiniųjų partijų supanašėjimą ir sako, kad būtent jis sudarė sąlygas iškilti radikalioms dešiniosioms partijoms Europoje. Tradicinės kairiosios partijos atsisako pateikti socialistinę alternatyvą įsivyravusiam neoliberaliam demokratijos modeliui, ir vietoj jos siūlo centristinę politiką, dėl kurios iš esmės sutaria su dešiniosiomis partijomis. Sekant A. Giddenso „Anapus kairės ir dešinės“ (Beyond left and right, 1994) bei „Trečiojo kelio“ (Third way, 1998) logika, jau ilgai siekiama peržengti ideologinį kairės ir dešinės pasiskirstymą ir pasiūlyti tokią politiką, kuri būtų palanki visiems sociumo nariams. Gausu nuomonių, kad, sprendžiant šiuolaikines politines problemas, ideologinis kairės ir dešinės konfliktas yra tiesiog nebeaktualus. Iš tokio įsitikinimo kylantis partijų supanašėjimas ir demonstruojamas siekis susitarti dėl pamatinių klausimų eliminuoja esminį demokratinės politikos dėmenį – politinį konfliktą. Nors visiškai įmanomas ir sveikintinas gali būti susitarimas dėl, pavyzdžiui, svarbiausių laisvės ir lygybės principų, kuriais remiasi moderni demokratija, tačiau turi būti paliekama erdvės nesutarti dėl to, kaip šie principai įgyvendinami, kokia socialinė politikos kryptis pasirenkama ir kokios institucijos turi ją įgyvendinti. Pašalinus ideologinio konflikto dėmenį, skirtingi politiniai pasiūlymai nebesivaržo vienas su kitu, nebepasiūlomi alternatyvūs požiūriai į aktualias politines problemas, politinis procesas netenka savo dinamikos ir paprasčiausiai tampa nebeaktualus, nebeįtraukiantis, negyvybingas.

Kokios to pasekmės? Dvejopos. Visų pirma, mažėja žmonių įsitraukimas į politiką. Taip Mouffe paaiškina, kodėl vis mažėja tradicinių partijų populiarumas ir kodėl rinkėjai vis pasyviau dalyvauja rinkimuose. Antra, už politikos ribų paliekama grupė rinkėjų, kurių interesams atstovauti skuba radikalios partijos. Nereikia stebėtis, kad stiprėja imigraciją riboti pasiryžusios politinės jėgos – tokiu pasiūlymu jos sprendžia problemą žmonėms, kuriuos likusios partijos ignoruoja arba kritikuoja už nepagrįstas baimes arba nepragmatišką požiūrį į ekonominę naudą. Analogija su Brexitu akivaizdi – dėl Britanijoje vyraujančio netolygaus gerovės pasiskirstymo tarp įvairių regionų ir socialinių grupių nepasitenkinimas globalių procesų sukeltais padariniais toks stiprus, kad jau per vėlu aiškinti, jog pati narystė ES turi mažai ką bendro su imigrantų antplūdžiu Britanijoje, mat Britanija išlaikė sienų kontrolę; kaip ir mažai kuo ji gali pakeisti globalios ekonomikos diktuojamą mažėjantį darbo užmokestį. Nespėjus tinkamai reaguoti į britų nepasitenkinimą bei rimtai neįvertinus nepasitenkinimo kaip emocijos, atsirado erdvė įsikišti populistinei dešinei, kurios augimas ir keliama grėsmė paskatino konservatorių partiją smarkiai rizikuoti ir iškelti referendumo klausimą. Rezultatai rodo, kad ilgą laiką ignoruotas ir demonizuotas nepasitenkinimas negalėjo paprasčiausiai dingti iš  politikos lauko, nors būtent tai „elitas“ laikytų „proto pergale“.

Čia išryškėja kita problema – emocijomis grindžiamas dalyvavimas politikoje yra pernelyg smerkiamas. Tai koja kojon žengia kartu su įsivyravusia centristinio konsensuso siekiančia iš esmės liberalia partijų politika. Įtaką padarė ir tokie autoriai kaip J. Habermasas arba J. Rawlsas, tad tampa įprasta manyti, kad politines problemas galima išspręsti racionaliu bei ideologiškai neutraliu svarstymu. Knygose „Grįžimas prie politiškumo“ (Return to the political, 1993) bei „Apie politiškumą“ (On the political, 2005), Mouffe argumentuoja, kad siekiant racionaliu mąstymu išspręsti politinius nesutarimus yra pažeidžiama demokratinės politikos esmė. Demokratinė politika turėtų ne neigti, o pripažinti socialinę realybę persmelkiančius ir neišsprendžiamus ideologinius nesutarimus. Racionaliai mąstyti politiką įmanoma tik ignoruojant ją grindžiančias prieštaras: „Politiškumo neigimas nepanaikina paties politiškumo, bet priveda prie sumaišties, kai tenka spręsti iškylančias politiškumo apraiškas.“ Užuot kūrus racionalių argumentų erdvę ir sprendus politinius klausimus, reikėtų užtikrinti piliečių tapatinimąsi su demokratinėmis institucijomis. Tokia būtų jos siūlomos agonistinės demokratijos esmė – natūralius žmones skiriančius antagonistinius konfliktus suderinti su demokratinėmis vertybėmis ir taip paversti juos agonistiniais, nesislepiant po tariama galimybe susitarti. Tai įmanoma tik esant politinių pasiūlymų konkurencijai ir stipriam ideologiniam susitapatinimui su jais, kuris neateina vien iš racionalaus samprotavimo. Greta stipraus Vakarams būdingo pragmatiško individualizmo niekur neišnykęs ir emocijomis pagrįstas sprendimų darymas. Britų referendumo atveju susiklostė paradoksali situacija, kai viena pusė savaime suprantama laikė praktinę narystės ES naudą, ir, ją pasitelkusi, stengėsi atremti emocinį kitų nusiteikimą. Čia būtų klaidinga vienus laikyti „gerais“, o kitus „blogais“, nors tokį vertinimą galima nujausti tuose komentaruose, kurie legitimiu piliečių valios šaltiniu laiko tik racionalų samprotavimą.

Piliečių emocijų ir polinkio identifikuotis neracionaliais pagrindais išvengti neįmanoma. Tol, kol viena pusė rinksis tikėti racionaliu politinių klausimų sprendimu ir ignoruos žmonių emocijas bei norą identifikuotis su stipresniu už save dariniu, tol stiprės radikalūs antidemokratiniai judėjimai. Mouffe siūloma išeitis reikštų ne mažiau populizmo, o daugiau populizmo. Tačiau tokio, kuris būtų suderinamas su demokratinės politikos tikslais ir kuris nesmerktų žmonių, kurie politiką svarsto remdamiesi emocijomis. Toks populizmas laisvai derėtų ir su Briuselio institucijomis bei būtų galėjęs teigiamai paveikti britų pasiryžimą likti ES.