Konstantinas Ostrogiškis – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas, krikščionis ortodoksas (stačiatikis), ant kurio antkapinio paminklo puikavosi epitafija: „pasiekęs šešiasdešimt tris pergales prieš Maskvą ir totorius; krauju nudažęs Rošės, Dniepro, Olšankos upes; pastatęs daug pilių, daug vienuolynų, daug šventų cerkvių tiek Ostrogiškių kunigaikštystėje, tiek ir Lietuvos didžiosios kunigaikštijos sostinėje Vilniuje išmūrijęs…“ Apie Konstantiną Ostrogiškį, Lietuvą, Ukrainą ir ortodoksų tikėjimą kalbamės su ukrainiečių skulptoriumi Piotru Pirogovu – Konstantino Ostrogiškio skulptūros autoriumi. Skulptūra rudenį turėtų būti atidengta Vilniuje. Kalbina Vilniaus Universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro magistrantas Gintaras Sungaila.

 

Prašau, papasakok, apie save.

Mano vardas Piotras; aš – skulptorius. Kilęs esu iš Charkovo, bet dabar gyvenu Kijeve. Šiemet baigiu magistrantūros studijas Kijevo Nacionalinėje vaizduojamojo meno ir architektūros Akademijoje. Mano diplominis darbas – skulptūra „Konstantinas Ostrogiškis – mūšio prie Oršos nugalėtojas“ (Констянтин Острожський переможець битви під Оршею).

Kaip tau kilo skulptūros idėja?

Mane seniai domino Oršos mūšis. Kai atėjo laikas daryti diplominį darbą, nutariau suderintį šį istorinį interesą su užduotimi. Be to, seniai svajojau aplankyti Lietuvą. Šia šalimi susidomėjau besigilindamas į Baltarusijos istoriją – per ją atradau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikimą.

Oršos mūšis pasidarė dar aktualesnis, kai mano šalyje prasidėjo liūdnieji Krymo ir Donbaso įvykiai. Supratau, kad tai – nieko naujo. Kadaise Maskvos kunigaikštystė kėsinosi į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorinį vientisumą; šiandien ji kėsinasi į Ukrainos teritorinį vientisumą.

Tyrinėdamas šią istorinę paralelę ir atvykau į Lietuvą. Keliavau po ją, stengiausi pažinti jos kultūrą ir nutariau sukurti Oršos mūšį įamžinančią skulptūrą. Kalbėjausi su Vilniaus savivaldybės atstovais, susipažinau su Ukrainos ambasados Lietuvoje  kultūros atašė, bendravau ir su Lietuvos diplomatais Kijeve. Kadangi pradinis Oršos mūšio skulptūros sumanymas nederėjo su vietovės, kurioje stovės skulptūra, architektūrine aplinka, bendrai nutarėme, kad labiausiai tiktų mūšio nugalėtojo – Konstantinio Ostrogiškio – atvaizdas.

Hans Krell, Oršos mūšis, 1524-1530

Hans Krell, Oršos mūšis, 1524-1530

Kur stovės ši skulptūra?

Miesto valdžia skyrė puikia vietą – Švč. Trejybės Ukrainos graikų apeigų katalikų bažnyčios kiemą. Ši bažnyčia stovi ant to paties kalno, ant kurio buvo pakarti trys Vilniaus kankiniai (ortodoksų kankiniai, kurių relikvijos šiandien saugomos Vilniaus Šv. Dvasios ortodoksų vienuolyne – G. S.). Dabartinę mūrinę bažnyčią kaip ortodoksų cerkvę 1514 m. fundavo Konstantinas Ostrogiškis. Tai jis padarė po garsiosios pergalės Oršos mūšyje. Po Bresto unijos (1595–96 m. – G.S.) cerkvė atiteko unitams. Žinoma, ironiška, kad dabar priešais unitų bažnyčią stovės ortodoksų karžygio skulptūra, kurio sūnus buvo vienas aršiausių unijos priešų.

Skulptūra jau pagaminta, ji – 230 cm aukščio. Pasirinkau ekonomiškiausią variantą – poliesterio dervą ir bronzą. Kitaip tariant, iš išorės skulptūra bus bronzinė, o viduje – poliesterio derva, medžiaga, panaši į plastmasę. Bendra skulptūros kaina – 2000 eurų. Šiuo metu svarstau, kaip surinkti šią sumą, bendrauju su valdžios atstovais, ortodoksų ir graikų apeigų katalikų dvasininkais, Lietuvos ukrainiečiais. Vien Vilniuje jų – net trys tūkstančiai! Taigi, jei kiekvienas ukrainietis paaukotų po mažiau nei eurą, skulptūra netrukus stovėtų. Idealu būtų paminklą atidengti rugsėjo 8-ąją – per mūšio metines.

Kaip glaustai apibrėžtum projekto meninę idėją?

Istorija kartojasi. Konstantinas Ostrogiškis – bendra Ukrainai, Baltarusijai ir Lietuvai asmenybė, galinti įkvėpti mūsų karius ir tautas. Beje, vakar, bendraudamas su Lietuvos ambasadoriumi Kijeve, sužinojau, kad kaip tik atsirado projektas atstatyti Konstantino Ostrogiškio kapo paminklą Kijeve, Dievo Motinos Užmigimo katedroje (Kijevo olų vienuolyne). Čia Konstantinas buvo palaidotas 1530 m., nes buvo dosnus Kijevo cerkvių rėmėjas. 1941 m. vienuolynas buvo susprogdintas, tuomet sunaikintas ir Konstantino kapas.

O kaip manai – ar ukrainiečiai šiandien jaučia bendrystę su Baltarusija ir Lietuva? Ar Baltarusija ir Lietuva yra ukrainiečių tapatybės dalis? Galbūt ši bendrystė labiau jaučiama Ukrainos vakaruose?

Kodėl vakaruose?

Na, man atrodo, kad Vakarų Ukrainoje yra labiau išvystyta tautinė savimonė. Ar ne?

Pirmiausia turėtume aptarti, kas ta Vakarų Ukraina apskritai. Ji – labai skirtinga. Ten yra Galicija – tradiciškai unitų regionas. Lvovas, Ivano Frankivskas, Ternopolis. O yra Vakarų Ukrainoje ir Volynė, Rovnas, Palesė – Baltarusijos kaimynystė. Ten visai kita, ortodoksų, kultūra. Yra Užkarpatė. Užkarpatėje – visai kitos civilizacijos bruožai. Ten gyvena daugybė subetnosų… Yra ir Bukovina – arčiau Rumunijos… Žodžiu, Vakarų Ukraina labai daugialypė.

Centrinė Ukraina tikrai ne mažiau sąmoninga tautiškumo atžvilgiu. Kijevas – tai juk centrinė Ukraina. Tarasas Ševčenka (ukrainiečių poetas, dailininkas, rašytojas, etnografas, modernios ukrainiečių literatūros pradininkas ir tautinio atgimimo veikėjas – G. S.) kilęs iš Čerkasų, o tai – beveik pats Ukrainos centras. Nepamirškime ir Poltavos… Dnepras… Charkovas, iš kur aš ir pats esu. Pastarasis kraštas vadinamas „Slobožanščina“.

Kas yra „Slobožanščina“? Tai kraštas, į kurį žmonės bėgo, kai valdžia prievarta ortodoksams primetinėjo uniją. Tai Rytų Ukraina! Juk ir Donbase, Azovo pakraščiuose, taip pat turime daugybę puikių rašytojų. Vasilijus Stusas, poetas, disidentas, daugybę metų praleidęs sovietų lageriuose, darbavosi Gorlovkoje ir Doniecke – ten, kur dabar didžiausi neramumai. Vladimiras Sosiūra, rašęs „любіть Україну, як сонце любіть“ („mylėti Ukrainą – tai tarsi mylėti saulę“ – G. S.) taip pat buvo iš Donecko srities, Debalcevo. Daugybė iškilių asmenybių rytuose!

Na, o juk visų ukrainiečių prototipas – Zaparožės kazokai (taip pat Rytų Ukraina – G. S.).  Yra toks ukrainietiškų paveikslų žanras – „Kazokas Mamajus“. Vaizduojamas sėdintis kazokas su tokiu styginiu instrumentu, šalia jo – buteliai, žirgas, moterys, bičiuliai, medžiai… Tai ir yra ukrainiečio prototipas – anarchistinis, daugialypis; atsikartojantis netgi mūsų himne: „…і покажем, що ми, браття, козацького роду“ (ir parodysime, kad mes – broliai, kilę iš kazokų – G. S.). Visa Ukraina kupina kultūrinės įvairovės, Vakarų Ukraina – neypatinga. Vakarų regionas išsiskyrė tik XX a., II pasaulinio metais ir pokariu, kai ten veikė stipri rezistencija.

Kas dėl klausimo apie tapatinimąsi su Lietuva ir Baltarusija – man atrodo, tokio dalyko nėra. Pavyzdžiui, jei palygintume su Rusija, iš kurios dažnai pasigirsta replikos apie sovietmetį: „Juk buvome anksčiau kartu… Reikia būti kartu“, tai tokio mąstymo Lietuvos ir Baltarusijos atžvilgiu, kad buvome anksčiau viena valstybė, nėra. Tauta istorijos nemoka – kada gi buvo ta Žečpospolita? Pas jus, Lietuvoje, jau vargiai prisimena sovietmetį (tikiuosi, ir pamirš), o kur jau čia kunigaikštystės laikai…

Ukrainiečiai jaučia bendrystę su Lietuva kitu atžvilgiu. Egzistuoja stiprus įsitikinimas, kad Lietuva visada palaikys Ukrainą Rusijos agresijos akivaizdoje.

Na o kuo šiame kontekste gali pasitarnauti Konstantinas Ostrogiškis? Ar jis gali tapti tautas telkiančia asmenybe?

Mes, krikščionys, žinome karaliaus Saliamono žodžius: „Kas buvo, vėl bus; kas įvyko, vėl įvyks. Po saule nėra nieko nauja!“ Kartais atsiranda dalykas, apie kurį sakoma: „Žiūrėk, tai šis tas nauja!“ Betgi tas dalykas jau buvo šimtmečiais prieš mus. Kaip dabar neatsimenama buvusių dalykų, taip pat ateities dienomis būsiančių dalykų neatsimins vėliau gyvensiantys žmonės“ (Koh 1,9 – 11). Aktualumas niekada nedingsta – jis gali keisti formą, tačiau turinys lieka.

Yra toks stereotipas, kad Ortodoksų Bažnyčia – tai Maskva. Maskva – visur pagrindinė; nori būti ortodoksu – tapk rusu. Žinoma, aš ir su pačiu žodžiu „rusas“ pasiginčyčiau, jis kažkaip neteisėtai privatizuotas… Pastarosiomis dienomis netgi pasirodė įstatymo projektas – manau, tai tiesiog pokštas, bet visgi – kuris siūlo visuose įvardijimuose Ukrainoje pakeisti žodžius „Rusia“ (Русь), „Rusija“ (ukr. Росія, rus. Россия) į „Moskovija“ (Московія).

Taip, girdėjau apie šį įstatymo projektą, netgi ir skaičiau.

Na, aš manau tai daugiau pokštas. Net jei, kaip sakai, tikrai toks įstatymo projektas įregistruotas, turbūt niekas už jį nebalsuos. Bet grįžkime prie Konstantino.

Jis parodė, kad nebūtina būti rusu arba graiku, kad būtum ortodoksas. Gyvendamas heterodoksinėje valstybėje (juk ir karūna, ir kunigaikštystė buvo katalikiškos), jis laikėsi ortodoksų tikėjimo ir ugdė ortodoksų kultūrą ir mokslą. Jo sūnus rėmė Ivaną Fiodorą (pirmųjų spausdintų rusiškų ir ukrainietiškų knygų spausdintoją – G. S.). Nenorėčiau, kad būtų sureikšminta jo kova su Maskva: istorija keičiasi, šiandien priešai – vieni, rytoj – kiti. Kovojome ir su rusais, ir su lenkais, ir su turkais. Jo patriotizmą įkūnija ne neapykanta Maskvai, o meilė savo šaliai – Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.

Nors ir tuo metu Abiejų Tautų Respublikoje ortodoksų tikėjimas buvo daugiau valstiečių, o ne kilmingųjų tikėjimas, Konstantinas kėlė jo lygį – fundavo šventoves, rėmė kultūrą. Jis kvietė prie intelektualios ortodoksų tikėjimo recepcijos. Vietoje įprasto ortodoksams atsiribojimo kontempliatyviame dvasingume ir socialinių realijų nereflektavimo, jis kvietė intelektualiai įsilieti į savo valstybės visuomenę.

Įdomu, kad Konstantino Ostrogiškio drabužiai skulptūroje turi rytietiškų bruožų.

O, taip! Juk Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė jo laikais buvo didžiulė, ji siekė Juodąją jūrą. Tuomet sklido turkų įtaka, labai akivaizdi kazokų šablėse (шабля – lenktas kazokų kardas, kilęs iš turkų kiličo – G. S.) ir šarovaruose (шаровари – kazokų kelnės, kilusios iš turkų šalvarų – G. S.). Mano pagrindinis šaltinis buvo Konstantino Ostrogiškio portretas – porsuna.

Galbūt mūsų skaitytojams galėtum pasidalyti projekto sąskaitos numeriu, idant norintieji galėtų paremti paminklo statybą?

 Būčiau labai dėkingas. Aukas galite siųsti į sąskaitą LT 79 7300 0101 3433 3255.