Ar universalios klasės idėja tebėra aktuali? Koks šiandien santykis tarp darbo, kapitalo ir kuriamos vertės? Kokiais pjūviais įmanoma (tačiau gal pražūtinga) skirstyti visuomenę? Kur atsiranda tie, kurie nepatenka į jokią klasių lentynėlę?
Neaiški situacija lietuviškosios politinės linijos kairėje verčia paklausti: kas yra leftistai? Iš kur jie atsirado? Ar Lietuvoje jų būta?
Jau šį mėnesį Suomija dviem tūkstančiams darbo neturinčių piliečių pradės kas mėnesį mokėti po 480 eurų. Prieš atmesdami šią idėją kaip dar vieną Skandinavijos leftistų beprotybę, turite žinoti, jog „Visuotines bazines pajamas“ (angliškai vadinamas UBI) palaikė visų politinių spektrų žmonės, tarp kurių netgi tokie liberalios ekonomikos teorijos grandai kaip Miltonas Friedmanas ir Friedrichas Hayekas.
Viešoji erdvė – parkai, skverai, aikštės, stadionai, vaikų žaidimų aikštelės – savaime suprantamybė, tiesa? Tačiau ar erdvės viešumas visuomet reiškia ir jos bendruomeniškumą? Šio klausimo paskatinti DOXOJE kalbiname du architektus, miesto erdvių teoretikus ir bendruomeninių iniciatyvų organizatorius Constantiną Petcou ir Doiną Petrescu.
Vizualinis „šovinizmas“ – taip bent jau iš dalies galėtume apibūdinti būvį, kuriame funkcionuoja pirkimo ir pardavimo procesai, akį laikantys bene paveikiausia ir galingiausia mūsų jusle. Vaizdų svarba neabejojame tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime, į kairę ir į dešinę dalindamiesi ne tik akį pamaloninančiomis asmenukėmis, bet ir logotipais, socialinių tinklų iliustracijomis, išmaniomis pakuotėmis ar dėmesį išsaukiančiais katalogais.
Keli tolimi ir artimi atvejai, kurie simptomiškai aprašo mūsų socialinį-politinį procesą: pasipriešinimas skalūnų dujų projektams Lietuvoje, „Naisių vasaros“ – LVŽS – pergalė rinkimuose, emancipacinis kairiųjų žlugimas ir naujos konservatyviosios reformos. Tačiau pradėsiu nuo palyginimo.