Indų reikalavimai gražinti Londone esančius meno kūrinus ir artefaktus lietuviui gali atrodyti perdėti. Juk mes kalbame apie žmonijos istoriją, meną ir mokslą, neapribotus vienos tautos. Bet įsivaizduokite, kad Sovietų okupacijos metais iš Lietuvos būtų masiškai išgabenti meno kūriniai. Tarkime, Aušros vartų Marija ar pan. šiandien kabotų Ermitaže. Viskas atrodytų kiek kitaip, ar ne?
Kuo įprasta kaltinti žmones, išgyvenusius seksualinę prievartą?
Ar universalios klasės idėja tebėra aktuali? Koks šiandien santykis tarp darbo, kapitalo ir kuriamos vertės? Kokiais pjūviais įmanoma (tačiau gal pražūtinga) skirstyti visuomenę? Kur atsiranda tie, kurie nepatenka į jokią klasių lentynėlę?
Neaiški situacija lietuviškosios politinės linijos kairėje verčia paklausti: kas yra leftistai? Iš kur jie atsirado? Ar Lietuvoje jų būta?
Jau šį mėnesį Suomija dviem tūkstančiams darbo neturinčių piliečių pradės kas mėnesį mokėti po 480 eurų. Prieš atmesdami šią idėją kaip dar vieną Skandinavijos leftistų beprotybę, turite žinoti, jog „Visuotines bazines pajamas“ (angliškai vadinamas UBI) palaikė visų politinių spektrų žmonės, tarp kurių netgi tokie liberalios ekonomikos teorijos grandai kaip Miltonas Friedmanas ir Friedrichas Hayekas.
Viešoji erdvė – parkai, skverai, aikštės, stadionai, vaikų žaidimų aikštelės – savaime suprantamybė, tiesa? Tačiau ar erdvės viešumas visuomet reiškia ir jos bendruomeniškumą? Šio klausimo paskatinti DOXOJE kalbiname du architektus, miesto erdvių teoretikus ir bendruomeninių iniciatyvų organizatorius Constantiną Petcou ir Doiną Petrescu.