Apie kokią kritiką valdančiosios galios atžvilgiu galime kalbėti, jei tam, kad galėtų kurti ir palaikyti tapatybę, kritikuojančiajam būtinas palaikymas iš tos pačios valdančiosios galios? Tokiu atveju kyla grėsmė, jog teatro pasirodymai bus suvokti (tik) kaip pramoga, kuri pasibaigia vos uždarius salės duris.
Konceptualus pokalbis su tarpdisciplininius ir medijų menus plėtojančiais Gediminu ir Nomeda Urbonais, kurio metu siekta išsiaiškinti, kas šiems kūrėjams yra šiuolaikinis menas ir menas apskritai, kaip jie įsivaizduoja kuriančiojo ir suvokiančiojo santykį, galiausiai – kaip suvokia kultūrą šiandieniniame medijų persmelktame pasaulyje.
Menas gali priešintis galios struktūroms, siūlydamas pokyčius institucijų veikime, naujus bendradarbiavimo metodus, įvairius būdus struktūruoti darbą, skirtingus būdus patalpinti objektus kambaryje, skirtingus būdus bendrauti.
Ar teatro istorija yra istoriška? Klasikai kalbina kritikus – nedidelis tête-à-tête, mėginant aptarti šiuolaikinę teatro situaciją Lietuvoje. Apie publikos suverenitetą, „ketvirtąją sieną“, technologijų galią, mirtį teatre ir kiną. Dalyvauja teatrologai Vaidas Jauniškis ir Rasa Vasinauskaitė.
Šių metų Tarptautinio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) programoje svečiuojasi čekų filmas „Gotlandas‟. Juostoje penki jaunieji Čekijos kino kūrėjai ekranizavo Mariuszo Szczygieło knygą „Gotlandas: beveik tikros istorijos iš vienos Čekoslovakijos dalies‟. Nusprendėme pakalbinti patį autorių. Tekstas – gimęs iš pokalbio su knygos autoriumi apie jo knygą ir kiek kitokią istorijos pasakojimo ir rašymo praktiką.
Dažnai pasigirsta apokaliptinių pareiškimų, kad menas ir menininkai tapo visiškai nereikalingi visuomenėje, kad dauguma žmonių nesidomi menu. O jei šią menininkų ir dalies mąstytojų kartojamą nuomonę kiek apverstume ir paklaustume: ar menui reikalingi žmonės, ar patys menininkai neužprogramuoja žmonių nusisukimo pasirinktu požiūriu į meną, estetiką ir kūrybą?