Nihilizmu, pesimizmu, savižudybės adoracija, prielankumu totalitarizmui – kuo tik nebuvo kaltinamas rumunų rašytojas Emilis Cioranas (1911-1995). Dėl kiekvieno iš epitetų galima ginčytis, tačiau viena aišku: Ciorano veikaluose keliamas rūpestis rezonuoja su XX a. absurdo tema ir mąstytojų jau nuo seno ramybėje nepaliekančiu bepagrindybės klausimu.

Albert‘as Camus „Sizifo mitą“ pradeda be užuolankų: Yra tik viena tikrai rimta filosofinė problema – savižudybė. Nuspręsti, ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum, ar ne, – reiškia atsakyti į pagrindinį filosofijos klausimą. Visa kita – ar pasaulis trimatis, ar esama devynių ar dvylikos proto kategorijų – ne tokie svarbūs dalykai. Tai jau žaidimai. Pirmiausia reikia duoti atsakymą. Ciorano laikysena kyla iš to paties filosofinio klausimo, tačiau atsakymo taip lengvai nepasiūlo. Daugiau nei pusę gyvenimo tik prancūziškai kūrusio rašytojo veikalus persmelkia dar jaunystėje, vos 21-erių, iškelta abejonė: ar gali būti, kad egzistavimas yra mūsų tremtis, o niekis – namai?

Abejonė, nei-nei­ situacija, yra didumos Ciorano tekstų išeities taškas. Pesimizmas jo niekuomet neprisiimamas kaip poza ar vaidmuo, rašytojas neužsižaidžia tamsių įvykių vaizdavimu, o pesimizmas, trykštantis iš prozos eilučių, turi keisto pasitenkinimo atspalvį. Čia nėra vietos prarastų Edeno sodų nostalgijai ar pavienės žmogiškosios tragedijos atpasakojimui; Ciorano tekstais kalba pats būties tragiškumas. Kalba ramiai, neįmantraudamas, tačiau su lengvu džiugesiu. Cioranas godžiai skaitė Nietzsches veikalus, tad gal ir nėra perdėm dirbtina vesti paralelę tarp Nietzsches „Linksmojo mokslo“ ir Ciorano džiugaus pesimizmo. Kai ima kalbėti būtis, ataidi ir niekis – pakylėtai, skambiai, ritmingai.

Visuomet gyvenau slegiamas neįmanomybės gyventi. Vienintelis dalykas, padaręs mano egzistavimą pakenčiamu, tai smalsumas pamatyti, kaip pereisiu iš vienos minutės, dienos ar metų į kitus („Apie nepatogumą būti gimusiam“).

Nuotr. Vaidos Kalkauskaitės

Nuotr. Vaidos Kalkauskaitės

 

(ištrauka)

I

Trečia ryto. Suvokiu šią sekundę, po to kitą – skaičiuoju kiekvieną minutę.

Kam visa tai? Nes esu gimęs.

Tokiomis nemigo naktimis aikštėn iškyla gimimo klausimas.

*

„Nuo tada, kai atsiradau pasaulyje“. Šis nuo tada man atrodo pilnas tokios siaubingos prasmės, kad ima darytis nepakeliamas.

*

Esama pažinimo, kuris numeta svarsčius ir priartina prie to, kas daroma. Tokiam pažinimui niekas neturi pagrindo, išskyrus jį patį. Iki koktumo išgrynintas kaip objekto idėja, jis išreiškia kraštutinį žinojimą, pagal kurį atlikti ir neatlikti kokį nors veiksmą yra tas pats, ir kuris yra lydimas tokio pat kraštutinio pasitenkinimo, kaskart kartojant, kad kiekvienas gestas tėra jo papildinys, kad niekas nesiremia jokia substancija, kad „tikrovė“ priklauso beprotybės sričiai. Tokį pažinimą derėtų vadinti pomirtiniu: jis veikia tarytum pažįstantysis būtų išsyk gyvas ir miręs, būtis ir būties prisiminimas. „Tai jau praeitis“, – sako jis apie viską, ko pasiekia dar vyksmo metu, kuris tam tikra prasme visuomet pašalinamas iš dabarties.

*

Mes nejudame mirties link, mes tiesiog bėgame nuo gimimo katastrofos, blaškomės išvengę pražūties ir siekdami ją pamiršti. Mirties baimė tėra ateities projekcija tos baimės, kuri kyla iš mūsų pirmosios akimirkos.

Žinoma, mums atgrasu gimimą laikyti rykšte: negi mums nėra įkalta į galvas, kad jis yra gerasis valdovas ir kad blogiausia mūsų laukia kelio pabaigoje, o ne pradžioje? Blogis, tikras blogis, veikiau yra mūsų, o ne priešais. Tai praslydo pro Kristaus akis, tačiau neliko nepastebėta Budos: „Jei pasaulyje nebūtų trijų dalykų, mokiniai, Tobulumas niekuomet jame neatsirastų…“ Pirmiau nei senatvę ir mirtį Buda pamini gimimą – visų silpnybių ir negandų šaltinį.

*

Galima ištverti bet kokią tiesą, kad ir kokia griaunanti ji būtų, jei tik ji atstoja viską, jei tik yra tiek pat gyvybinga, kiek ir viltis, kurios vieton ji stojasi.

*

Nutarta: nedarysiu nieko. Tačiau matau bėgant valandas – verčiau pamėginti jas kuo nors užpildyti.

*

Nebūtina prisiversti rašyti veikalą, tereikia pasakyti ką nors, kas paragintų suklusti apsvaigusįjį ir mirštantįjį.

*

Niekas taip gerai neįrodo žmonijos nuosmukio, kaip tai, jog neįmanoma rasti nė vienos tautos ar genties, kur gimimas sukeltų gedulą ir aimanas.

*

Sukilti prieš paveldėjimą reiškia sukilti prieš milijardus metų, prieš pirmąją ląstelę.

*

Kiekvienos linksmybės pradžioje ar bent pabaigoje esama dievo.

*

Niekuomet nesijausti gerai tiesioginėje duotyje, būti gundomam to, kas pirmiau manęs, kas mane nutolina nuo čia – daugybės akimirkų, kai manęs, negimusiojo, nebuvo.

*

Negarbės anatomijos poreikiai. Mieliau būčiau budelio sūnus.

*

Kokią turite teisę melstis už mane? Man nereikia užtarėjo, išsikapstysiu pats. Užtarimą iš nelaimingojo galbūt ir priimčiau, tačiau iš nieko kito, net jei tai būtų šventasis. Negaliu pakęsti, kai rūpinamasi mano išganymu. Jei jį perprasiu ir jo išvengsiu – koks plepumas jūsų maldų! Nukreipkite jas kitur; vis viena paklūstame skirtingiems dievams. Jei manieji yra bejėgiai, esama pagrindo manyti, kad jūsiškiai ne ką pajėgesni. Net jei jie būtų tokie, kokius juos įsivaizduojate, jiems trūktų galios mane išgydyti nuo siaubo, senesnio už mano atmintį.

*

Koks varganas dalykas yra potyris! Galbūt pati ekstazė yra ne kaži kas daugiau.

*

Išardyti, sunaikinti – tai vienintelis tikslas, kuriam gali pasišvęsti žmogus, jei siekia, kaip visa rodo, skirtis nuo Kūrėjo.

*

Žinau, kad mano gimimas yra atsitiktinumas, juokingas nutikimas, tačiau kai užsimirštu, elgiuosi taip, tarsi jis būtų reikšmingas įvykis, būtinas pasaulio tvarkai ir pusiausvyrai.

*

Būti įvykdžius visus nusikaltimus, išskyrus tapimą tėvu.

*

Žmonės dažniausiai laukia nusivylimo: jie žino, kad nereikia nekantrauti, jis ateis anksčiau ar vėliau ir suteiks reikiamo laiko, kad jie galėtų atsiduoti tos akimirkos reikalams. Visai kitaip dalykai atrodo klydusiajam: šį nusivylimas aplanko tuo pat metu kaip ir veiksmas, jo nereikia laukti, jis visuomet jau čia. Išsilaisvinęs iš laiko sekos, nusivylimas sunaikina bet kokią galimybę ir perteklingą ateitį. „Aš negaliu su jumis susitikti jūsų ateityje“, – sako jis kitiems. „Mes neturime nė vienos bendros akimirkos“. Taip yra todėl, kad tokiam nusivylimui visa ateitis jau atėjusi.

Kai suvokiame pabaigą dar pradžioje, judame greičiau nei laikas. Nušvitimas, pritrenkiantis nusivylimas, suteikia tikrumo, kuris klydusįjį išlaisvina.

*

Vos išsivadavęs nuo galimybių, vėl jose įsipainioju, ar tikriau, atsiduriu pusiaukelėje tarp galimybių ir to, kas jas panaikina, to, kas neturi nei vardo, nei turinio, to, kas yra niekas ir kartu viskas. Norint peržengti galimybes, tereikia vieno lemtingo žingsnio; niekada jo nežengsiu. Prigimtis mane verčia plūduriuoti, užsibūti dviprasmybėje; bet jei pamėginčiau tai kaip nors įveikti, žūčiau per savo išganymą.

*

Manoji geba nusivilti pranoksta intelektą. Jos dėka galiu suprasti Budą, bet ji mane ir sulaiko, kad juo nesekčiau.

*

Tai, ko nebegalime apgailėti, praranda reikšmę ir nustoja egzistuoti. Dabar aišku, kodėl praeitis taip greitai liaujasi mums priklausyti ir tampa istorija, tuo, kas nesusiję su jokiu žmogumi.

*

Savo būties gelmėje trokšti būti tokiu pat beturčiu, tokiu pat pasigailėtinu, kaip Dievas.

*

Tikrasis ryšys tarp būtybių steigiamas tik nebylioje esatyje, per aiškų nebendravimą, per paslaptingus ir nebylius mainus, kurie primena vidinę maldą.

*

Tai, ką žinau būdamas šešiasdešimties, žinojau jau dvidešimties. Keturiasdešimt metų ilgo, bereikalingo plušėjimo, kad tai pasitvirtintų…

*

Esu taip tvirtai įsitikinęs, jog visa yra netekę patvarumo, pagrindo ir pateisinimo, kad bet kuris pamėginęs man prieštarauti, kad ir kaip tą žmogų gerbčiau, man atrodytų esąs apgavikas arba bukagalvis.

*

Nuo vaikystės jaučiau tekantį laiką, nesusietą su jokia nuoroda, veiksmu ar įvykiu, laiko atsiskyrimą nuo to, nėra laikas, jo autonomišką egzistavimą, ypatingą padėtį, jo karalystę, jo tironiją. Kaip niekad aiškiai prisimenu tą popietę, kai pirmąsyk priešais tuščią pasaulį buvau ne daugiau nei akimirkų tėkmė, sukilusi tam, kad susigrąžintų savo vaidmenį. Laikas atsiskyrė nuo būties mano nenaudai.

*

Skirtingai nei Jobas, neprakeikiau dienos, kai gimiau. Tačiau visas likusias dienas pripildžiau prakeiksmais ir anatemomis…

*

Jei mirtis turėtų tik neigiamą pusę, mirti būtų neįgyvendinamas veiksmas.

*

Visa yra; nieko nėra. Abi formuluotės suteikia vienodo giedrumo. Neramieji, jų nelaimei, lieka tarp dviejų pasirinkimų, virpėdami ir sumišę, pavaldūs niuansui, negebantys įsitvirtinti saugioje būtyje arba būties stokoje.

*

Šioje Normandijos pakrantėje dar visai rytmetį man nereikia žmonių. Greta besisukiojančios žuvėdros mane erzina, jas nuveju akmenimis. Jų nepaprastai šaižūs klyksmai. Suprantu, kad man kaip tik to trūko, kad tik pražūtingas atsitikimas gali mane nuraminti ir kad šįryt atsikėliau tam, kad jį sutikčiau.

*

Būti gyvam – staiga mane pribloškia šio pasakymo keistumas, tarsi jis niekam nebūtų taikomas.

*

Kaskart, kai nesiseka ir man pagailsta savo smegenų, mane apima nepergalimas noras skelbti. Štai tuomet pamatau, iš kokių menkystės bedugnių iškyla reformatoriai, pranašai ir gelbėtojai.

*

Norėčiau būti laisvas, beprotiškai laisvas. Laisvas kaip mirties naujagimis.

*

Jei į aiškumą įsivelia tiek dviprasmybės ir sumišimo, tai tik dėl to, kad prastai išnaudojame savo nemigos laiką.

*

Gimimo šešėlis, mus nukeldamas prieš mūsų praeitį, atima alkį ateičiai, dabarčiai ir netgi praeičiai.

*

Reta būna dienų, kai projektuojamas poistorėje nesigelbsčiu juoku iš dievų, kurie išnyra žmogiškojo epizodo pabaigoje.

Mums reikia kitos vizijos, kadangi šioji apie Teismą jau nieko nebetenkina.

*

Idėja, būtis – kad ir kas įsikūnytų, visa praranda pavidalą, virsta grotesku. Išsipildymas nuvilia. Niekuomet nevengti galimo, patogiai išsitiesti amžinoje nemigoje, užmiršti gimti.

 

Vertimas Dainos Habdankaitės

iš Emil Cioran De l’inconvénient d’être né, Gallimard, 1987