2015 metų gale Irano ajatola Ali Khamenei Islamo vienybės konferencijoje sakė kalbą, kurioje šiuolaikines Vakarų visuomenes kritikavo ir palygino su dvasią praradusiu pasauliu, kuris egzistavo prieš pranašo Mohamedo gimimą. Pusantro tūkstantmečio senumo pavyzdžiai buvo pasitelkti šiuolaikinei politikai ir ekonomikai kritikuoti, kad būtų mobilizuotos musulmonų populiacijos bei įvykdyti pokyčiai, sekant pranašo pavyzdžiu. Kitaip tariant, objektyvų pokytį dabartyje yra skatinama atlikti remiantis subjektyvia praeities interpretacija, pastarajai suteikiant nekvestionuotinos tiesos prieskonį.

XX a. atskleidė, jog subjektyvios (ir kolektyvinės) fantazijos, mitai ir prasta jų interpretacija gali nusiaubti ištisas šalis, o žlugus didžiosioms ideologijoms palikti net labai realias aukas bei griuvėsius. Užtenka pažvelgti į dabartinę Siriją, kad įsitikintum, jog atitinkamos idėjos – prasta ekonomika, politinė galia, rytų–vakarų ideologinė opozicija – turi katastrofiškus ir negrįžtamus padarinius realybėje. Ir vice versa, nuskurdinti regionai gimdo populiacijas, kurios dažnai krypsta į fašistines tendencijas, reprodukuoja ideologijas „iš apačios“. Greta šios mito ir realybės santykio problemos yra ir kita – subjekto ir objekto bei jų santykio.

Ją reikia suvokti ne vien metafiziškai, kaip klausimus apie būtį, idėjas ar pažinimą. Išsivysčius psichoanalizei ir plėtojantis, pavyzdžiui, kvantinei fizikai, taip pat pasirodo, jog šie klausimai remiasi sudėtingesne logika negu binarinė objekto-subjekto opozicija. Psichoanalizė paneigė objektyvaus žinojimo mitą, prilygindama pozityvizmą fantazijai, o kvantinė fizika, pasiremdama dvigubo pjūvio (angl. double-slit) eksperimentu, kvestionuoja nuo subjekto nepriklausomos materijos sampratą. Vadinasi, objektyvi realybė bei subjektas yra veikiau susiję, negu atskirti. Ideologinė subjekto-objekto skirtis įsteigia atitinkamą žmogaus ir materijos santykį, kuris priklauso nuo tuometinio predikamento. Ši tendencija matoma ir dabartinėje Europoje, o žvelgiant globaliai, kapitalistinė ekonomika yra įsteigusi tokį realybės modelį, kuriame subjekto ir objekto santykis privilegijuoja atitinkamus sluoksnius ar ištisas populiacijas kitų atžvilgiu.

David Delruelle, Right before the storm

David Delruelle, Right before the storm

Verta pradėti nuo pavyzdžių apie smurtą, nes jie geriausiai atskleidžia atotrūkį tarp ideologijos, apeliuojančios į amžiną tiesą, ir realybės, kuri lieka šioms ideologijoms žlugus. Tada pasirodo, kad po visų mobilizacijų, populizmo ir įtikinėjimų lieka griuvėsiai, tikresni už besikartojančius „šviesaus rytojaus“ pažadus. Šis neatitikimas tarp steigiamos normos ir jos žalingų padarinių realybėje nėra vien karo logikai būdingas fenomenas. Pavyzdžiui, lygiai tokia pačia logika steigiama skirtis tarp biologinės ir socialinės lyties, vieną iš jų natūralizuojant kitos sąskaita, įsteigiant heteronormatyvumą. Idealizuota ir natūralizuota biologinės lyties samprata tampa atspirties tašku, kurio atžvilgiu konstruojama nuo šios normos nukrypusių subjektų realybė. Tokios ideologinės spekuliacijos kaip heteronormatyvumas turi labai realius padarinius asmenims, kurie į šią normą nepapuola. Tokią natūralizuotą realybės steigtį reikia traktuoti pagal jos funkciją „skaldyk ir valdyk“ – tai yra kaip kontrolės mechanizmą.

Galingai veikianti kalba

Naujausioje savo knygoje „Performatyvios susibūrimo teorijos užrašai“ (Notes towards a performative theory of assembly, 2015) filosofė ir lyčių studijų teoretikė Judith Butler plėtoja gležnumo (angl. precarity) sąvoką. Ši sąvoka apibrėžia atvirą, bet priklausomą nuo Kito gyvybę: filosofės žodžiais tariant, „netgi kaip lokalizuotos gyvybės mes visados esame kažkur kitur, visados apibrėžti visuomenės, kuri peržengia mūsų ribas.“ Taigi pats žmogiškosios gyvybės ir jos socialumo pagrindas, pasak J. Butler, yra gležnas. Jo esmę sudaro, viena vertus, priklausomybė nuo Kito, o kita vertus –  skirtis tarp „normalaus“ gyvenimo, įtraukto į politinės ir ekonominės reprezentacijos lauką, bei „marginalaus“ gyvenimo, kuris yra potencialus pasityčiojimo, fizinio smurto, ekonominės eksploatacijos, prievartos ir t.t. objektas.

Reikia pabrėžti, kad kalbame būtent apie objektus: gyvas ir subjektyvus yra heteroseksualus baltaodis vyras yra pajėgus turėti ir statišką identitetą (jo priklausomybės „sutvarkytos“), ir būti lankstus bei dinamiškas normos ribose, o tai atitinka rinkos ekonomikos poreikius – tai būtina sąlyga reprezentacijai. Nereprezentuojamas yra gyvas numirėlis: tai – kūnas kaip mėsa, talpinanti tik neigiamybę, natūralus blogio lopšys, iš kurio heteronormatyvumą puola homoseksualumas, drug kultūros, subkultūros, romai, pabėgėliai, taigi, į reprezentacijos lauką nepapuolančios grupės.

Šioms grupėms, kurios neturi jokios ideologinės, kultūrinės ar bet kokios kitokios vienybės, yra vieningai primetama objektyvizuota būtis. Kitaip tariant, jų būtis yra objektyvizuojama taip, kad atrodytų lyg blogis savaime, tuo tik sustiprinant normą, kurios pagrindu ir yra vykdoma diferenciacija. Įsteigti normą – tai ne vien atlikti ekonomines ar įstatymines pertvarkas, bet ir paveikti kalbą, inkorporuojančią ir natūralizuojančią socialinę atskirtį. Šis diskriminacinis kalbos potencialas, susijęs su materialiais pokyčiais realybėje, yra esminės Butler filosofijos sampratos – performatyvumo – esmė.

Visų pirma, performatyvumas yra tam tikra kalbos ir veiksmo vienovė. Šią sampratą Butler skolinasi iš Johno Langshaw Austino, britų kilmės kalbos tyrėjo ir filosofo. Austinas teigia, kad performatyvumas „indikuoja tokį pasakymą, kuris tuo pačiu atlieka veiksmą, – tai neturi būti suvokiama kaip tiesiog kažkokio turinio išraiška kalba.“ Kaip pavyzdį jis pateikia kunigo žodžius per vestuvių ceremoniją: „Dabar jūs esate vyras ir žmona.“ Ši verbalinė deklaracija atlieka ypač svarbų socialinį veiksmą, susiedama du subjektus įstatyminiais, ekonominiais, religiniais ar kitokiais saitais. J. Butler papildo, jog performatyvumas yra tokia kalba, kuri sukuria realybėje tai, ką pasako, arba inicijuoja atitinkamą veiksmų seką, kitaip tariant, turi galią: „Esmė ne ta, kad kalba veikia, bet kad ji veikia galingai.“

Taip žvelgiant, tampa tiek pat svarbu ir konkretūs veiksmai, pavyzdžiui, įstatyminiai ar ekonominiai pokyčiai, ir juos legitimuojantis diskursas. Anot filosofės, tokia performatyvumo sąvoka leidžia daryti keturias išvadas:

  • performatyvumo teorija (toliau – performatyvumas) yra kritika pozityvizmui, kurio atsparos taškas – tai ribotas suvokimas, kas yra daiktas iš esmės (tai – fetišistinis objekto suvokimas);
  • performatyvumas kritikuoja metafizines kultūrinių kategorijų prielaidas, kurios objektyvizuoja pačią socialinę realybę, žmogaus būtį (vėlgi fetišistinė logika);
  • performatyvumas dekonstruoja procesus, kurie skirti mąstymo modeliams apie realybę formuoti, taigi analizuoja struktūras, reikalingas, kad funkcionuotų tiesos režimai;
  • performatyvumas demaskuoja, kaip tokie režimai realizuojasi socialiniuose dariniuose.

Šį teorinį modelį realybėje iliustruoja Jungtinės Karalystės premjero Davido Camerono pasisakymas imigracijos klausimu: premjeras imigrantus pavadina „swarm“, „imigrantų spiečiumi“. Šis pasakymas nėra vien atitinkamos antiimigracinės politikos išraiška: tai – performatyvus veiksmas, lemiantis atitinkamų grupių savivoką pabėgėlių klausimu, savivoką, kuri veda į apčiuopiamą veiksmą.

Camerono teiginys atitinka keturias viršuje pateiktas išvadas. Visų pirma, imigrantams yra primetama „spiečiaus“ būtis, kuri turi neigiamų konotacijų. Taip apribojama žinutės gavėjo savivoka imigracijos klausimu. Antra, kultūriniai, ekonominiai ar, apibendrinant, socialiniai skirtumai yra redukuojami į „mes versus spiečius“ konfliktą, sukuriant oponuojančias viena kitai stovyklas, kurias atspindi kairės–dešinės politinė skirtis. Taigi Camerono pasakymas sukuria atitinkamą pasaulėvaizdį, apibrėžia grėsmę išorėje ir suskaldo populiacijas viduje, – visa tai turi realius padarinius tiek imigrantams, tiek Jungtinės Karalystės tolimesnei politikai. Iš esmės toks pasakymų interpretavimas atitinka Slavojaus Žižeko siūlomą smurto kritiką: reikia atrasti sąryšius tarp fenomenų, kurie, prisidengdami atitinkamomis vertybėmis, tiesomis, nustato ribą tarp privilegijuotų subjektų bei asmenų, kuriems galima leisti numirti neprisiimant atsakomybės.

Tačiau ribos nustatymas nėra paskutinis žingsnis. Sekant Camerono pavyzdžiu, imigrantų sulyginimas su spiečiumi, šis siaubingas hičkokiškas imigrantų vaizdavimas turi ir mobilizacinę paskirtį tapatybės pagrindui. Butler teigia, kad „tokie aktai, gestai, vaidyba, nors ir sukonstruoti, yra performatyvūs ta prasme, kad per diskursą ir apčiuopiamas praktikas įsteigia tapatybę kaip esmę, kuri veikiau tampa fabrikacija.“ Taigi performatyvus pasakymas veikia dvejopai: įsteigia atitinkamą realybės vaizdinį (o pastarasis įsteigia ribą tarp atitinkamų grupių), arba, remiantis naujausia filosofės knyga, paskirsto gležnumą pagal valdančiosios ideologijos interesus; antra, šiuo atskyrimu apibrėžia lokalų privilegijuotą tapatumą, įkrauna jį vertybiškai, natūralizuoja ir universalizuoja. Tai – visuomenės kontrolės mechanizmas: viena vertus, yra objektyvūs ekonominiai-politiniai sprendimai, skaldantys populiacijas, o kita vertus, subjektai savo noru pasijungia į šiuos dominancijos-subordinacijos santykius, tai tampa jų identitetų pagrindu.

Praeitį kurianti kalba

Kai performatyvūs pasakymai tuo pačiu įsteigia savo prielaidas (imigrantai kaip grėsmingas spiečius -> politinis-ekonominis veiksmas -> atitinkamo privilegijuoto identiteto konstravimas -> šio identiteto steigtis per aukos poziciją, kurią reikia ginti nuo spiečiaus imigrantų), ratas apsisuka ir įsteigia savo loginį pagrindą. Tokią logiką, kuomet veiksmo padarinys yra to paties veiksmo priežastis, apibrėžia retroaktyvumo sąvoka. Performatyvumo teorija, kurią pasitelkus galima analizuoti Davido Camerono antiimigracinį diskursą, nėra pajėgi paaiškinti Irano ajatolos kalbos, nors pastaroji taip pat veikia performatyviai. Kalbos performatyvumas visuomet nukreiptas į pokytį realybėje, tačiau tai nepaaiškina, kokiu būdu atitinkami pokyčiai yra legitimizuojami, kokiu būdu įsteigiamos jų prielaidos. Tam būtina performatyvumo teoriją papildyti retroaktyvumo sąvoka.

Šios sąvokos J. Butler aktyviai nenaudoja, nors jos ir nevengia, veikiausiai todėl, kad jos performatyvumo samprata retroaktyvumą jau turi savyje. Šią sąvoką konceptualizuoja S. Žižekas savo vėlyvojoje kūryboje, dviejuose Hegeliui skirtuose darbuose: „Mažiau negu niekas: Hegelis ir dialektinio materializmo šešėlis“ (Less than nothing: hegel and the shadow of dialectical materialism, 2012) bei „Absoliuti atatranka: naujieji dialektinio materializmo pagrindai“ (Absolute recoil: towards a new foundation of dialectical materialism, 2014). Anot Žižeko, egzistuoja prasmės retroaktyvumas, kuomet „mūsų veiksmų prasmė nėra mūsų vidinės intencijos padarinys, ji pasirodo vėliau, kyla iš socialinių veiksmo atgarsių“. Jis papildo, kad šiek tiek subtilesnis retroaktyvumo pagrindas yra veiksmas, „kuris nesiremia racionalia priežasties logika, bet pats įsteigia savo prielaidas cirkuliaciniu bei retroaktyviu būdu.“

Kitaip tariant, retroaktyvumas yra a posteriori įsteigtos veiksmo prielaidos, kurios yra intencionaliai suformuojamos atsižvelgiant į ideologinius interesus bei socialinius veiksmo atgarsius. S. Žižekas retroaktyvumo sąvoka apibrėžia visą kalbą: „Nėra taip, kad nieko nebuvo, ir staiga atsirado simbolinė sistema. Atvirkščiai – nieko nebuvo, ir tada staiga simbolinė sistema atsirado lyg visada jau butų buvusi čia, lyg nebūtų jokio laiko prieš ją.“ Taigi nors performatyvūs procesai iš tiesų nukreipti į ateitį, atitinkamos realybės steigtį per kalbą, galios jiems suteikia jų retroaktyvus pagrindas.

Kalbėdama apie performatyvumą J. Butler dažnai pabrėžia būtent retroaktyvų jo veikimą. Knygoje „Vargas dėl lyties“ autorė teigia: „Aktai, gestai ir geismai produkuoja vidinio branduolio ir substancijos įvaizdžius, bet produkuoja juos ant kūno paviršiaus, signifikacinių procesų ir stokų žaisme įsteigia, bet niekada neatskleidžia, organizacinius tapatybės steigties principus.“ Toliau ji tęsia, kad toks kūno įprasminimas nurodo, jog identitetas neturi jokio kito ontologinio statuso anapus veiksmų, kurie jį įsteigia: „Jeigu realybė yra sufabrikuojama kaip vidinė esmė, vadinasi, vidujybė yra efektas ir remiasi viešuoju ir socialiniu diskursu, fantazijos kontrole, kurios veikimo dimensija yra kūnas.“ Butler ir Žižeko teorijų derinys atskleidžia, kad retroaktyvumas yra svarbi performatyvaus pasakymo dalis. Butler pateikia keturias išvadas, kylančias iš performatyvumo sąvokos, vadinasi, reikia pateikti keturias išvadas, kylančias iš retroaktyvumo:

  • Retroaktyvumas kritikuoja evoliucinį istorijos supratimą, kuris savo prielaidas grindžia ideologinėmis spekuliacijomis bei prastu mokslu;
  • Retroaktyvumas kiekvieną kalbos prasmę analizuoja dabarties sociosimbolinių tinklų daugybėje;
  • Retroaktyvus realybės konstravimas išnaudoja praeities ir dabarties skirtį, ją pasitelkdamas ideologiniams teiginiams racionalizuoti;
  • Retroaktyvus realybės suvokimas yra reakcingas subjekto bandymas suprasti savo sociosimbolinę aplinką ir įsteigti save joje.

Taigi belieka atsakyti į klausimą: kas gero iš tokio realybės suvokimo? Kokia to nauda šiuolaikinėje filosofijoje?

Į šį klausimą padės atsakyti Irano ajatolos Khamenei praeitų metų kalba, pasakyta Islamo vienybės konferencijoje, kuri vyksta per pranašo Mahometo gimtadienį.

Savo kalbą ajatola pradeda cituodamas Koraną, kur aiškinamas religijos gimimas.

„Ir dvasia buvo įškvėpta į mirusį tų dienų pasaulį. Pasaulis atrodė gyvas, egzistavo monarchijos, kiti valdžios aparatai, pastangos ir veiksmai, bet tame pasaulyje žmogiškumas buvo miręs. Vertybės buvo mirusios. Egzistavo žiaurumas, priespauda, diskriminacija ir smurtas. Tada šventasis pranašas – jis ir jo pakviestieji – iškvėpė dvasią į šį pasaulį.“

Panašiai yra ir užbaigiama kalba: Khameni klausytojus ir viso pasaulio musulmonus skatina mobilizuotis bei vėl, kaip kažkada padarė Mahometas, iškvėpti dvasią į mirusį pasaulį, suteikti jam gyvybę.

Ajatolos žodžiai konstruoja atitinkamą realybės vaizdą: ji mirusi, amorali, nedvasinga, prieš ją reikia kovoti, įkvėpti naują gyvybę. Tai performatyvus realybės konstravimas. Tačiau ne ką mažiau svarbus klausimas, kodėl beveik pusantro tūkstančio metų senumo pasakymai yra vartojami šiuolaikiniame religiniame ir politiniame diskurse. Į jį galima atsakyti remiantis keturiomis retroaktyvumo savybėmis.

Visų pirma, reikia pastebėti, kad Khamenei kalboje istorija turi aiškią struktūrą: iš pirminio chaoso, kuriame vertybės ir žmogiškumas mirę, atsiranda naujas islamo pasaulis, nauja epocha pakeičia senąją. Ši retroaktyvi prielaida pateikiama dabarties kontekste: Vakarai kaltinami korupcija, melu, dvasingumo praradimu. Taigi, nors naudojama simbolika yra pateikiama kaip autentiška senos islamo religijos išraiška, jos poveikis yra aktualus čia ir dabar. Kalbama taip, lyg tai jau būtų buvę pasakyta, tereikia tik pakartoti. Šis performuojamas dabarties-praeities santykis yra tolimesnės Irano politinės ar religinės raidos ir ideologijos pagrindas, be to, šis „gyvo pasaulio“ naratyvas yra alternatyva šiuolaikiniam kapitalizmui. Iš to išplaukia, kad klausytojas, nepajėgiantis suvokti sociosimbolinės aplinkos vėlyvajame kapitalizme, randa paaiškinimą amžinose islamo tiesose.

Taigi performatyviai ir retroaktyviai sukonstruotos realybės kritika yra vienas iš būdų paaiškinti kruvinam ir besitęsiančiam Rytų ir Vakarų konfliktui. Žmogaus egzistencijos gležnumas, prasta dešiniųjų ekonomika (išvardinant tik kelias įtakos sferas) kuria tai, prieš ką kovoja: religinį fundamentalizmą. O pastarasis, reaguodamas į neišpildytus neoliberalizmo pažadus, kuria savo pasaulėvaizdį ir pajungia populiacijas naujai eksploatacijai.

Štai kodėl naudinga suvokti, kaip realybė konstruojama remiantis retroaktyvumo ir performatyvumo principais. Vienoje pusėje gali stovėti religinis fundamentalizmas, grindžiantis save tūkstantmečio senumo raštais. Tai gali būti heteronormatyvumas, apibrėžiantis biologinę lytį kaip amžiną, natūralią ir normalią. Tai gali būti nuskurdę nuolat smurto persmelkti regionai. Visa esmė yra „nenormalumo“ (ne normos) konstruktas, atskirtas nuo savo socioistorinės padėties tam, kad galėtų pasirodyti „tikroji“ istorija, didžioji žmogaus gyvybę apibrėžianti norma. O tokias tikras istorijas rašo nugalėtojai, dažniausiai apgaule, įtikinėjimais, bet tikrai ne skaidriomis demokratinėmis praktikomis  gavę galios pozicijas.