Dalia Staponkutė – eseistė, vertėja, filosofė, daug metų gyvenanti Kipre. Niujorke pernai išleido monografiją apie Aphonsą Lingį Exultant Forces of Translation (anglų k.). Jos naujausioji esė knyga Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja („Apostrofa“) Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų išrinkta kūrybiškiausia 2014 metų knyga. Knygos vertimas Jenseits vom Entweder-Oder  jau pasirodė vokiškai (vertė Markas Roduneris).

Apie gyvenimą tarp dviejų kultūrų, tapatybę, lietuvių kalbą, literatūros lauką su rašytoja kalbėjosi Lietuvių kalbos instituto jaunesnysis mokslininkas Saulius Vasiliauskas.

Nuotr. Elenos Nikonovaitės

Nuotr. Elenos Nikonovaitės

Išvykote į Kiprą 1989 m., Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įkarščiu. Kaip sekėte to meto įvykius Lietuvoje? Ar šaliai atkūrus nepriklausomybę nekilo noras sugrįžti, aktyviai prisidėti prie jos kultūros, švietimo strategijų, Valstybinės kalbos statuso ar kitų svarbių dokumentų rengimo? 

Išvykimas iš vietos, kuri tave subrandino kaip kultūros subjektą – tai gimimas iš naujo. Jis primena laiko mašiną, visam išskraidinusią ten, kur „prisikeliama“ su kitaip skambančiu savo vardu, kita kalba, kitokių daiktų formomis aplinkui. Esi kaip gležnas augalas, perkeltas kiton dirvon. Kiek šansų prigyti? Juk kitame dirvožemyje keičiasi net šaknų konfigūracija. Prasideda antrasis gyvenimas, reikalaujantis didelio sąmoningumo. Ilgainiui virsti kitu žmogumi, nes šito reikia naujai vietai, ir sykiu tave nejučiomis lydi susvetimėjimas su ta vieta, iš kurios išvykai. Išvykimas – tai įvykis, didysis gyvenimo vyksmas ir individo tapsmas, apdovanojantis nuolatine dviprasmybe. Net jei tai ironiškai vadinsime išvarymu (iš „išvarau“), vis viena kiekvieno iš mūsų sąmonei pirmiausia tai – įvykis (iš „išvykau“). Jis pareikalauja visko, be išlygų. Lietuva ir jos naujos strategijos, įstatymai ir dokumentai kuriam laikui atrodo kaip praeitis, iš kurios pasitraukei. Tas naujas – ne Lietuvos lietuvio – tapsmas reikalauja labai daug jėgų ir laiko… Tik po geros pertraukos, atsikvėpęs nuo įvykio įtampos, suvoki – net nustembi – kiek tavyje liko Lietuvos. Tada pasveri, kiek prarasta, o kiek atrasta, ką galėjai padaryti, ko – ne. Viską išbando tik labai ilgas laikas. Jis išbando ir dokumentus, apie kuriuos klausiate…  Sąjūdis, kuriam tada jaučiausi „per jauna“ (Bix’ų grupės saksofonas buvo mano Sąjūdis), dar neatvėrė, man atrodo, visų savo tikrųjų prasmių: praėjo per mažai laiko… Tai – politinis judėjimas, romantiškas šansas ir istorinė būtinybė. Sudėtingas derinys. Šansas ir būtinybė visiems liekantiems ir išvykstantiems pradėti kitokį, nepriklausomą gyvenimą. Sąjūdžio kaip judėjimo akivaizdoje visi esame lygūs – tiek rašydami dokumentus prie stalo, tiek kurdami juos kelionėje. Pokyčius kuria ne tik sėslieji, bet ir keliaujantieji. Keliaujantieji juos kuria savo nebuvimu, ir tai – konkretus balsas ir laikysena.

Sąjūdis tęsiasi. Kol kas būta tik mažosios jo odisėjos. Matydami Sąjūdį kaip besitęsiantį procesą, labiau vienas kitu domimės ir jaučiamės vienas kitam atlaidesni.

Rodos, tuo metu aktyviai domėjotės psichoanalize, bet vėliau ją pakeitėte vertimo teorija.  Kokios aplinkybės lėmė šį pokytį? Galbūt galėtume rasti sąsajų tarp psichoanalizės ir vertimo, rašymo procesų?

Šis domėjimasis psichoanalize daug pasako apie mano bendraminčius ir jų istoriją. Aštuntajame dešimtmetyje tai buvo madinga teorija tarp studentų. Ją tada atradau per filosofijos studijas Piteryje. Ji tarsi vienijo nedidelį būrį filosofinių „stiliagų“, kuriems knietėjo atsiplėšti nuo sausų filosofijos traktatų ir atrasti tarpinę zoną tarp tradicinių studijų ir kultūros avangardo, ryškėjančio per unikalų ano meto roką ir kiną.  Mums atrodė, jog seksualumo tabu, sublimacijos, trauminės atminties, ego ir superego klausimai Freudo teorijoje bei Jungo sapnų teorija labai tinka gilesniam Sąjūdžio fenomeno lietuvių kultūroje aiškinimui ir t. t. Tiesą tariant, mums, sovietinių didmiesčių studentams, tai buvo įdomiau už sąjūdininkų programas. Atrodė, kad Sąjūdis dar tik siekia to, ką mes jau turime – sąlyčio su platesniu pasauliu, tada – „teoriniais Vakarais“. Pagaliau, kas žino, gal tas jaunatviškas maksimalizmas ir lėmė daugelio mūsų išvykimą Vakaruosna…

Mano tolesni kasinėjimai psichoanalizės kryptimi Kipre tada atsirėmė į praktines problemas: norint studijuoti, reikėjo užsidirbti ir keliauti iš salos… Ilgainiui atradau literatūros vertimus, kurių tada Lietuvoje labai trūko. Vėliau, ėmus tyrinėti literatūrą moksliškai, per dalyvavimą Britanijos universitetų programose, viskas susivėrė į logišką grandinę: psichoanalizės pagrindai padėjo gilintis į naujas tendencijas literatūros teorijoje, pagaliau suvokti save kaip rašančią moterį, motiną, subjektą, kultūros laidininką (Julia Kristeva, Hélène Cixous, Lucy Irigaray, Ruth Salvagio). Psichoanalitinis požiūris į tekstą ir rašymą šiandien sudaro svarbiausią literatūros teorijos dalį, juk psichoanalizė tarsi vaisingas medis pasėjo gausybę įdomių sąvokų, taikytinų ne tik klinikinėje praktikoje. Ji leido laisviau eksperimentuoti, sugretinti, regis, nesugretinamas sritis ir tekstus. Štai tyrinėdama lietuviškų šaknų amerikiečio, filosofo Alphonso Lingio kelionių filosofiją ir vertimo kūniškumą joje, naudojausi prancūzų feministės, psichoanalizės filosofės Lucy Irigaray kritika, nukreipta į dominuojantį Vakaruose pasaulio pažinimą per vaizdus ir technologijas. Ji ir Lingis sutaria, jog pirmenybė vaizdui Vakarų kultūroje iš esmės kerta mūsų šaknis ir paniekina pirmapradį žmogaus pažinimą per lytėjimą – per motinos prisilietimą. Prisilietimas, kultūros pažinimas kelionės arba žygio metu per nepažįstamą šalį leidžia išvengti tipinio santykio tarp šalių ir žmonių, ir neretai – karo, na, nebent tai – „prisilietimas kulkomis“ ir kūnų žalojimas (Irigaray, Sexes and Genealogies)…  Psichoanalitinio požiūrio į vertimą pritaikymas, pavyzdžiui, Andrew‘o Benjamino filosofijoje, moko, kad neįmanoma visiškai įsijausti į verčiamą – kito – tekstą. Neretai verčiant tenka pasikliauti instinktyvia energija. Freudas vertimu vadino pasąmonės „teksto“ perkėlimą į sąmoningą pasakojimą ir t. t., ir pan.

Water rolls over the rocks, aut. Ignė Grikevičiūtė

Water rolls over the rocks, aut. Ignė Grikevičiūtė

Kokius esminius kultūrinio gyvenimo, literatūros lauko skirtumus tarp Kipro ir Lietuvos pastebėjote vos atvykusi? Kurie iš jų išliko aktualūs ir šiandien?

Vis grąžinate mane į praeitį. Įdomu, pajuokausiu, ar jūs prisimintumėte, ką veikėte penktojoje mokyklos klasėje? Visko buvo tiek daug, ir viskas keitėsi. Visa tai esu išsamiau aprašiusi pirmojoje savo knygoje Lietumi prieš saulę. Atvykau į salą… Saloje kultūrinis gyvenimas, kad ir kokia pasiturinti ji buvo, iš esmės neegzistavo, arba tai buvo atvežtinis, festivalinis, sezoninis menas iš užsienio. Tiesa, jo būta įdomaus, įskaitant kinų operas, amerikiečių modernųjį šokį, itališkas ir portugališkas popkultūros „žvaigždes“. Tai – šis tas kaip šaliai, kuri gyveno iš turizmo ir laisvos ekonominės zonos privilegijų. O šiaip yra tik vienas vietinis teatras, nedidukas simfoninis orkestras, viena baleto trupė, šimtai savo knygas iš(si)leidusių poetų. Tiesiog – poetų šalis, kol vienas jų iš nevilties sušuko: „Duokite salai daugiau vandens – ne poezijos!“ Tikrai, ne visi Kipro poetai, kaip sakoma, „gilūs“, tačiau graikų kalba melodinga, ji tiesiog įkvepia eiliavimui. Taip, yra įdomios gatvės karnavalo tradicijos Limasolio mieste – nuotaikingas reginys. Atsirado ir pora šiuolaikinio meno centrų, centriukų, kuriuose lankėsi net ir Lietuvos ŠMC delegacijos, o štai galerijos veikiau primena elitinius paveikslų salonus.

Man turbūt įdomiausias Kipro archeologijos muziejus, kuriame yra gausybė įrodymų, tokių kaip miniatiūriniai septintojo amžiaus prieš Kristų dirbiniai iš stiklo, liudijantys apie vieną seniausių pasaulyje Kipro civilizacijų… „Tai neįtikėtina“, – pagalvoju, mintyse brėždama paralelę su Lietuva, – „dedu pėdą Nikosijos gatvėje, o po ja, po žeme – kelių epochų klodai, miestų griuvėsiai, kamarėlės ir trūnėsiai…“ Nelyginu Kipro kultūrinio gyvenimo šiandien su Lietuva, kurioje jis kur kas turiningesnis, kryptingesnis ir įvairesnis. Žinoma, jei žvelgčiau į Kiprą kaip į unikalią Graikijos kultūros dalį (dėl tos pačios valstybinės kalbos), tada atsivertų kitokios paralelės. Galima būtų kalbėti apie teatrų gausą ir įvairovę Atėnuose, apie pačius Atėnus, kuriuose nėra miesto centro – tik daug savo unikalų gyvenimą gyvenančių grafičiais išmargintų kvartalų… Mėgėjui – tai trendy miestas…

Iki šiol aktualu tai, kad Kipras ir Lietuva, turėdamos daug panašumų politiškai (kaip „periferinės“ Europos zonos, išgyvenančios nelengvą „didžiųjų“ – Rusijos ir Turkijos – kaimynystę), kultūriškai lieka gana tolimos viena kitai erdvės. Tiesa, viena aplinkybė tikrai skiria Kiprą nuo Lietuvos: jau daug dešimtmečių dauguma jaunų kipriečių išvyksta mokytis į įvairiausias pasaulio šalis. Daug jų sugrįžta atgal, parsiveždami mišrias šeimas. Šalyje nuolatos gyvena daug užsieniečių. Šalis iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kur kas labiau kosmopolitiška nei Lietuva, tačiau įdomios, kreoliškos, hibridinės kultūros procesai Kipre žengia tik pirmuosius žingsnius… Tai, manyčiau, dėl periferinės Kipro padėties Europos ir Artimųjų Rytų regiono žemėlapyje. Kipro kultūrą, kitaip tariant, matau kaip seną kultūrų biblioteką. Lietuvos – kaip lengvai išmontuojamą modernią sceną.

Naujausioje esė knygoje giriate Kipro žurnalistikos, spaudos lygį, „kitokią nei Lietuvoje retorikos mokyklą ir mažai dėmesio nusikaltimams“ (p. 198). Kuo kitoniška tenykštė spauda? Kokią vietą joje užima kultūra? Kas būdinga kipriečių kultūrinei žiniasklaidai?

Ne tiek giriu, kiek pabrėžiu skirtumus, kuriuos pastebėjau gyvendama tarp Kipro dienraščių žurnalistų. Kipro žurnalistika unikali, t. y., ji galėtų būti lyginamosios žurnalistikos pavyzdys: joje dirba specialistai, ėję mokslus įvairiose užsienio šalyse; žurnalistai kalba (ir rašo) bent dviem kalbomis; gali sekti ir perteikti įvairių šalių tendencijas. Dienraščių straipsniuose – nemažai lyginamojo požiūrio, o tai sukuria ir pritraukia intelektualesnį skaitytoją. Ką skaitai, tuo ir tampi. Dienraščiai ir sukuria skaitytoją. Primityvūs tekstai daro įtaką primityviam požiūriui į gana svarbius valstybės reikalus; agresyvūs – agresyviam ir priešiškam. Kultūrai skiriama tiek vietos, kiek ir futbolui – pakankamai.  Keista paralelė. Net Graikijoje sportą ir kultūrą jungia viena ministerija. Tiesa, futbolas Kipre – vietos kultūros, sykiu ir politinės, dalis. Mano nuostabai, kultūros ir futbolo naujienas kipriečiai skaito atsidėję. Tose srityse aiškiau išryškėja politinis balsas. Ne taip seniai sužinojau, jog futbolas Kipre daug byloja apie politinę salos istoriją. Kolonijiniais, britų viešpatavimo laikais (iki 1960 m.), politines pažiūras kipriečiai galėjo reikšti tik per „dešiniuosius“ arba „kairiuosius“ futbolo klubus. Lig šiol futbolo klubai ir kultūros leidiniai bei įstaigos skirstomi pagal politines pažiūras – į kairiuosius ir dešiniuosius.

Nuotr. Justino Rimeikio

Nuotr. Justino Rimeikio

Viename pokalbyje užsiminėte apie „smulkius niuansus“ Kipro kultūriniame gyvenime, būdingus ir Lietuvai: „Na, tarkime, vieni aktoriai nebendrauja su kitais, vieni rašytojai su kito žanro arba kitos kalbos rašytojais…“ Norėtųsi šiuos niuansus aptarti plačiau. Kaip manote, iš kur kultūros lauke kyla jos narių uždarumas, polinkis užsisklęsti tik savo žanre, mažesnėje ar didesnėje bičiulių, bendraminčių grupelėje?

Viskas gana paprasta: žmonės yra nelygūs, o kultūros žmonės dar nelygesni. Užsisklęsti neįmanoma, nes uždara mikro ar makro kultūra kalkėja ir miršta, bet kuo mažesnė bendruomenė, tuo labiau joje matyti žmogiški jos narių niuansai, sykiu ir neigiami, tokie kaip pavydas. Kūrybingų žmonių ego gana stiprus, tad kartais nemėgstame būti šalia kitų, esame linkę į „solo“ variantą. Vis dėlto, niekas taip neįkvepia kuriančio žmogaus, kaip draugystė su bendraminčiais. Minties adekvatumas. Adekvati pašnekovo reakcija. Tai – ne tolerancija. Tai – bandymas suprasti. Be man pažįstamų lietuvių ir graikų rašytojų, vertėjų nebūčiau ėmusi rašyti. Na, kaip ir be tarpinės erdvės, nuolatinės abejonės, kuri mane ištiko ir, deja, lydi.

Vienos iš pokolonijinei literatūros teorijai (pokolonializmui), kurią ne kartą minėjote atsakydama į žurnalistų klausimus, būdingų sąvokų – liminalumas ir mimikrija. Liminalumą – kuris išvertus iš graikų kalbos reiškia „slenkstį“ – suvokiu kaip pereinamąją būseną, kai subjektas, pereidamas nuo vienos socialinės struktūros, bendruomenės, prie kitos, suskyla, tampa dviprasmiu, aiškiai neapibrėžtu subjektu. Mimikrija laikyčiau veiksmą (-us), kuriuo (-iais) subjektas bando prisitaikyti prie naujos bendruomenės, tapti beveik toks, kaip kitas, vis dėlto – nevisaverčiu kitu. Pasitelkdamas šias sąvokas kviesčiau pasamprotauti, kada Jūs patyrėte liminalią, slenkstinę, pereinamąją būseną, ir ar (kaip) teko mėginti prisitaikyti, mimikrizuotis į kitą – iš lietuviškosios į kiprietiškąją – kultūrą, bendruomenę, aplinką, turint galvoje ir skirtingas valstybių istorijas, jų nariams būdingų tradicijų, pasaulėvaizdžio skirtumus. 

Taip, ačiū už kvietimą samprotauti. Juo pasinaudosiu, bandydama siūlyti kiek kitokį šių sąvokų suvokimą ir pritaikymą. Įdomu, kodėl pasirinkote būtent šias sąvokas? Juk yra ir hibridizacija, dvilypumas, kurios mano atveju galbūt labiau tiktų? Sąvoka liminalumas tikrai kyla iš graikiško žodžio, tačiau graikiškai tai reiškia ne „slenkstį“ (lotyniška transliteracija), o „uostą“, „prieplauką“, „slėptuvę“. Savo knygose pasitelkiu šiuos žodžius kaip metaforas, kalbėdama apie Lietuvą. Mano prisitaikymas prie Kipro bendruomenės iš esmės neįvyko. Tai, ką jūs vadinate „tapti beveik tokiu“ irgi neišsipildė, ir savo knygose aiškinu, kodėl: labai anksti suvokiau, kad mane iš kipriečių tarpo visados skirs, pirmiausia, išorė ir daugybė kitų dalykų. Kaip sakydavo mano mokslinis vadovas kiprietis Stefanas Stefanidis, „jei žmonės ir jų kalbos negali būti lygios, tai reikia analizuoti skirtumus ir visados nuo jų pradėti“. Atvykau į gana tradicinę, nors ir aukštu pragyvenimo lygiu garsėjančią Kipro bendruomenę, kuri prieš tris dešimtis metų buvo išsivadavusi iš britų kolonializmo sistemos. Užsienietis tokioje bendruomenėje užėmė gana aiškiai apibrėžtą – „įsibrovėlio“ – vietą, ir tai, kaip išsilavinęs žmogus, aš gerai suvokiau. Tačiau kaip „tarybiniam žmogui“ man pirmiausia reikėjo ne pritapimo prie uždaros bendruomenės (uždarumo ir „uždangų“, net geležinių, mūsų gyvenime ir taip pakako), o platesnio pasaulio. Kipre sąmoningai judėjau link hibridinės bendruomenės, kuri simboliškai vadinosi tarptautinė bendruomenė, kurioje atradau amerikiečius, švedus, brazilus, bulgarus, nors rusų ir lietuvių tada dar saloje nebūta… Atradau anglų laikraščius, literatūrą, radiją ir BBC, o per tai – ir „plataus pasaulio“ iliuziją, per kurią žvelgiau ir į Lietuvą. Keista, kad sovietiniam jaunam žmogui jaustis globalaus pasaulio dalimi pasirodė taip natūralu ir netgi būtina. Ne Lietuva, ne Kipras – duokite man pasaulį. Ne, ne bet kokį, o dominuojamą (tik gerokai vėliau tai suvokiau) gajos anglosaksų kultūros…  Suvokiau, kad mano ieškojimai iš esmės yra ir mano tėvynės, Lietuvos, ieškojimai. Pati sau atrodžiau kaip keliaujanti Lietuvos miniatiūra (amebiškumas?), ir visi mano (ne)pasirinkimai ir mitai ilgainiui ėmė atrodyti kaip būtent lietuvės, ištrūkusios pasaulin, (ne)pasirinkimai ir mitai.

Taigi šiame lauke galima samprotauti be galo… Pokolonijinė teorija – vėliausiai iš mano atrastųjų teorijų. Ji gal viena naujausių, jei kalbėsime apie ją kaip literatūros teksto analizę. Lietuvoje ją taikome mažai, vis dar pritariame semiotiniam-semantiniam teksto nagrinėjimui, tačiau tada psichologinis, socialinis-politinis kūrybos kontekstas lieka nepakankamai įvertintas. Pokolonijinė teorija – kolonijinių, dominuojančios kultūros pasekmių, centro ir periferijos santykio apmąstymas. Sąvokos liminalumas ir mimikrija tinka ne tiek emigrantui, atsidūrusiam kitoje šalyje ir kultūroje (kuri, be abejo, dominuoja; tačiau emigrantas yra judantis subjektas, jis atvyksta, gal net įsibrauna), kiek kultūrai ir jos subjektams, kurie dėl politinių priežasčių ilgai gyvena supami dominuojančios kultūros ir ima keisti save iš „galingojo“ žiūros taško, kaip kadais Indija pagal Britaniją arba Ukraina pagal Rusiją. Pavyzdžiui, leisti vaikus į anglų (arba rusų) mokyklas tam, kad jie turėtų geresnes darbo galimybes. Iš esmės tai „stipriojo“ pozicijos, galios palaikymas ir, žinoma, negalėjimas kitaip. Už tai, kad mes nenuėjome į rusų mokyklas, galime padėkoti visiems idealistams, kuriems šiandien virš septyniasdešimt…  (Jaučiu pilietinę gėdą, kai ta karta ignoruojama…). Anot Homi Bhabha, dominuojanti kultūra niekados nebūna saugi. Šalia jos esama bendruomenių, kurios abejoja jų galia ir „pagraužia“ jų pamatus. Tačiau tolesnis tų bendruomenių likimas – kai jos išsivaduoja – būna kupinas dvilypumo ir tarpusavio priklausomybės; to, ką aprašydama savo subjektyvų santykį su Kipru ir Lietuva, pavadinau „iš dviejų renkuosi trečią“. Bhabha (The Location of Culture) tai vadino kiek kitaip: „third space of enunciation“ (gal „trečioji ištarties erdvė“?). Anot jo, tai – ateities viltis, kai kultūros nebus suvokiamos kaip grynuolės, anei daugiakultūrės, su egzotiniais elementais. Daugiausia apie jas bylos hibridai (turiu omenyje pirmiausia mąstymo hibridiškumą).

Vilniuje atsiimdama premiją už kūrybiškiausią 2014–ųjų metų knygą, teigėte: „Gyvename asmeninių mitų eroje. Esame pasakojimų apie save pačius herojai. Elgiamės taip, kaip kalbame.“ Ar kalba šiandien yra svarbiausia asmeninio mito kūrėja? Ką galima sužinoti apie žmogų iš jo kalbėjimo, rašymo stiliaus?

Mitas būna užrašytas, išpasakotas arba pavaizduotas. Mitas – ne tikrovė. Kalbėdama apie mūsų erą, turėjau omenyje tai, ką mes darome su savimi ir su savo kalba, pasitelkę technologijas, t. y., vaizdinę, ne taktiliškąją arba kūniškąją informaciją. Tai persmelkia visas mūsų gyvenimo sritis. Šiandien labiausiai politinę. Kuriame tokius vaizdus, kuriuos norime parodyti kitiems, kad jie patikėtų. Net karo vaizdus ir mitus (aktualu Lietuvoje šiandien). Karo mitas per medijas prasidėjo nuo Persų įlankos karo 1991 m. Tuomet kaip tik jį stebėjau iš arti, iš Kipro. Turbūt pirmą kartą karas buvo pavadintas „technologiniu karu“, kažkuria prasme „mitologiniu“. Tai nustebino kaip nauja idėja. Šiandien nebestebina, nes idėja nebenauja – karai aplinkui. Tačiau patys nepajuntame, kaip tais mitais patikime, o tikėdami palaikome karą… Mitas, net ir asmeninis, yra savotiška „kolonizacija“, užkariavimas. Jis užkariauja tave, esi jo subjektas… Todėl man patinka autobiografinis esė žanras. Jis suteikia galimybę pasverti savo santykį su tiesa ir tikrove, tačiau pasakyti apie save gali tik tiek, kiek leidžia subjektyviai estetinis kalbos jausmas.

Rodos, visuomenė, kuriai svarbiausia greitai ir efektyviai pasiekti norimą rezultatą, didžiausią reikšmę teikia informacinei kalbos funkcijai. Kalbantiesiems tapo svarbiausia ne pokalbio kokybė – turiningumas, tikslumas, kalbos vaizdingumas – bet visų pirma greitas konkrečios žinutės perdavimas. Ar iš to kyla kalbos, jos leksikos, gramatikos skurdėjimo, primityvėjimo procesas? Ar kalba besirūpinantieji turėtų ieškoti būdų jam (su)stabdyti?

Man tas procesas įdomus kaip vertėjai. Kažkas pranašauja, kad greitai kalbėsime vaizdais. Štai pasiunčiu paveikslėlį su širdimi ir nebereikia ketureilio apie meilę. Kartais man atrodo, kad grįžtame į senovės Graikiją, kuomet žodžio menas priklausė tik išrinktiesiems… O kartais patogu turėti begalę pasirinkimo: noriu atsakau vaizdingai ir išsamiai, noriu – tik „ok“. Noriu – naudoju varneles, noriu – ne. Vis dažniau pastebiu, kad žmonės kaip vaikai – renkasi tai, kas paprasčiau: šitaip visi smagiai vaikėjame, šypsomės vienas kitam skype, judame link žmonijos kultūros pradžios, į garsų ir vaizdų erą… Pamažu keičiasi mūsų smegenų veikla, asmeninis kontaktas. Liečiame tik ekraną, nebe žmogų. Tai tarsi greitai progresuojanti liga, kurios sustabdyti nebeįmanoma. Iš šito kyla ir pamąstymai, kad neva žmonių planetoje per daug, kad žodžių per daug…

Užsidarydami nuo gyvos kalbos ir dialogo, vis labiau užsisklendžiame savyje. Aš dar tikiu, kad mūsų kalbą išgelbės žmogiški kalbos instinktai, arba, kaip sako Freudas, instinktyvi kalbos energija.

Savo knygoje subanalėjusios kalbos vartotojui apibūdinti taikote neregio kapitono metaforą: kalbos vartotoją prilyginate kapitonui, netekusiam regos, bet šios negalios pripažinti nenorinčiam ir siekiančiam vadovauti laivo įgulai. Norėčiau atkreipti dėmesį į štai tokią aprašytąją situaciją: „Išplaukę į jūrą jūreiviai nemėgsta sudėtingų pokalbių, nes tokie pokalbiai atimtų pasitikėjimą, verstų ieškoti žodžių, apsunkintų ir taip sudėtingus apmąstymus jūroje. Pakanka pasikalbėti, kol ištuštėja viskio butelis, apie moteris, politiką ir futbolą, ir tokiame lengvame pašnekesyje kapitono aklumo tarsi nė nebūtų“ (p. 156).  Moteris, politika, futbolas… Ar aklasis kapitonas savo negalią slepia už „banalybės raiščio“? Galbūt toks „apakimas“ – giliojo kalbos jausmo netektis – veikia ir žmogaus kultūringumo, orumo, išmintingumo pamatus – juos stipriai supurto (t. y. banalėjanti kalba = banalėjantis žmogaus mąstymas, elgesys)?

Underwater tale, aut. Ignė Grikevičiūtė

Underwater tale, aut. Ignė Grikevičiūtė

Iš tikro, giliamintišką graikų rašytojos Iannos Karystiani „aklojo kapitono“ metaforą pritaikiau sau. Juk kuriu lietuvių kalbą iš atminties, jos negirdžiu savo kasdienybėje, tik vasaromis. Į mano kalbą neretai įsiterpia disonansas, kalbos paklaidos, veiksmažodiniai daiktavardžiai, ateinantys iš graikų kalbos. (Lietuvoje redaktoriai tai vadinama „rusizmais“, sukeldami šypseną: visas blogis – iš kaimynų)… Sutinku su jūsų lygybės ženklu. Be kalbos išminties esame kaip armija lengvai valdomų subjektų, apie orumą nustojame galvoti, lieka tik funkcija, kurią atliekame tam, kad išgyventume. Kalbą irgi paverčiame funkcija, melsdamiesi vaizdui. Kalba netenka estetinės reikšmės kasdienybėje. Besilankydama įvairiose Amerikos valstijose prieš keletą metų, aš tarsi naivi menininkė „praregėjau“, suvokusi, kad bene pusė didelės ir galingos valstybės, valstybės, darančios įtaką viso pasaulio politikai, gyventojų blogai rašo ir kalba valstybine kalba. Pagalvojau, jie nedalyvauja ir demokratinės valstybės valdyme, arba dalyvauja, spaudydami mygtukus ir klavišus? Tada mus valdo technologijos? Nors šalia šito Valstijose – ir viena įdomiausių pasaulio literatūrų, ir visas būrys Nobelio premijos laureatų… Vis viena, kirba pakartoti Bosnijoje gimusio serbo, tačiau katalikiškoje šeimoje augusio rašytojo, nobelininko Ivo Andričiaus žodžius: „Mirtume iš siaubo, jei žinotume, kiek mažai smegenų valdo pasaulį“. Tad gal būti aklam ne taip jau pražūtinga, juk akys atlieka pusę smegenų darbo, leisdamos minčiai ilsėtis.

Esė „Bangų ritmu, arba Banalybės baimė“ kalbėdama apie dukras vartojate apibūdinimą visavertės kalbos „nešėjos“. Kas sudaro „kalbos nešėjo“ visavertiškumą? Kitaip tariant, ką, Jūsų nuomone, turi nešti tikrasis „kalbos nešėjas“?

Mano dukros Lietuvoje galėtų dalyvauti valstybės reikaluose tik spaudydamos mygtukus, nes, bent jau iš pradžių, nemokėtų taisyklingos lietuvių kalbos.  Paradoksas: juk tik ką kalbėjau apie Amerikos visuomenę… Ar tai reiškia, kad jos (kad kadaise aš pati Kipre) būtų nevisavertės Lietuvos pilietės? Pagalvokime… Koks tokių vaikų likimas Lietuvoje? Kiek durų jiems bus atidaryta? Kiek uždaryta? Aš keliu šiuolaikinės tikrovės klausimus, ko gero, vesdama link minties, kad kalba yra tai, ką jūs pokolonijnės teorijos kontekste pavadinote liminalumu ir mimikrija. Kalba šiuos procesus paliudija arba paneigia. Ką reiškia „kalbėti kaip vietinis“, mėgdžioti? Ar tai įmanoma? Randu išeitį tik vertimo sąvokoje. Kalbos nešėjas – tai žmogus, galintis kalbą suprasti ir išversti ją į kitą kalbą. Tai – senovės Graikijos pasienietis – diogenas (mišrios santuokos palikuonis), aktyviai dalyvaująs valstybės sienų gynyboje kaip vertėjas, diplomatas ir tarpininkas. Neabejoju, kad tokių diogenų mums Lietuvoje labai stinga.

Esė „Kai trokštu sėsti į laivą iš salos“ minite Sankt Peterburgo filosofijos profesorių Moisiejų Samoilovičių Kaganą, vertinantį kalbos skambumą, teigiantį, kad „jei nejauti kalbos kaip filosofijos ir dainos, jos gelmių nepasieksi“ (p. 185). Skaitydamas šią vietą prisiminiau profesorės Viktorijos Daujotytės-Pakerienės iškalbą, jos dėmesingumą žodžiui, poetikai, kalbos skambesiui, kai prasmingesni žodžiai ar eilėraščio eilutė pakartojama bent du kartus su didžiuliu pasigėrėjimu. Ar daug dėmesio skiriate žodžių skambesio gludinimui versdama, rašydama?

Estetikos profesorius Piteryje norėjo pranešti tą patį, ko nuolatos moko profesorė Viktorija Daujotytė: žmogaus kalba turi būti graži, t. y., prasminga ir skambi – filosofija ir daina. Ar gali būti kas nors gražiau? Juk tai – poezija, tačiau ne bet kokia. Man labai svarbu, kad žodžių junginys būtų ne kratinys, o gaida. Juk kiekvienos kalbos melodija unikali. Jų nėra „negražių“. Ji atspindi aplinką, kurioje gyvename, jos garsus, taip pat garsus, kuriuos mums neišvengiamai dovanojo kaimynės tautos. Kalbos melodija turbūt labiausiai mus sieja kaip kaimynus. Jei tik mokėtume į ją įsiklausyti… Mūsų kalboje yra visa, ką norime apie save sužinoti. Tolimesniame užsienyje eilinis praeivis mūsų kalbą iš klausos pavadina „rusų“, o Rusijoje vadina „vokiečių“. Niekas nėra pavadinęs „prancūzų“ arba „graikų“. Graikijos švedams ji kartą suskambo kaip turkų, ir graikai nuščiuvo, nes Turkijos žemėje gyvenančių genčių kalbas jie kadaise vadindavo „barbarų“ kalbomis dėl „barbančio“ skambesio… Per spėlionę atsiveria ir mūsų santykis su negirdėta kalba. Nežinojimo santykis.  Taip, neretai rašau, garsiai skaitydama, ir vis dėlto, lietuvišką sakinį jausti, kai kalbos kasdien nevartoju, man darosi vis sunkiau. Bendravimas naudojant technologijas nepadeda. Nuolat kartoju sau ir kartodavau savo studentams: reikia daugiau skaityti ir versti literatūrą. Nepasiduoti.

Ar vertėjos praktikoje nepasitaiko atvejų, kai žodžius perkeliant į kitą kalbą ilgai nerandama atitikmens, tenka imti ir sukurti (ar iš dviejų sudurti) naujažodį, galbūt pasitelkti tarminius ir šnekamosios kalbos išteklius, ką Pedro Lenzo romano „Čia aš varatarius“ vertime darė Rimantas Kmita ir Markas Roduneris?

Tai vertimo praktikoje vyksta nuolatos. Tikras vertėjas visados ieškos kūrybingo sprendimo, todėl ir sakoma, kad vertėjas yra versto teksto autorius. Vertimo meną man padėjo suprasti tokie jo kaip fenomeno tyrinėtojai: Michailas Bachtinas; Walteris Benjaminas; Jacques‘as Derrida; Stanislavas Baranchakas. Vertimas suteikia originalui dar vieną gyvenimą, kartais – net pomirtinį (Benjaminas) Jis turi būti ekonomiškas, atitikti ne tik reikšmių kokybę, bet ir neskriausti žodžių kiekio (Derrida). Skambėti kaip originalas (Baranchakas). Tai įmanoma, nes kalbos nuolatos kalbasi tarpusavyje, veda dialogą, kurio metu atsiveria kiekvienos kalbos daugiabalsystė ir daugiakalbystė (Bachtinas). O Varatariaus, deja, neskaičiau…

Galbūt tai pernelyg asmeniškas klausimas (nors šiek tiek pokalbiuose apie tai pasakojote), bet smalsu, kaip sekėsi dukras mokyti lietuvių kalbos – kokius mokymo būdus, mokymo priemones rinkotės; kokias pasakas, kokių autorių kūrinius skaitėte? Kurie pasirinkimai buvo priimti teigiamai, o kurie galbūt atmesti tarsi svetimi, nepriimtini, nesuprantami, pvz., pernelyg siejami su lietuviškumu, sakykim, lietuviškąją (tolimąja?) tapatybės dalimi?

Nieko mistiško vaiko kalbos mokyme motinai nėra. Tik reikia pasitelkti visus motiniškus burtus. Paprasčiausias būdas – kuo daugiau kalbėti su vaiku viena kalba ir nepainioti kalbų, klausti vaiko ir atsakyti jam ta pačia kalba. Vaikai labai gerai skiria kalbos šaltinius, tačiau ima blaškytis, kai tas pats šaltinis kreipiasi į jį ar ją sakiniu, tarkime: „Paduok man ta knife’į, supjaustysiu tomatoe‘ą“. Mano dukrų lietuvių kalba unikali: ji truputį iš Kazio Binkio, Leonardo Gutausko, Jono Biliūno, Petro Cvirkos, „Saulutės“ elementoriaus – knygų, su kuriomis užaugau aš, kurias turėjau namie; ji truputį iš Šiaulių ir Kelmės rajonų, iš kur kilę mano seneliai; truputį iš mūsų globalios kasdienybės. Tai – eklektiška kalba, bet pakankamai turtinga. Tiesa, lietuviškų pasakų vaikams skaityti neįstengiau. Jie nesuprato ne tik pusės žodžių, bet ir tikrovės: kas tie žemaičiai, kas ta gryčia ar kluonas, kam ta mirtis kiekvienos pasakos pabaigoje? Tad pasakas sukurdavau pati – iš visų po truputį. Mėgiamiausia vis dėlto liko „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“ interpretacija. Mano dukrų gatvėje lietuvių vaikai dažnai klausdavo: „Iš kokio jūs miesto? Tik ne iš Vilniaus…“ Tada jos klausdavo manęs: „Ar tai gerai, ar blogai, kad mes ne iš Vilniaus?“ Aiškindavau, kad mes – lietuviai iš kitos šalies, todėl lietuviškai kalbame kitaip.

Nuotr. Elenos Nikonovaitės

Nuotr. Elenos Nikonovaitės

Naujausioje knygoje svarstote ir apie ateities žmogų, ateities visuomenę. Norėčiau paklausti apie ateities kalbą. Kaip manote, ar gali ateiti laikas, kuomet pasaulyje žmonės ims bendrauti viena kalba? Ar ta kalba taptų šiandien tarptautinės kalbos pozicijas užėmusi anglų, ar galbūt mišri, kreolinė, iš kitų kalbų pagrindų sudaryta universali kalba? Vaizdų kalba? Socialinio tinklo kalba?.. O gal vertimo technologijoms ištobulėjus, visi galėsime laisvai, nesivargindami bendrauti savosiomis kalbomis, kad ir kokios jos bebūtų?

Ateities žmogus man dažnai atrodo kaip žmogus be pasirinkimo. Už jį viskas jau pasirinkta, jam įteiktas NET (New Era Technologies) aparatas… Visa tai, ką jūs kalbate, jau egzistuoja. Kalbame vaizdais, socialinių tinklų ženklais… Tačiau tai – ne kalba. Tai – kodai, kodavimas. Savotiška ištobulinta Morzė. Morzės juk niekas nevadino „kalba“. Sakė, „abėcėlė“. Mes sugrįžome į abėcėlės laikus, į pirmą klasę, tačiau nesinori visko matyti tragiškai. Tai yra ir galimybė. Neeilinė. Jei mokėsime suvaldyti greitį ir riboti savo santykį su technologijomis – nes jos veršis į mūsų asmeninę erdvę vis labiau – tai išlošime daug ne tik kaip kalbantys ir rašantys subjektai, bet ir kaip kalbos nešėjai. Jei atvirai, neabejoju, kad ryt skambinsiu iš Vilniaus į Šanchajų, kalbėsiu lietuviškai, o mano bičiulė kinė tuo pat metu girdės arba skaitys mane kiniškai.

Esate pakviesta į šių metų Santaros-Šviesos suvažiavimo Alantoje diskusiją, skirtą nepriklausomybės (nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai, augusiai) kartai. Rodos, ši karta dabar plačiai pasklidusi po pasaulį, tarp jos narių daug „mišrūnų“, „diogenų“, nuolat plečiančių pasaulio suvokimo horizontus, ieškančių naujų veiklų, naujų tėvynių… Kaip manote, kokia šios kartos tapatybė? Iš ko susideda jos pamatai, kas yra jos sijos? Kokį vaidmenį svarstant apie šią kartą užima kalbos (-ų) pokyčiai? Ar ją galima laikyti laisvės karta, pirmiausia pasižyminčia kosmopolitiškumu, liberaliu mąstymu, tolerancija kitam? O gal šiai kartai būdinga išsiskaidymas, fragmentiškumas, negebėjimas rasti savo vietos daug galimybių siūlančiame, bet kažko esmingo tarsi stokojančiame nūdienos pasaulyje?

Šioje lietuvių kartoje yra visa, ką jūs paminėjote. Tikroji tėvynė, kad ir ką besakytume, turbūt yra viena. Ta, kurioje jaučiamės kaip namie. Taip, pirmiausia, šiai kartai būdingas laisvas pasirinkimas ir gebėjimas naudotis galimybe, šansu. Kai kam šansas buvo emigruoti, kai kam – gauti gerą darbą Lietuvos valstybės valdyme arba Europos Sąjungos struktūrose, kai kam – susikurti savo verslą; dirbti tarnautoju arba samdomu darbininku ir t. t.  Kai šalis atsiduria krizėje, šansų ribos ne siaurėja, o plečiasi. Kol nestovėsi ant bedugnės krašto, sparnai neišsiskleis. Lietuvai buvo lemta stovėti ant politinės ir ekonominės bedugnės krašto ne kartą, ir lietuviai išgyveno. Svarbiausia, jie mokėjo išlikti kaip lietuviai, kaip įvairių profesijų atstovai ar nagingi meistrai.

Tolerancija kitam arba negebėjimas rasti sau vietos… Tai netrukdo vienas kitam. Liberalus mąstymas… Jis dažnai būna fragmentiškas. O štai sąvoka „kosmopolitas“ buvo rimtai suabejota jau minėtos pokolonijinės literatūros kontekste: neva kosmopolitas – dominuojančios kultūros nešėjas. Koks kosmopolitas šiandien nekalba angliškai? Ir t. t.

Turbūt reiktų išmokti iš esmės – gal „bibliškai“ – neteisti kitų, nevertinti perdėm kritiška akimi, kaip ir kas išgyvena – nesverti kitų gyvenimo perdėm politiškai ir morališkai? Gal atsisakyti emigrantų skirstymo į visokias „bangas“, kartais pabrėžiant, kad kadaise emigracijos vertybės buvo tikros, o dabar niekinės. Toks balsas skaudina lietuvį kaip kūną. Atseit, šie – tautos širdis, išsaugojusi lietuvybę, o anie – nago juodymas, išdavę tėvynę. Negi terminai „lietuvių juodadarbiai“, „meilės tremtinės“ (o tremtiniai?), „ekonominiai emigrantai“ neparodo mūsų esminio bodėjimosi pasirinkimu, kuris neįprastas, kuris nebūtinai veda link pasisekimo, laimės, meilės?  Šie terminai vartojami įvairiuose kontekstuose, netgi moksliniuose, nors tikrovėje nuo baltadarbio iki juodadarbio – vienas žingsnis, kaip ir nuo meilės iki neapykantos, arba nuo taikos iki karo. Peršasi mintis, kad pagrindinis mūsų kartos bruožas vis dėlto yra nesaugumas ir baimė. Šansu mes pasinaudojome, jį turėjome, tačiau šansą kaip ir viską žmonių bei tautų gyvenime išbando istorijos laikas. Šis laikas pasiutėlis kužda: „Šanso laikas praėjo“. O dabar (kažkodėl juokais prisiminiau vieną grėsmingą britų reklamą: „Start saving now“ apie pensijas, kurių šiandienos keturiasdešimtmečiai dėl tuštėjančio socialinio iždo Britanijoje, ko gero, nebegaus) – taupykime, branginkime, ką suteikė tas šansas, ir geriau keiskime „karo su savimi“ retoriką kaskart, kai ji apsėda.