Šiuos tekstus verta skaityti ne todėl, kad „mokytoja liepė“ arba nes „perskaitęs būsiu geresnis lietuvis“ arba „reikia perskaityt, nes visi išsilavinę žmonės turi šitą perskaityt“, o todėl, kad įdomu. Kaip ir visi sąrašai – neobjektyvus, nepilnas, nebaigtinis, neapgalvotas iki panagių. Numeracija nesvarbi, galbūt parodo tam tikrą minties judesį, bet jokių vertinimų nekoduoja.

 

 

Icchokas Meras: Lygiosios trunka akimirką

1. Icchokas Meras „Lygiosios trunka akimirką“

Žydiškas vardas, žydiška pavardė, mirė Izraelyje, visos knygos apie žydus – TAIP, tai yra lietuvių literatūra, ir ne tik todėl, kad „Lygiosios trunka akimirką“, priešingai nei rusiškai rašančio gentainio Grigorijaus Kanovičiaus tekstai, parašytas lietuviškai ir išverstas į dar daugiau negu dvidešimt. Ir ne todėl, kad užsienio kritikai tituluoja šį romaną svarbiausiu Rytų Europos tekstu apie Holokaustą. Ir ne dėl archetipiškai šiurpaus siužeto: žiaurus geto komendantas Šogeris su žydu Izaoku žaidžia šachmatais. Jei laimės komendantas – Izaokas išgyvens, bet žus jo vaikai; jei laimės žydas – jis mirs, bet vaikai išgyvens. Vienintelė išeitis – sužaisti lygiosiomis, o tai, kaip žino visi žaidžiantys šachmatais, yra kone „misija neįmanoma“, ypač kai abu žaidėjai tokie patyrę. Taigi romanas kuria ryškią intrigą, neperspaustą jautrumą su švelnaus ir kažkuo liūdnoko humoro doze, o kai kurios scenos – kai Izaokas savo mylimajai bando parnešti gėlių, nors jos gete uždraustos – apie žmonių valią džiaugtis ir gyventi net pačiomis baisiausiomis sąlygomis.

 

Eduardas Cinzas: Raudonojo arklio vasara

2. Eduardas Cinzas „Raudonojo arklio vasara“

Eduardas Cinzas nepelnytai pamirštamas – kartais atrodo, kad ad absurdum norime sau priskirti visus premijuotus („Selindžerio močiutė gimė Anykščių rajone“, sakė vienas mokytojas per diskusiją apie lietuvių literatūros svarbą), o tikrai savus ir ne ką prastesnius nurašome. Kaip ir daugybė kitų „dievo paukštelių“, Antrojo pasaulinio karo metais E. Cinzas emigravo ir kone pusę amžiaus praleido Vakaruose, Belgijoje. Romane pasakojama apie lietuvių kilmės chirurgą Stasį Dogenį, kuris pabandė LSD ir dabar yra priverstas gyventi su baisiomis savo eksperimento pasekmėmis: visiškai nelauktai jis ima haliucinuoti – matyti jį puolantį raudoną vienaragį. Dėl to jis nebegali verstis mėgstamu darbu, nors buvo vienas gabiausių studentų, o meilė jį slegia dar labiau, nes bijo įskaudinti mylimąją Moną – regėdamas arklį Dogenis savęs visiškai nevaldo. Skaitytojas tiesiog fiziškai įsitempęs stebi, kaip operuojamas sužeistas žmogus: neaišku, kada baisusis arklys atmerks savo žiaurią akį ir užsimos perverti pagrindinį veikėją ragu. Rašydamas šį romaną E. Cinzas lankėsi narkomanų reabilitacijos centre, gilinosi į jų psichologines problemas; sudėkime grakščią ir nepretenzingą lietuvių kalbą, vakarietišką mąstymą, paslaptis, pakankamai aštrų siužetą ir neabejotiną tikrumo dozę – poveikis ir įspūdis daugiau negu garantuotas.

 

Valdas Papievis: Eiti

3. Valdas Papievis „Eiti“

Dar vienas emigrantas – tiesa, mūsų dienų, o ne seno blogo karo, ir nublokštas šįkart į Prancūziją – kuria ne tiek siužeto posūkius, kiek nepaprastą kalbos audinį. Pagrindinis veikėjas iš Paryžiaus išvyksta į Provansą, į mažą neįvardytą miestelį, ir visiems pasakoja, kad yra lietuvis žurnalistas, pasamdytas rašyti apie apylinkes siaubiančius gaisrus (atrodo, esama tyčinių padegimų). Tačiau iš tiesų jis išgyvena dvasinę krizę, pojūtį, kad „visas tas gražumas prieš pabaigą“. Galiausiai jis tampa dviejų senyvų prancūzių, jau senokai susipykusių, nors kitados buvo itin artimos, patikėtiniu ir kone konflikto sprendėju. Nuo lietuvių literatūrai būdingos poetinės prozos ir lyrinio pasakojimo niekur nenueinama, bet sukuriamas toks estetinis įspūdis, kad kai kuriuos epizodus norisi skaityti garsiai ir mėgautis kiekvienu skiemeniu. „Eiti“ – knyga apie vienatvę ir nesibaigiančias keliones viduje, išorėje, laike; apie bėgimą nuo savęs save atrandant; apie bandymą fiziniu nuovargiu užpildyti dvasinę tuštumą, „išvaikščioti“ egzistencinį nuovargį ir bejėgystę; apie komplikuotus, atsargiais potėpiais su skrupulingu minimalizmu piešiamus žmonių santykius. Rekomenduojama tiems, kurie pavargo nuo ironijos, sarkazmo, žodžių žaismo ir ilgisi skausmingo modernistinės prozos sodrumo.

 

da8b1c84a949d27775f17e7ff2842b4650876f8c4. Undinė Radzevičiūtė „Frankburgas“

Čia – antrasis U. Radzevičiūtės romanas (nors pagal apimtį veikiau apysaka), o pirmasis turėjo vadintis „Strekaza bl**“, bet Kalbos komisija neleido. Šis faktas iškalbingas: autorė spjovė ant lietuvių literatūros konvencijų, kalbos (ne)dailumo, oficiozinių deklaracijų, stereotipinio jaukumo ir moteriškumo, miglotos galimybės kada nors patekti į mūsų superbanalų šlovės Olimpą – mokyklos programą, tautiškumo ir ko tik dar ne. „Frankburge“ rodomas biuro gyvenimas: pagrindinis veikėjas Frankas yra protingas žmogus, kuris, deja, dirba neaiškioje įstaigėlėje tarp padlaižių, biurokratų ir tuščiagalvių gražuolių. Aišku, visada galima klausti, kodėl toks protingas Frankas dirba tokį kvailą darbą, bet užmojis čia platesnis: žiauriai juokiamasi ne tik iš biuro idiotizmų – laistymosi kava, smulkių intrigėlių, neskoningų vakarėlių – bet ir iš bendros visuomenės tendencijos šlovinti nucackintą vidutinybių gyvenimą.

 

9df5b9b763132f40e67898674317e7e60b537fd95. Ričardas Gavelis „Vilniaus džiazas“

Kodėl ne „Vilniaus pokeris“? Kodėl ne „Jauno žmogaus memuarai“? Kodėl išvis Gavelis? Ne tik todėl, kad jo knygos verčiamos į užsienio kalbas, o Prancūzijoje „Vilniaus pokeris“ susilaukė pakartotinio leidimo; ne tik dėl grotesko, farso, ironijos, trykštančio seksualumo, karnavališko humoro, beveik sistemingos sovietmečio nesąmonių analizės. „Vilniaus džiazas“ yra sąlygiškai linksma knyga, rodos, linksmiausia iš visos Gavelio kūrybos, todėl, mano galva, nuo jos vertėtų pradėti ir pasitikrinti, ar šio autoriaus estetika skaitytojo negąsdina, neatstumia. Romane pasakojama apie Vilniaus universiteto studentus aštuntojo dešimtmečio pradžioje – jų vargus, rūpesčius, norą džiaugtis gyvenimu. Žinoma, visur kyšo sovietinės sistemos blogumai, pvz., karinė stovykla. Romanas prasideda nuo juodos pagrindinio veikėjo Tomo Kelerto depresijos ir svarstymų apie (ne)tapatybę, savižudybę, gyvenimo prasmę, priešpriešą tarp esamos situacijos ir troškimų.  Linksmumo į šiaip jau liūdnokus ir nykius veikėjų gyvenimus atneša Bakneris – iš kito pasaulio atklydusi ir alogiška figūra, gebanti mistiškai dekonstruoti sovietinę būtį ir studentus mokanti laisvai, pašėlusiai improvizuoti autentišką savo gyvenimo melodiją. Gerokai pakvėšęs Bakneris kuria savitą pagal tik jam būdingus dėsnius veikiantį pasaulį, kuris – o, stebukle! – yra galbūt net mažiau beprotiškas negu sovietinė sistema. Taigi „Vilniaus džiazas“ galėtų būti artimas tiems, kuriems įdomus sovietinis mentalitetas, kuriems įdomus vakarietiško hipių judėjimo lietuviškas atitikmuo, kuriems aktualūs išgyvenimo priespaudoje, vidinės laisvės ir tapatumo sau klausimai.

 

Marti6. Julija Žymantienė-Žemaitė „Marti“

Galbūt keistas šuolis nuo Gavelio prie Žemaitės, bet man Katrės figūra atrodo kone tokia pati maištinga kaip Tomo Kelerto. Iš tiesų daugelis „Marčią“ perskaito mokykloje ir po to, kaip apie mokyklų programines knygas sakė Umberto Eco, „tikrai daugiau niekada niekada jos neskaitys“. O be reikalo, nes „Marti“ moko visiškai akivaizdžių dalykų: kad santuoka dėl pinigų yra blogis; kad morali ir gera moteris, ištekėjusi už nulėpausio vyro, turi dirbti už du; kad dviem šeimininkėms prie vieno puodo maža vietos, todėl susituokusiai porai gyventi su tėvais yra labai sunku, gal net neįmanoma; kad kitokio pagal save neperauklėsi, tik sveikatą susigadinsi; kad tėvai gali norėti gero, bet nebūtinai jų sprendimai tikrai naudingi vaikams (kaip sakė Umberto Eco draugas rašytojas Italo Calvino, „visos ateitys turi vieną bendrą bruožą – jos niekada nebūna tokios, kokias jas įsivaizduojame“). Taigi „Marti“ yra išmintingas ir skausmingas tekstas apie šeimos santykius: tai perskaityti ir permanyti turime kiekvienas, nes „marčiškos“ situacijos universalios ir nesvarbu, kad dabar žmonės gyvena miestuose ir dirba biure, o ne grėbia šieną ir gano gyvulius: santykių modeliai labai panašūs.

 

virselis-2307. Giedros Radvilavičiūtės esė (pvz., „Tėvynė ir kitos jungtys“ iš kolektyvinės knygos „Siužetą siūlau nušauti“)

Būtinai norėjau įterpti į šį sąrašą nors vieną eseistą, nes esė, gal kartais patys to nereflektuodami, turime daug ir gerų. Radvilavičiūtė, mano galva, yra viena talentingiausių: ji nėra vien drastiška ir šokiruojanti (kaip Sigitas Parulskis), užsidariusi kalbos žaidimuose (kaip Kęstutis Navakas) ar fragmentiška (kaip Donaldas Kajokas). Ji visokia ir gebanti kone jaukiai kalbėti apie labai nejaukius dalykus: stilius lakoniškas, eliptiškas, intelektualus, bet be pozos. Priešinamasi supaprastintam realybės suvokimui ir banalybėms: rodos, viskas nuoširdu, autobiografiška, bet pasakotoja ir autorė – visada dvi atskiros figūros, galbūt panašios, bet nesusiliejančios. Ryšys su atpažįstama ir suvokiama tikrove ryškus, bet visada su fikcijos priedu; kita vertus, ilgų nuoseklių siužetų irgi nepapasakojama. Pasakotojos akis aštri, plunksna ironiška, bet tekstai neabejotinai jautrūs, keliantys daugiau klausimų negu pateikiantys atsakymų, visada geros struktūros, bet paliekantys vietos skaitytojui, jo gebėjimui apibendrinti tai, kas pasakyta. Neabejotinai rekomenduojamas skaitinys mąstančiam nesnobiškam žmogui.

 

1462877453_258. Romualdas Granauskas „Jaučio aukojimas“

Nebūtinai šitą – beveik visi Granausko tekstai yra geri. Žinoma, ne tada, kai tau septyniolika: kad įvertintum švelniai žemaičiuojančio žodžio sodrumą ir metaforiškumą, kad automatiškai neatmestum, esą „čia vėl apie kaimą“, reikia tam tikro nuosaikumo. Ilgą laiką galvojau, ką rinkčiausi skaityti laisvalaikį – Granauską ar Aputį – ir į galvą atskriejo gerokai primirštas „Jaučio aukojimas“, antruoju asmeniu parašyta apysaka apie seną pagonių žynį ankstyvaisiais krikščionybės Lietuvoje amžiais, kuris ryžtasi paaukoti jautį, kad žuvys grįžtų į tinklus ir baigtųsi sausra, tačiau yra suimamas krikščionių už slaptas apeigas. Ne tokį jau trumpą tekstą sudaro vos trys sakiniai apie dramatišką tikėjimo ir apskritai žmonių mąstymo kaitą, apie pojūtį, kad esi praeities inkliuzas dabarties momente, apie bandymą išsaugoti savo vertybes, nors pats supranti, kad jos jau nebeaktualios, kad tavo laikas jau praėjo. Šis tekstas provokuoja šiek tiek paradoksaliai klausti, kiek modernia norinčiai tapti tautai aktuali mitopoetika, tradicija, kultūros archetipai. Dabar, viešojoje erdvėje skleidžiantis kartais gerokai banaliam nacionalizmo diskursui, įdomu pažiūrėti į tekstus, kurie tarsi visiškai „nacionalistiniai“ (tuo autorius buvo kaltinamas sovietmečiu), bet banalumo (atmetus pačią šablonišką „geri pagonys“ ir „žudikai kryžiuočiai“ priešpriešą) ten bent aš neradau.

 

Jurgis Savickis Švedijos fiorduose

Jurgis Savickis Švedijos fiorduose

9. Jurgis Savickis „Šventoji Lietuva“

Taip, ne nuo koncentruotų ir išties pelnytai intelektualiomis vadintinų novelių reikėtų pradėti, o nuo ne taip jau gerai žinomo J. Savickio romano. Kodėl? Todėl, kad romanas, kad ir koks ironiškas ir fragmentiškas atrodytų, palyginus su novelėmis yra kaip tragikomedija prie rimtos hardkorinės dramos. Daug kas autorių vadina avangardistu, mokykloje sakoma, kad jis ekspresionistas, nors akivaizdu, kad pats Savickis stengėsi – kaip būdinga modernistams – išlikti nepalindęs po jokių -izmų gaubtu. „Šventoji Lietuva“ juokiasi iš bandymo adoruoti vaidilučių, šventųjų giraičių, nesugedusių papročių kraštą ir jį rodo visai kitokį – patvirkusį, kaimietiškai tamsų, liūdnai provincialų, bet su dažnai ne pačiais gražiausiais pavidalais pasirodančia ambicija. Romanas skaitytojui kelia nemalonių klausimų – kas pasikeitė nuo Tarpukario? Mes moralesni ar ne, labiau „vakariečiai“ ar mažiau, išsivadavę nuo didybės manija besireiškiančių kompleksų ar ne? Ir kodėl negalime savęs mylėti tokių, kokie esame, kodėl meilei vis būtinai reikia apsimesti kažkuo kitu? Savickis nėra jaukus ar malonus autorius, jo skaitymas reikalauja gyvenimiškos ir intelektualinės patirties, todėl natūralu, kad mokyklinio amžiaus žmonės jo padoriai neįkerta. Ir todėl labai šaunu, jeigu jo kūrybą skaito brandus žmogus.

 

Antanas Sÿkeúma10. Antanas Škėma „Žilvinėėli“

Tiesą sakant, Škėmos adoracija tampa kone visuotine ir nuo jos po truputį ima skaudėti dantis, todėl stengiausi „Baltos drobulės“ į sąrašą neįtraukti – mąsčiau apie reveransą klasikai ar kokį „sovietinio“ autoriaus tekstą – jų juk irgi buvo įdomių. Bet vėliau prisiminiau vienos savo dėstytojos mintį: kažin, jei Škėma būtų rašęs angliškai, ar neturėtume savo sąskaitoje antro Faulknerio?.. Ir supratau, kad be jo šis sąrašas būtų nesąžiningas, nes net dabar, kai suaugau, kai sulaužyta forma ir maištas prieš tradiciją jau nebėra savaiminės vertybės, Škėmos proza vis dar maloniai stebina. „Žilvinėėli“ yra puikus skaitinys tiems „Baltos drobulės“ mėgėjams, kuriems patinka neilgi ir koncentruoti tekstai: novelė itin vizuali, bet tuo pat metu ir labai literatūriška – buvo bandyta skausmingą mylimojo netekties naratyvą paversti teatro scenarijumi, bet pasirodė, kad tai nepaprastai sunku. Kaip ir dera Škėmai, čia esama to, ką jis vadino „nerviškumo“ žymėmis: pasakojimas fragmentuotas, yra sąmonės srauto atkarpų, pagrindinė veikėja išgyvena egzistencinę krizę po katastrofos.