Dėvėto laiko simboliu Lietuvoje galėtų būti dėvėtais drabužiais prekiaujantis viešosios įstaigos Humana tinklas: atsitiktinai, dėl savo vardo, tačiau esmiškai dėl savo santykio su žmonių savimone. Humana ir panašūs į jį kiti prekybos centrai, be to, net TV kanalai ir politinės partijos perteikia „dėvėto laiko“ žmogaus sąmonę Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Vengrijoje, Bulgarijoje. Daugelyje pokolojinių šalių, nepriklausomai, ar juos buvo kolonizavusi Rusijos, ar Osmanų imperijos, bet vėliau – būtinai Sovietų Sąjunga.

Kitos pokolonijinės šalys, kurias kažkada valdė Didžioji Britanija ar Prancūzija, turi kitokį egzistencinio laiko pobūdį. Dėvėto laiko idėją kildinu iš Svetlanos Aleksijevič knygos: „Second-hand laikas“, kur ji interviu ir samprotaudama apčiuopė įvykių patirtį taip, kaip aš ją noriu išskleisti filosofine kalba.

Humana tinklo pavadinimas atsitiktinai žaidžia su filosofinių, egzistencinių-antropologinių samprotavimų kryptimi, kurią rašytojas André Malraux ir filosofė Hannah Arendt įvardijo Conditio Humana. Pavadinimu Conditio Humana pranešama, kad bus kalbama apie žmogaus būties sąlygą. Dėvėtų, naudotų, pigių prekių tinklai ir prie jų deranti kultūra ir politika rodo, kad Vidurio ir Rytų Europos žmogaus būties sąlyga yra giliai lemiama esamo, kilusio iš prarasto buvusio, reiškinio.

Nuotr. aut. Giedrė Širmenytė

Nuotr. aut. Giedrė Širmenytė

Pavyzdžių apstu ir neskubėsiu jų vardyti. Vienas iš jų: 1999–2000 metais teko su menotyrininkais (pavyzdžiui, Raimundu Malašausku, Virginiju Kinčinaičiu ir kitais) diskutuoti apie lietuviško kultūros laiko fenomeną, kurį dar vadinome „paraleliniu“. Tais metais vienas iš TV kanalų Lietuvoje rodė tęstines, įdabartintas 1994–1995 metų bušido kovas (net nežinojome, kad tai yra sportinių imtynių atmaina). Kone visa Lietuva, beveik kiekvienas miestelis ir net šeima įdėmiai stebėjo penkerių metų senumo sporto įvykį ir sirgo už jų herojų likimą – visai kaip dabartyje. Buvo tariamasi, kas atsitiks kitą savaitę, nors tai jau buvo prieš penkerius metus… Tačiau „laisvasis pasaulis“ pasirodė ne kaip paralelinė tikrovė, o kaip dėvėta, kaip buvusio įvykio simuliakrinis įdabartinimas.

Šis bušido fenomenas dar turėjo savo referenciją: kažkada buvusį įvykį. Tuo pačiu metu jau buvo masiškai platinami ženklai, kurie nieko nebežymėjo. Tai buvo dėvėto laiko artefaktai ir jų vis daugėjo: iš Vakarų atvežti sendaikčiai, įvairūs nutrinti atvirukai, ženkliukai, užrašai ir etiketės, senos kasetės, vaizdo įrašai, net kažkieno vestuvių ir jubiliejų, kurie nieko nebepasakojo, nes nebebuvo referentų. Vilniaus turgavietėse, Minske ir visoje Rusijoje buvo ir dar tebėra parduodami seni koviniai II-ojo pasaulinio karo, socialistinio darbo pirmūno ir kiti ordinai ir medaliai. Juos perka ne tik kolekcininkai, bet ir tie, kuriems svarbi imitacija: rodyti save tuo ir ten, kur niekados nebuvo. Nebeliko referentų: ženklai nebenurodo įvykių ir buvusių žmonių, jie yra dėvėto laiko bangos. O šalia parduodamos senos lietuviškos fotografijos: nežinomų šeimų, jų likimų, bevardės. Dėvėto laiko žymės augo ir buvo įtvirtinamos.

Dėvėto laiko nešiotojas, lyg atbulas ir nieko nesuvokdamas, susiduria su tokia esamybe, kuri prarado ar neįgijo kito atminties ir nepatyrė jo istorijos; kuri nebeketina atvertijau kažkieno gyvento gyvenimo, jo istorijos, kovos, dramos. O nenorintis patirti dėvėto laiko vartotojas naudojasi tik buvusiojo medžiagine forma, išmestu kokonu. Juk nesidomima, kas prieš mane nešiojo šį paltą ar švarką, suknelę ar sijoną, kokias gilias dramas patyrė ir kokią tautos istoriją, giminės tragediją, asmeninę lemtį tai gali atverti. Kas mums tos Belgijos, Nyderlandų, Austrijos ar Slovėnijos patirtys…  Šiems daiktams nėra suteikiama ta La Madeleine pyragaičių maginė galia atskleisti buvusį pasaulį, apie kurį ilgai ir išsamiai samprotavo Marcelis Proustas, eiliavo Raineris Marija Rilkė ir laiškuose rašė Marina Cvetajeva.

Dėvėtas laikas nėra atgręžtas į kažkurio žmogaus būties patirtį, nešneka kaip Martinas Heideggeris apie Van Gogho nutapytus „Valstiečio batus“. Nešiota gyvenimo tėkmė įtraukiama į mūsų kasdienybę taip, kad nieko nepraneštų, su niekuo nesutaptų, kad netaptų įvykiu, o liktų įrankiu ir sunyktų kartu su įrankumu, taip ir neatveriant savo egzistencinių horizontų.

Dėvėto laiko fenomenas reiškia Rytų Europos specifinį pokolonijinį uždarumą, kai dialogas pakeičiamas dėvėtų, numestų ir paliktų formų surinkimu ir jų galiojimo pratęsimu. Pokolonijinis ir politiškai reiklus dėvėtų įvykių žmogus nusisuka nuo galimybės pačiam kurti savo būtį (sekant Jeano-Paulio Sartre‘o formule, kad egzistencija yra pirmiau nei esmė, nei būtis) ir nepriima kito atvirumo, susitikimo. Toks žmogus renka nuolaidas, išpardavimus, galiojimo laikus, senus daiktus, tačiau nei išklauso kito žmogaus širdies, nei pats sukuria kitam reikšmingų įvykių: jis pasirenka įrankumo uždarumą.

Tuo dėvėtos sąmonėms žmogus panašus į verkšnaitį. Verkšnaičiais buvo vadinami elgetos, bet man svarbiau tai, kad šis žodis žymi nekuriančio ir kito nesiklausančio aimanavimą, apgailestavimą, skundimąsi savo likimu. Toks žmogus laiko savo verkšlenimą pakankama priežastimi sulaukti paramos. Nežinia, kaip tie daiktai, pinigai, reginiai ar pažadai, kuriais tave kažkas parėmė (o ne aukojo, nes nėra aukojimo ritualo), buvo sukurti ar  už kokius vargus ir prakaitą, kokias žinias ir komunikaciją, kokias niekšybes ir prievartą jie buvo gauti.

Verkšnaičio noras gauti nepriklausomą nuo būties santykių paramą kyla iš noro neatsiverti būčiai ir nenagrinėti kultūrų, santykių, kančių ir džiaugsmų, iš kurių parama kyla, nesuteikti jiems būtiško įvykio gelmės. Geriausiai tai simbolizuoja europinė parama: tikima, kad tai  anoniminiai pinigai, be kitų šalių piliečių darbo, jų civilizuotumo, draugystės santykių.

Tad ką mūsų krašte reiškia vartoti jau įvykusį, buvusį gyvenimą? Skamba gražiai ir ūkiškai: naudota, vadinasi, patikrinta ir tvirta… Bet tai tik iliuzija. Kiekvienas geras ūkininkas žino, kad svetimi, naudoti padargai rodo ne tvirtybę, o atneša nematomą skausmą. Vis dėlto dėvėtas ir senas yra du skirtingi dalykai.

Senas būna savas, tas, kuris turi ilgą istoriją. Senatvė reiškia ilgus prisiminimus, o ne subyrėjusius kaulus. O dėvėtas daiktas yra kas kita. Sudėvėtumas yra ne atminties sinonimas, o išeikvojimo arba „galiojimo laiko“ ženklas. Dėvėti daiktai ir įvykiai yra išeikvoti, juose liko mažai energijos ir juos belieka perdirbti: perkalti senus noragus į naujas pasagas.

Arwen Stefano nuotr.

Arwen Stefano nuotr.

Kartais su dėvėtais drabužiais, plokštelėmis, knygomis, idėjomis elgiamasi būtent taip: jie perkalami naujam gyvenimui ir įvykiui, ir tada jie atsiveria, kaip iš pelenų atgimę feniksai. Kai kuriose maginėse kultūrose žmonės, gavę dovanų senus daiktus, būtinai atlieka apvalymo ritualus: rūko šalavijų lapų dūmais, kalba maldas, virina ir  užkalba ilgai ir kantriai atsisveikindami su šmėklomis. O kartais įveikti jų atminties nebeįmanoma. Tada tenka senus rakandus sudeginti, o ne perdovanoti. Bet verkšnaičių kultūra nėra maginė. Senoji magija iškeliavo, kai akla tarnystė svetimiems dievams išstūmė ir panaikino saugojamo pasaulio harmoniją.

Garsusis Heideggerio vardas – Dasein, dažnai verčiamas kaip „čia-būtis“ arba tiesiog „žmogaus būtis“, galėtų būti aiškinamas laiko, o ne erdvės mąstymu ir reikšti „štai-būtis“: šiuo momentu, šio įvykio ir šios situacijos. Tokiu atveju dėvėtas laikas tik nurodo „buvusią štai-būtį“ arba buvusį gyvenimą, tačiau nieko neatveria. Tam, kad pasaulis, slypintis už muzikos ar seno daikto, atsivertų, jam reikia savo istorijos, dramos, horizonto, aimanų, kurių dėvėtos sąmonės žmogus nenori girdėti ir dešimtimis sklendžių nuo jų užsišauna.

Dėvėtas laikas nėra atsilikimo nuo progreso paradigma, o kažkas visai kita, kažkas, kas priklauso svetimam ir nesuvokiamam aidui, išvarytoms kitakalbėms šmėkloms… Toks mąstymas padeda nematyti artėjančio pavojaus arba gyvenimo galimybės ir leidžia gyventi neva garantuotose simboliniuose pasauliuose.

Iliuzija, kurią sukuria dėvėto laiko vartojimas, yra pigumas, prieinamumas, atleidimas nuo darbo ir vargo, vadinasi, nuo savo kriaučių, batsiuvių ir kalvių. Toks užsidarymas užtikrina verkšnaičių kultūrą, kuri politiniu požiūriu yra agresyvi, reikalaujanti anoniminės paramos. Tai net ne išmalda ir ne atlygis šventpaikšiui, o būtent pigios ir bereikšmės tąsos reikalavimas.

Žmogaus būties sąlygos požiūriu, dėvėtas laikas yra dalyvavimas po įvykio; panašu būtų sirgti už savo komandą, kai jau žinai rungtynių rezultatą ir herojus. Tai yra dėvėto laiko dalyvavimas. Buvusių įvykių pasakojimai gyvena ne „štai-būties“, o mito gyvenimą: išaukštinimo arba pažeminimo, t. y. nuosprendžio, o ne buvimo kartu, žygio ir pasiaukojimo laiką. Mes nepadėjome laimėti komandai, tačiau nuteisėme ją senojo mito horizonte. Dėvėtas laikas neįsileidžia didvyrių į dabartį, į „štai-būtį“, nes jos paprasčiausiai nėra arba ji laikoma pernelyg nesuvokiama, dar be istorijos, be sunešiojimo ir sudėvėjimo džiaugsmo. Tada nebereikia kovoti: pralaimėjimai ir pergalės jau buvo, beliko ramiai pasižymėti su tavimi nesusijusį dalyką ir meluoti, kad ir tu ten buvai, ir tu alų midų gėrei ir nuodėmes darei.

Medijuotas dėvėtas laikas panašus į kuriame nors iš lietuviškų TV kanalų rodomą premjerą, kurią jau kiti kanalai, juo labiau kino teatrai, rodė dešimtis kartų. Nauja tokiu atveju yra pateikiama kaip dar vienas mito herojaus nužengimas į žemę, kaip pakartojimas veiksmo, kuris jau vyko šimtus kartų. Ir tai yra ne modernizacijos ir ne progreso, o mito laiko ir ritualo veidas. Tai reiškia, kad užuot kūrus naujus filmus, seni rodomi vis per kitus kanalus. Taip imituojamos premjeros – dėvėtas naujumas.

Dėvėtas naujumas labiausiai meluoja apie tai, kad pagaliau susidūrėme su dabarties atvertimi, kad dalyvaujame kurdami kažką naujo. Premjerų iliuzija užtikrina dėvėtų naujienų pasikartojimus, nekuriant nieko naujo ir niekur nedalyvaujant. Išimtis–kai jūs atveriate kelią senosioms dvasioms, kurias girdite, su kuriomis kalbatės, ir kartu su jomis kuriate naują gyvenimą. Bet tada tai jau nebėra premjera, o įvykis, kai, kaip rašė Algirdas Julius Greimas, kartu su vėliava žygiuoja ir jūsų protėviai, kai žengiate su „vėlių būriu“ į mūšį. Tada galime su La Madeleine pyragaičiu ar seniai dovanotu tėvo pledu, ar mokytojo knyga atverti būties duris ir patirti „štai-būties“ gelmę.

Anoniminis dėvėtų naujienų – premjerų – vartojimas yra dėvėto laiko raiškos būdas. Politinės švietimo ir kultūros reformos pas mus vyksta būtent „premjerų“ stiliumi: nauja senos partijos karta ar nauja senų veikėjų partija pakartoja kurią nors jau daug kartų vykdytą reformą, tačiau tai daro kaip pirmąkart ir todėl mano, kad vyksta modernizacija. Šis pavyzdys rodo, kad dėvėtas laikas neturi aiškios ir stiprios teleologijos, būties tikslo. Didieji – kartais anapusiniai, transcendentiniai – tikslai išjudina ir gimdo „štai-būtį“, o vadinamųjų premjerų politinės imitacijos neturi nei teleologijos, nei transcendencijos. Todėl daug lietuviškų partijų programų yra dėvėto laiko sąmonės reprezentacijos. Pasaulio tikslai yra ir pusiausvyrų, ir kaitos prielaida, o dėvėto laiko kultūra šalina tikslą, griauna egzistencinį laiką.

The Man from TV. Samuel van Dijk nuotr.

The Man from TV. Samuel van Dijk nuotr.

Ar kiekvieno žmogaus sąmonė yra dėvėto laiko? Jokiu būdu ne. Kūrybingiems poetams, maištautojams, revoliucionieriams, naujų projektų kūrėjams, radikaliems kritikams pavyksta pakliūti į dabarties įvykių tėkmę, kurioje gali ir beveik nebūti žmonių, nes jie pasiliko dėvėto laiko horizonte. Vienatvė, su kuria susiduria poetai, menininkai, mokslininkai, įžengiantys į „štai-būtį“, kelia nerimą: negavęs patvirtinimo, kad kam nors jau buvai reikalingas, dėvimas, nešiojamas, klausomas, neįrodęs savo sunykimo vartojant, negali būti ir išgirstas. Pripažįstama jau buvusi poetinė šlovė, jau patvirtinta žurnalų ir institutų mintis. Toks mąstymas nenori bėgti paskui naujomis idėjomis žaižaruojančius rašytojus, menotyrininkus, fizikus, nes jų idėjos dar nėra pasendintos, ir nesigilina į tai, kaip kažkas naujo atsirado. Juk Nauja – vadinasi, iš Niekio, ex Nihilo, neturi jokio patvirtinimo išskyrus kažką mums sakančias analogijas: tai – žodžiai-naujadarai, kuriuos dar sunku suprasti, tai – mokslo teiginių ypatybės, kurių dar vengia institutai.

Dėvėto laiko sąmonė, susidūrusi su politiniais iššūkiais, nebando kurti nei naujų santykių, nei naujų įstatymų, o remontuoja esamus arba perkelia sau svetimus, imituoja „premjeras“. Vietoje politinės kūrybos vyrauja rankiojimas, kas paklius po ranka ir kas galėtų būti geriau nei esama būklė, nesigilinant į tai, iš kokių politinių ar gamybinių santykių, iš kokių gyvenimo dramų ir negandų, iš kokios istorijos šį modelį išplėšėme.

Idėjų istorija, kaip būtina samprotavimo forma, Lietuvoje neprigijo, kad ir kokias pastangas dėjo Antanas Andrijauskas ar Leonidas Donskis. Lietuviškos politinės opozicijos neretai kaip argumentus pateikia citatas apie buvusį gyvenimą: „o buvo taip“, „o buvo kitaip“, be gelmės, be dramos, be istorijos, be būties atverties, vien tik techniškai. Todėl jų teiginiai nėra teleologiški, už savo transcendencijos regėjimą jie nenori pasiaukoti, atiduoti širdies, taigi tai nėra ir nei dabartis, nei revoliucinė drąsa. Tačiau dėvėto laiko rinkėjai nei palaikytų revoliucinę drąsą, nei ją išgirstų, o veikiau išsigąstų.

Štai kodėl Lietuvoje taip mažai radikalių menininkų, poetų ir politikų. O jei jie yra, jų girdimumas vos peržengia nulinio populiarumo laipsnį ir jų buvimo radikalais kompetencija labai menka. Šiandienos akistata su žmogaus būtimi yra ne klasinės kovos smaigalys, o atbulų žmonių pavydulingi spėliojimai, kad kitose šalyse tie patys darbuotojai uždirba daugiau. Paprastai taip pavyduliaujant nesigilinama į tai, kokias socialines kovas tie darbuotojai laimėjo ir kiek ryžto privalėjo turėti žengdami į drumzlinus ateities vandenis. Dėvėtos sąmonės žmones negirdi svetimų kovų ryžto, lygiai kaip ir nešioto drabužio skausmo.

Būti naujam, pirmam pokolonijinėse šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, reiškia pasirodyti įtartinam: gal tai apgavikas, suvedžiotojas, melagis arba tiesiog niekšas?.. Svečias iš ateities, tikėtina, yra niekšas, kitų dar dešimt kartų nepamatuotas, nepadėvėtas. Ateitį atveriantys avantiūristai yra laikomi beveik šėtono tarnais. Tas, kas ne atbulas žiūri į pasaulį, bet drįsta apsisukti ir matyti savo akimis tai, kas dar neturi vardų ir todėl kalba metaforomis bei keistais simboliais, laikomas velnio pranašu. Pokolonijiniam žmogui tik apsėstieji, demonai, niekšai turi teisę žengti į „štai-būtį“ ir jausti tikslų pasaulio alsavimą.

Dėvėtas laikas yra po pabaigos arba be pabaigos. Pabaiga jau turėjo įvykti kažkur kitur, o pas mus atkeliauja nebeturintys pabaigos dalykai. Vietoje pabaigos įtvirtinamas galiojimo laikas, t. y.  vartojimo režimas. Karo ar meilės pabaiga – dramatiškas, tik su tavimi ir su tavo artimaisiais vykstantis dalykas, kuriuo šnabžda būtis. O galiojimo laikas neturi nieko bendra nei su karo, nei su meilės pabaiga. Kartais šie dalykai sinonimiškai painiojami ir tada galiojimo laiko žmogui atrodo, kad pabaiga yra tada, kai baigėsi nustatytas galiojimo laikas: meilė pasibaigia kartu su viešbučio paslauga.

Dėvėtos sąmonės žmogus yra labai dėmesingas galiojimo laikui. Galiojimo laikas yra vienintelė jo viltis, pasiteisinimas, kad gyvenimas dar truputį tęsis. O po to bus kitas galiojimo laikas. Verkšnaičių pasikartojimams nėra galo, tik svarbu, kad kažkur užribyje vyktų gyvenimas, iš kurio teka galiojimo laikas. „Štai-būties“ pasauliui pabaigos nutinka nuolatos: baigiasi revoliucijos, tyrimai – pabaiga yra tai, kas suteikia visam kūriniui formą. O galiojimo laikas sako, kad būtas gyvenimas dar nebuvo pakankamai išeikvotas ir juo dar gali pasinaudoti. Panašiai būtų, jei po mitingo, kuriam leidimas dar galioja, susirinktų su juo nesusiję žmonės pasidžiaugti galimybe pamosikuoti kokiomis nors vėliavomis vien todėl, kad dar nepasibaigė mitingo rengimui išduotas galiojimo laikas.

O jei dėvėto laiko žmonėms kas nors užsakytų aikštę visam galiojimo laikui, kad jie pabūtų kartu ir pamosikuotų vėliavomis, neturėdami jokio bendro, egzistenciškai reikšmingo laiko? Juk jeigu pagrindinio įvykio nebūtų, tai ir galiojimo laikas būtų ilgesnis, net visas? Absurdas, tačiau būtent taip atsiranda politiniai renginiai be įvykių, kurie priklauso mitui, visokie pasikartojantys minėjimai ir premjeros jų metu.

Straipsnis parašytas pagal projektą: „Conditio Humana: dvasinė niekšybė. Filosofinis antropologinis tyrimas ir analizė. LIP Nr. 16125.