Philippe Jaccottet (g. 1925 m. birželio 30 d., Šveicarijoje) – gamtos grožio dainius, kuriantis poetinį pasaulį, kuriame susilieja paprastumas ir paslaptis. Eilėraščius iš prancūzų kalbos vertė Tomas Taškauskas.

 

Balsas

Kas ten gieda, visiems balsams nutilus?

Kas ten gieda, šiuo blausiu ir tyru balsu tokią magišką giesmę?

Ar iš už miesto, Robensone, sniegu užklotam sode?

Ar visai šalia, kažkas, negalvojantis, kad jo klausoma?

Pabūkime kantrūs nežinoti, nes antraip prieš prasidedant dienai nebus nematomo paukščio.

Tiesiog patylėkim.

Balsas kyla, ir kaip kovo vėjas, seniems medžiams grąžinąs jųjų jėgą, jis pasiekia mus be ašarų,

veikiau besišypsantis mirties akivaizdoje.

Kas giedojo ten, mūsų žibintams užgesus?

Nieks nežino.

Bet galėtum išgirsti širdį, kuri neieško valdžios anei pergalės.

 

 

Paslaptis

Koks trapus paukščių lobis.

Vis dėlto, galintis nuolat žibėti šviesoj!

Galbūt drėgnas miškas jį saugo,

Man atrodė, kad jūros vėjas mus ten vedė,

Regėjome jo nugarą priešais tarytum šešėlį….

Tačiau, net tai, kuri žengia šalia, net šiai giesmei, neįvardysiu to, ką atspėti galima iš nakties įsimylėjusios.

Ar ne geriau leisti į sienas kopti tyliai baimės gebenei, nei bereikalingiems žodžiams mūsų lūpas atskirti ir sudaužyti nuostabų pasaulį?

Paslaptis, kuri net mirtį paverčia balta linija auštant, paukštis ją ištaria klausančiam.

 

 

Paukštis

Liepsnos, nuolat kintančios, vos įžvelgiamos, kai pralėks

Šūksniai judant erdvėj

Mažai kas regi taip aiškiai, kad giedotų netgi nakty

 

 

Auštant

I

Naktis nėra ta, kuo ją laikome, ugnies atsitraukimas, dienos pralaimėjimas ir šviesos paneigimas, jinai yra gudrybė, sumanyta mums atverti akis ir parodyti, kas lieka neatskleista šviesoj.

Ištikimiesiems regimybės tarnams pasitraukus, tamsybių lapijoj įsikuria violeto buveinė, paskutinis prieglobstis senstančiam be tėvynės.

 

II

Tarsi alyva, mieganti žibinte ir staiga įsižiebianti, ir alsuojanti mėnesienoj, pagauta paukščių skrydžio, tu šnabždi ir liepsnoji (Bet kaip išsakyti tai, kas per tyra net balsui?)

Ugnis esi, užgimstanti virš šaltų upių, vieversys, pragydęs laukuos…

Matau tavy atsiveriant ir pasirodant žemės grožį.

 

III

Kalbu tau, mano aušra.

Bet argi visa tai nėra tik žodžiai, dingstantys ore?

Šviesa yra klajoklė.

Apkabintoji tampa ta, kuri buvo ką tik apkabinta, ir pranyksta.

Kad paskutinį sykį, balse, tavęs besišaukiančiam, pakiltum ir spindėtum, aũšra.

Nuotr. aut. Jorė Janavičiūtė

Nuotr. aut. Jorė Janavičiūtė