Dabar mažai kas drįstų ginčytis, jog gyvename informacijos amžiuje. Kad ir kaip jį bevadintume – kompiuterių, skaitmeniniu ar naujosios medijos amžiumi – visi suprantame, jog šiandien informacija, tapusi kaip niekad prieinama, yra vienas svarbiausių kolektyvinio ir individualaus gyvenimo aspektų. Informacija yra visur.

Informacijos proveržis atneša beprecedentės laisvės gūsį, atveria pasaulį, leidžia mums patiems atrinkti ir dėlioti reikšmes. Tačiau informacija tuo pat metu yra savitikslė, siekianti paversti save vieninteliu reprezentatyviu tikrovės tiesos atitikmeniu. Gausėjantys faktai ir be paliovos kaupiami duomenys stiprina tikrovės elementų lygiavertiškumo įspūdį, savo ruožtu trukdantį daryti tvirtesnius apibendrinimus apie tikrovę. Informacija leidžia mums pamatyti, jog nei viena iš šių išvadų negali būti visuotinė ar labiau reikšminga nei kitos. Informacinės dabarties tikslas – indiferentiško ir asimiliuojančio faktų lauko kūrimas. Kitaip tariant, sutikus, kad visi faktai yra lygiaverčiai, mes negalime tikėtis patikimo žinojimo ar supratimo dėl nuolatinio destruktyvaus abejojimo (angl. whataboutism) pavojaus.

Tačiau ar galėtume gyventi tikrovėje, kurioje visi faktai yra lygūs, o jokios išvados negali pasakyti kažko tikro apie pasaulį? Juk tada kiltų pavojus tapti paprasčiausiais statistiniais vienetais, judančiais ir susiduriančiais atsitiktinai it dalelės Browno judėjimo teorijoje. Priėmus faktų lygiavertiškumą kaip duotybę, visos pasaulėžiūros netenka prasmės ir dėl jų neverta stengtis. Akivaizdu, jog tai gali turėti neigiamų pasekmių moksle, politikoje ir net kasdieniame mūsų gyvenime.

Būtinybė nepaskęsti informacijos jūroje iš dalies nulemia tai, kad informacijos amžius sutampa su ekspertų amžiumi. Ekspertai tampa savotiškais kelrodžiais painiuose, nenuspėjamuose ir duomenų perpildytuose biologinio, psichologinio ir socialinio gyvenimo labirintuose. Tampa įprasta, kad, darydami išvadas apie tikrovę, negalime nepasiremti ekspertais, sugebėjusiais atrasti reikšmingas sąsajas tarp objektų ir faktų. Mes dažnai remiamės ekspertiniu žinojimu planuodami ir grįsdami savo kolektyvinę ir individualią ateitį bei neretai to tikimės iš kitų, ypač viešojoje erdvėje.

Vis svarbesnį vaidmenį šiandien atlieka ir politikos ekspertai arba analitikai, turintys padėti pagrįsti politines vizijas, rasti koreliacijas, atskleisti informaciniame lauke pasireiškiančių politinių reiškinių logiką ir tendencijas, arba, kitaip tariant, įgyvendinti įrodymais grįsto valdymo projektą.

Nuotr. Justino Rimeikio

Nuotr. Justino Rimeikio

Augantį ekspertinio žinojimo politikoje mastą gali išreikšti stebinantis terminas, kartais naudojamas socialinių mokslų kontekste – „ekspertų industrija“ (angl. expert industry). Industrija kaip reiškinys ar jį reprezentuojantis terminas yra siejamas su gamyba arba panašių gamybos procesų sankaupa konkrečioje srityje. Gamyba šiuo atveju nebūtinai reiškia apčiuopiamus daiktus. Tik viena galimų formų – kapitalo „auginimas“ finansų rinkose su kompanijų, valdančių finansinius instrumentus, pagalba.

Gamyba taip pat yra valdoma konkrečių srities standartų, kuriuos būtina pasiekti tikintis sėkmės. Vienas pagrindinių sėkmės matų – vartojimas, kuris gali būti ir informacinis, t. y., geri atsiliepimai vertinimais užsiimančiose agentūrose, pasekėjai socialiniuose tinkluose ar cituojamumas viešojoje erdvėje. Kitaip tariant, industrijos tikslas – apibrėžtus kokybės standartus atitinkančio plačiai vartojamo produkto gamyba.

Įdomu tai, kad gamybos logika stebėtinai neblogai pritaikoma ir politikos ekspertų industrijai, orientuotai į vadinamosios analitinės medžiagos dauginimą, laikantis tam tikrų – akademinių, objektyvumo ar elementarios teksto stilistikos ir kt. – standartų. Medžiagos dauginimas šiuo atveju nebūtinai reiškia svarų indėlį į mokslo raidą – gali būti daroma gausybė tyrimų, tiriančių tą patį reiškinį, tačiau besiskiriančių tik labai smulkiomis detalėmis pagrindime ir išvadose. Išlaikant smulkius nuokrypius, analitinės medžiagos dauginimas sukuria autoritetingos ekspertinės pozicijos, turinčios leisti mums teisingai suvokti politiką, įspūdį. Laukiamas rezultatas – platus analitinės medžiagos vartojimas, įskaitant analitines santraukas, ironiškai susietas su ekspertinės informacijos „virškinimu“ (angl. digest reiškia ne tik organizmo procesus, tačiau ir praktiškus svarbiausių duomenų rinkinius).

Ekspertinis žinojimas remiasi moksliniu (analitiniu, politologiniu ir pan.) pasaulio supratimu, kurio pagrindinė prielaida yra ta, jog politika turi savo dėsnius, panašius į gamtoje vyraujančius. Tą puikiai atspindi vis dar gajos realistinės tarptautinių santykių arba iki šiol sėkmingai vartojamos mikroskopinės racionalaus pasirinkimo teorijos politikos analizės srityje. Apie mokslinės prieigos politikoje pavojus kalbama taip pat nemažai. Tai aptarė ir senieji politikos mokslų tėvai, supratę politikos ir technikos, phronesis ir techne skirties svarbą. Ekspertai įkūnija technišką ir nereflektuojamą politikos supratimą, kartais pašaipiai vadinamą technopolitika bei apribotą žongliravimo skaičiais, „praktiškų“ rekomendacijų ar „objektyvios“ faktų analizės, kurią nesunku pakeisti kitaip sudėliojus duomenis.

Tai nereiškia, kad ekspertinis žinojimas yra bevertis. Tačiau jis slepia vis labiau primirštamą nesugebėjimą kalbėti ir suprasti kas yra politika kaip būvio ir tikrovės forma. Kad tai iliustruotume, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kokią įtaką ekspertinis matymas turi bendresnio politinio ir socialinio būvio kontekste. Politika kaip būvio forma pasižymi ginčo ir nesusipratimo elementų jungtimi (pranc. mesentente), kurią paprastumo dėlei galima pavadinti nesutarimu. Tai, kad vieną ir tą patį reiškinį dvi skirtingos pusės tuo pačiu metu gali laikyti juodu ar baltu, geru ar blogu, nurodo į pamatinį politišką mūsų tikrovės aspektą, t. y., mūsų kalbėjimosi situacijos, kurioje gyvename, problemiškumą. Kitaip tariant, politinė realybė negali imti ir tapti objektyvia. Tokia tapusi ji iškart praranda savo politiškumo dimensiją ir tampa prižiūrimu apibrėžto prasminio lauko statiniu.

Ekspertinis politikos matymas, teigdamas objektyvų politikos kaip reiškinio, o ne problemiškos erdvės ar veiksmo, stebėjimo būdą, tampa įsivyravusios struktūros, pasaulėžiūros, režimo instrumentu ir grindėju. Nors ekspertinės išvados gali šiek tiek skirtis tarpusavyje (pvz., procentinėmis dešimtosiomis dalimis prognozuojant ekonominių rodiklių ar politinio dalyvavimo augimą), ekspertinis žinojimas remiasi savotiškai abejingu pragmatizmu, nurašančiu pačios kalbėjimo apie politiką situacijos ir jos tikrovės problemiškumą. To rezultatas – ironiškas linksėjimas galvomis didžiojoje dalyje vadinamųjų politikos ekspertų diskusijų, kuomet orientuojamasi ne į problemų išskleidimą, o į paskutinio politikos analizės rašinio (angl. policy paper) pristatymą.

Kritikai galėtų teigti, kad toks politikos matymas yra produktyvesnis, objektyvesnis ir labiau orientuotas į praktiką, nepaisant to, jog politikos analitika, net atsižvelgiant į augančius jos kiekius, netampa tiesioginiu politinės praktikos formavimo pagrindu. Tačiau būtent apeliacija į produktyvumą ir objektyvumą atskleidžia ekspertinio politikos matymo silpnybę. Pagal tokį matymą, mes turime tikrovę, dėl kurios reiškinių vaidmens ir sąsajų galime ginčytis, tačiau nekeliame pamatinių klausimų apie tai, kas juos sukuria, grindžia ir paverčia tikrove. Šiuo atžvilgiu politikos ekspertai tampa žiedėjais, minkančiais beformę informacijos masę į ąsotį, iš kurio visi turime atsigerti, trokšdami „tinkamai“ suprasti politiką. Ekspertas tampa informacijos civilizacijos šamanu, kurio pranašystėmis būtina pasikliauti – kartais nepaisant pagrindimo – norint suvokti tikrovę. Tą išduoda ir plačiųjų žiniasklaidos šaltinių antraštėse vartojamas burtažodžiai „ekspertas“ arba „analitikas“, turintys pridėti autoriteto vyraujančiai minties krypčiai išlaikyti. Politikos ekspertizė iš tiesų pasirodo kaip politinė ekspertizė, tačiau to nereflektuojančia, taigi ir nesutarimą siekiančia eliminuoti savo forma.

Kai kam gali pasirodyti, kad tokie išvedžiojimai primena bandymus parodyti naujos melais pagrįstos kvazireliginės valdymo formos, panašios į Auguste‘o Comte‘o mokslinę utopiją, apraiškas. Tačiau negalima lygiai taip pat meluoti ir teigti, jog ekspertinis žinojimas yra melavimas. Amerikiečių filosofas Harry‘is G. Frankfurtas prieš tris dešimtmečius parašė straipsnį pavadinimu „Apie nesąmones“ (angl. On Bullshit, išleistas kaip knyga 2005 m.). Jame jis žaismingai daro simbolinę skirtį tarp nesąmonės ir melavimo. Melavimo atveju meluojantysis turi kažką iš esmės žinoti tam, kad apgautų klausytoją. O sakydamas nesąmonę individas tiesa ir žinojimu nėra susirūpinęs, kadangi jo tikslas – įtikinti kitus tuo, ką jis kalba, net jei tai nieko nepasako apie aptariamo objekto esmę ir pamatinę tikrovę. Tokio kalbėjimo tikslas – įgauti ir išlaikyti konkretų statusą. Politikos ekspertų industrija šiandien vis labiau linksta į tokį kalbėjimo būdą.

Ekspertas siekia išlikti ekspertu, prisidėdamas prie konkrečios pasaulėžiūros įtvirtinimo politiniuose debatuose ir viešojoje erdvėje, nes taip bus užtikrintas platus analitinės medžiagos vartojimas. Tinkamas kalbėjimas labiau nei kas kitas ekspertą daro tuo, kuo jis yra, t. y., pripažintu ekspertu.

Kaip alternatyva tokiam matymui, be abejonės, dažniausiai pristatoma filosofija. Tačiau filosofija šiandien taip pat kenčia nuo savo ekspertinio žinojimo problemos, pasireiškiančios filosofijos kaip disciplinos viduje. Dabar filosofija yra tapusi daugiau ar mažiau išskirtinai akademine disciplina, orientuota į specializaciją bei akademinių kanonų palaikymą. Nepaisant to, jog toks susivaržymas atrodo savaime einantis prieš filosofijos esmišką supratimą, akademizmas ir specializacijos reikalavimas atskiria ir kartais pašaipiai neigia filosofijos ir praktikos ryšį. Motyvuojama tuo, kad pažeidžiamas filosofijos kaip mąstymo veiklos pradas, išreiškiant nenorą filosofijos pinti su politika ir baiminantis dar vieno radikalių ir neretai košmariškų politinių utopijų proveržio. Juk būtent filosofų kuriami didieji naratyvai iki šiol mokslinės sąmonės neretai yra laikomi istorinių-politinių siaubų priežastimi.

Vienas dažniausių sprendimų filosofui yra tiesiog atsiriboti nuo politikos kaip praktikos ir nerti į daugiausiai abstrakčius politikos apmąstymus ir teorizavimus. Tačiau atitolus nuo politikos kaip praktikos, nebūtinai reiškiančios buvimą institucijose, politikos negalima apmąstyti. Tai gali įrodyti ne vienas ir ne du iškilūs politikos filosofai, kurių atitolimas mąstyme nulėmė neįgyvendinamų utopijų kūrimą, pvz., Karlo Marxo deterministinė utopija. Tačiau šiandien, filosofijai praradus savo kaip aukščiausio mokslo vietą, specializacija siauroje srityje (ar filosofijos kryptyje, ar konkretaus filosofo problemose) ir izoliavimasis nuo politikos kaip praktikos tampa antrąją didžiąja socialine filosofijos nuodėme šalia nepagrįsto ir naivaus utopizmo, kuriuo filosofai ilgą laiką buvo kaltinti.

Atsiskyrusi nuo politikos kaip praktikos, filosofija prisideda prie trijų brazilų filosofo ir politiko Roberto Mangabeiros Ungerio apibrėžtų didžiųjų politinės praktikos problemų, vyraujančių akademiniuose ir intelektualiniuose ratuose: eskapizmo, kuomet atsiribojama nuo probleminių politinės tikrovės pamatų aspektų; racionalizacijos, kuomet yra ir toliau plečiamas „tinkamų“ modelių pavertimas objektyviais matymo būdais, siekiant paslėpti problemišką politinės tikrovės pamatą; humanizacijos, kuria siekiama pagrįsti egzistuojančių matymo būdų objektyvumą, pagrįstumą ir naudingumą nepaisant akivaizdžių prieštaravimų. Apogėjų šios problemos pasiekia ne tik sausame moksliniame politikos aprašinėjime, tačiau ir filosofinėje kritinėje teorijoje, šlovinančioje žmonijos impotenciją jos pačios istoriškai sukurtų struktūrų atžvilgiu. Norėdama spręsti šias bėdas, filosofija turi grįžti prie sąlyčio su politika kaip praktika, politika kaip nesutarimu. Tik tada ji vėl gali padėti suprasti, kas iš tiesų yra politika.

Vienas žurnalistas, pagerbdamas neseniai mirusį filosofą ir aktyvistą Romualdą Ozolą, teigė, kad šiandien pilna gerų specialistų ir ekspertų, tačiau labai trūksta mąstytojų kaip mūsų bendrabūvio inkaro. Mąstytojas čia turėtų būti suprantamas ne kaip akademikas, rašantis straipsnius į recenzuojamus žurnalus ar gimdantis didžiulius politinės teorijos tomus bibliotekoje. Jis matomas kaip asmenybė, esanti nuolatinėje įtampoje tarp mąstymo ir praktikos, gebanti „eiti prieš vėją“ ir peržengti įsivyravusių kalbėjimo būdų ribas. Arba, kaip teigia prancūzų mąstytojas Jacquesas Ranciere‘as, šiandien stokojama „žinovo be paso“ žvilgsnio, kuriam nėra nepajudinamos teorinės tiesos ir nekvestionuotino tikrovės supratimo modelio.

„Žinovas be paso“ nesikėsina nuversti politikos eksperto. Pastarasis yra ir išliks svarbus siekiant susivokti politinių reiškinių galybėje. Tačiau būtina suprasti ir tai, kad politinė tikrovė niekada negali būti tiriama vienareikšmiškai kaip grynas ir objektyvus reiškinys, pavaldus mokslo dėsniams. Ekspertinis žinojimas nepajėgus tokiam „negrynam“ politikos supratimui, apibrėžiančiam jos esmę.