Pirmoji mano pažintis su mąstytoja ir publiciste Egle Wittig-Marcinkevičiūte įvyko 2013 m. rudenį, kai perskaičiau jos straipsnį „Neabsoliučios“ moralės ir tiesos reikšmė teisei ir teisininkams“ mėnraštyje „Kultūros barai“. Antroji šios publikacijos dalis buvo skirta retai žiniasklaidoje pasirodančiai, laiko distancijos nepasaugotai ir dėl savo konkretumo gana nepatogiai temai – byloms, kuriomis Laisvės kovotojai jau Nepriklausomoje Lietuvoje bandė patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis, atsakingus už patirtus kankinimus ir represijas, arba gauti reabilitaciją.

Tuo metu dirbau su periodiniu leidiniu, skirtu Laisvės kovų atminimui, tad nieko nelaukdama pasiteiravau E. Wittig-Marcinkevičiūtės, ar galime išsamiau aptarti jos išdėstytas mintis. Mūsų interviu įvyko 2013 m. pabaigoje ir virto pokalbiu ne tik apie Laisvės kovotojų bėdas siekiant teisingumo, bet ir bendresnį desovietizacijos procesą Lietuvoje, kurio pažanga E. Wittig-Marcinkevičiūtė prisipažįsta netikinti.

Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vėliau baigė filosofijos magistratūrą Berlyne, šiuo metu studijuoja Islandijos universiteto filosofijos doktorantūroje kaip šio universiteto stipendininkė. Moksliniai tyrimai apima politinę, ypač karo filosofiją, tarptautinės teisės raidą bei jėgos panaudojimo modelių kūrimą. Jos knyga „Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis“ (Kultūros barai, 2013) pernai įvertinta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija. Knygoje autorė analizuoja lietuvių inteligentijos laikyseną po Nepriklausomybės atkūrimo, išskirdama sovietinį reakcionizmą kaip svarbiausią tendenciją.

Pažymite, kad bylos, kurias Laisvės kovų dalyviai arba jų artimieji bandė iškelti savo budeliams, neturi plataus atgarsio – jos nesukėlė didesnio susidomėjimo visuomenėje ir žiniasklaidoje, nors taip turėjo nutikti. Kodėl nebuvo (ir, matyt, nėra) viešo spaudimo jas objektyviai spręsti?

Viešo spaudimo nebuvo, nes tie, kurie paprastai tą spaudimą daro – žiniasklaida, kultūros autoritetai, visuomenininkų grupės, profesinės sąjungos, – po Nepriklausomybės atkūrimo nuosekliai žengė ir tebežengia kryptimi, kurią galima apibūdinti kaip tolesnę Lietuvos sovietizaciją. Jeigu į bylas, kuriose nagrinėjami sovietų nusikaltimai prieš Lietuvos žmones, butų atkreiptas visuomenės dėmesys, kiltų pavojus, kad visuomenei bus primintas sovietinės sistemos baisumas. Teisėjai, žinodami, kad teks paaiškinti kiekvieną savo žingsnį ir nenorėdami užsitraukti visuomenės nemalonės, būtų priversti skelbti teisingus verdiktus. Tai galėjo paskatinti teisines institucijas apsivalyti iš vidaus – emancipuotis nuo praeities inercijos, išsilaisvinti nuo komunistų partijos tarnaitės vaidmens ir pereiti prie ištikimybės Lietuvos jurisdikcijai.

Tai būtų buvę svarbūs desovietizuojantys veiksniai, kurių pasekmės sunkiai kontroliuojamos. Todėl tam reikėjo būtinai užkirsti kelią. To pasekmė – žinomi Lietuvos filosofai, rašytojai, akademikai, sovietinės meno žvaigždės visiškai ignoravo tokias bylas, o paklausti, ką apie jas mano, jas vertindavo kaip beprasmišką „knaisiojimąsi“ po praeitį, neretai netgi ir kaip primityvaus keršto siekį. Ilgus metus net žodis „teisingumas“ buvo nepopuliarus. Beje, šiandien intelektualai griebiasi naujos taktikos. Pastebėję pakitusias visuomenės nuotaikas, jie gražbyliauja apie teisingumą, tačiau vengia analizuoti, ką jis reiškia lietuviškoje dabartyje. Nebandoma atskirti teisingumo formų, turinčių fundamentalios reikšmės visai politinės bendruomenės raidai, nuo turinčių privatesnes reikšmes.

Primintina, kad Vakarų šviesuomenės požiūris į bylas, kuriose tematizuoti nacionalsocialistų nusikaltimai, buvo priešingas. Daugelis Vakarų žurnalistų, politikų bei kultūros autoritetų stengėsi, kad tokios bylos atsidurtų „po padidinamuoju stiklu“, jų eigą nuodugniai komentuodavo. Na, o išvadinti žydus primityviais keršto ieškotojais – jau visiškai nesuderinama su civilizuoto pasaulio padorumo normomis…

Tačiau svarbu matyti visą kontekstą, ne vien požiūrį į aptariamas bylas. Mūsų kultūros autoritetai naudojo ištisą arsenalą priemonių, kuriomis efektingai bukino visuomenės norą, kad sovietinių nusikaltimų vykdytojai ir jų aukos sulauktų teisingumo. Pirma, toliau plėtoti sovietinės istoriografijos stereotipai, ypač akylai saugojant negatyvų partizanų įvaizdį (kam gi gali rūpėti kažkokių „pusbandičių“ reikalai teismuose?). Antra, kultūros elitas nepraleidžia progos daugiau ar mažiau tiesiogiai neigti, niveliuoti, abejoti, reliatyvizuoti sovietinius nusikaltimus. Tiesą sakant, man nesuprantamas triukšmas, kuris kilo dėl Olego Gazmanovo dainos. Ar rusui lietuviai neleidžia elgtis taip, kaip jie patys elgiasi? Juk šūkis „Esu pagamintas Sovietų Sąjungoje ir tuo didžiuojuosi!“ yra ne tik Gazmanovo dainos potekstė, bet ir šiandieninio lietuvių kultūros elito credo. Trečia, sovietų nusikaltimai ir jų sukelta lietuvių tautos tragedija netapo reikšminga lietuviško meno tema. Ketvirta, televizijos ir radijo programas užvaldė sovietmečio šlovinimas, garbinimas, romantizavimas (o kam gi reikia nubausti atstovus sistemos, kuri buvo lyg ir visai nebloga?) Ketvirta, „kryžium gulta“ dėl sovietinės simbolikos išsaugojimo, net sostinės širdyje (o kam reikia teisiškai persekioti atstovus tos sistemos, kurios simbolika jau „įsivaikinta“?). Penkta, po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą susiformavo gausus profesūros būrys, kuris ėmėsi aktyviai brėžti paraleles tarp Briuselio ir Maskvos, taip niveliuojant nusikalstamą Maskvos direktyvų pobūdį lietuvių tautos atžvilgiu. Galima būtų tas kontekstines aplinkybes ir toliau vardinti, bet, manau, mintis aiški.

Žinoma, sovietizacija paskelbus Kovo 11-osios aktą pasikeitė. Ji „pasislėpė“ ir buvo atliekama be Maskvos įsakymų, laisva mūsų kultūros žvaigždžių valia. Tačiau ir prieš, ir po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos sovietizacija turėjo bendrą tikslą – paveikti Lietuvos žmones taip, kad jie nemąstytų ir nesielgtų kaip suverenios valstybės piliečiai.

Bus landscape, aut. Marija Sajekaitė

Bus landscape, aut. Marija Sajekaitė

Jūsų straipsnis dar kartą išryškina, kad gyvename visuomenėje, kurioje daug negražiai sugijusių randų. Dokumentiniuose filmuose, atsiminimuose apie Laisvės kovas ir tremtį tai irgi stipriai juntama. Pasitaiko, kad aukos gali tiksliai įvardyti savo ar savo artimųjų kankintojų pavardes, žino, kaip klostėsi tų žmonių gyvenimai. Būna ir taip, kad tie įvardyti asmenys arba jų palikuonys teigia esą apšmeižti, kreipiasi į teismus. Ar valstybė turi prisiimti tam tikrą vaidmenį šioje situacijoje – pavyzdžiui, sukurti specifinę instituciją, „arbitrą“, padedantį spręsti būtent tokias problemas? O gal idealiu atveju turėtų užtekti „visuomenės teismo“?

Jūs, kaip suprantu, norite pasvarstyti, kuri alternatyva mums geresnė – eiti įprastinių teismų keliu ar perduoti sprendimą visuomenės „teismui“. Pirmuoju keliu Lietuva iki šiol ėjo nesėkmingai. Ir čia reikia pabrėžti, kad viena pagrindinių nesėkmės priežasčių galima laikyti tą (bent jau tokia yra ne vieno sovietines aukas atstovavusiųjų bei ne vieno liustracijos komisijos nario nuomonė), kad teisėjai elgėsi piktybiškai, tarsi jie tyčia nenorėtų pasiekti teisingumo, nusikalstamos organizacijos veikėjus pripažinti kaltais, jų aukas – aukomis, o kovotojus už tautos laisvę – kovotojais už tautos laisvę. Kai kuriuos teisėjų piktybiškumo pavyzdžius jau minėjau savo publikacijoje.

Galėčiau pridurti, kad, nepaisant dažnų liustracijos komisijos protestų, teisėjai pripažindavo buvusių KGB agentų liudijimus kaip kaltinamojo nekaltumo įrodymą, argumentuodami tuo, kad įstatymas nedraudžia jų apklausti. Tačiau įstatymai paprastai palieka teisėjams tam tikrą sprendimo laisvę interpretuojant įstatymus ir vertinant įrodymų patikimumą. Šią sprendimo laisvę paprastai nusako angliškas terminas judge-made law, t. y., „teisėjo kuriama teisė“. Ji priešinama legislatyvinės valdžios kuriamai teisei. Be tokios teisėjo laisvės niekada neatsitiktų taip, kad skirtingi teisėjai, svarstydami tą pačią bylą ir remdamiesi ta pačia bylos medžiaga, prieitų skirtingas išvadas.

Turbūt kiekvieno mūsų sveikas protas sako, kad neverta tikėtis tiesos dėl dalyvavimo nusikalstamoje veikoje iš KGB agentų lūpų, nes tai prieštarautų jų pačių interesams. Kažin, ar mūsų teisėjai staiga ėmė ir masiškai pristigo sveiko proto. Kur kas labiau tikėtina, kad jie, išauklėti tarnauti sovietinėms struktūroms, buvo tiesiog priešiški pačiam liustracijos tikslui. Beje, ši liustracijos nesėkmės priežastis beveik nėra viešai aptariama. Liustracijos komisijos narių teiginiai, kad liustracija nebeturi prasmės, dažniau interpretuojami taip – esą nėra ką liustruoti ar trūksta archyvinės medžiagos…

Pereikime prie antrosios, visuomeninio arbitro alternatyvos, kuri net nėra alternatyva, nes visuomeniniai arbitrai paprastai siekia bendresnio moralinio pasmerkimo bei teorinių apibendrinimų. Toks arbitražas, beje, įvyko 2000 metais („Tarptautinis Vilniaus visuomeninis tribunolas“). Tai buvo reikšmingas renginys, siekiantis bendro totalitarinių sistemų pasmerkimo tarptautiniu mastu. Tačiau nepanašu, kad jis padėjo laisvės kovų dalyviams ar liustracijos komisijai pasiekti teisingesnių sprendimų. Beje, apie kokį rimtą „visuomeninį teismą“ galima galvoti, jeigu bet koks visuomeniniu būdu „nuteistas“ asmuo, kad ir kokie rimti įrodymai prieš jį pateikiami, gali visuomenininkus paduoti į teismą ir jį nesunkiai laimėti?

Problema, dėl kurios nei vienas, nei kitas kelias nevedė link norimų rezultatų, buvo vidinis prosovietinis-reakcionieriškas nusiteikimas – ir ne tik teisėjų elito. Nepamirškime, kad teisėjai būtų netekę kai kurių argumentų savo sprendimams pagrįsti, jeigu būtų rėmęsi tais lietuvių istorikais, kurie šiandien tebeplėtoja sovietinę istoriografiją. Pastarieji šiandien nėra kokie akademiniai marginalai, o turi kur kas daugiau institucinių galių negu istorikai, kurie bando sovietinę istoriografiją atmesti.

Taigi mums reikia suvokti visą problemos sudėtingumą. Reikia nuolat turėti omenyje ne tik teisininkų elito vidines nuostatas, bet ir viso Lietuvos profesinio elito nusiteikimą. Kol egzistuoja reakcionieriškas nusistatymas, tol bus randama „skylių“ priešintis bet kokio arbitro nuosprendžiams ir bet kokiam įstatymui. Taigi mano atsakymas į Jūsų klausimą yra toks: reikia bandyti radikaliai pakeisti vidinį nusiteikimą.

Kaip tai padaryti? Manyčiau, reikia aktyviai ir atvirai oponuoti bet kokioms sovietizavimo apraiškoms, ypač apeliuojančio ne tiek į patį asmenį, kurio veiksmus norime kritikuoti, kiek į organizacijas, bendruomenes, struktūras, kurioms jis priklauso, reikalaujant tų struktūrų viešos pozicijos. Būtina neapsiriboti viena sritim, tarkim, teisinių institucijų stebėjimu, o oponuoti visoms sovietinio reakcionizmo apraiškoms visuose kultūros srityse, nes visos apraiškos yra viena su kita susijusios ir viena kitą paremia. Reikia palaipsniui šviesti visuomenę, padėti jai geriau matyti, atpažinti tam tikrus procesus kaip sovietizaciją, suvokti tų procesų pilietines anomalijas. Ši metodika pasitvirtino kaip veiksminga, denacifikuojant vokiečių visuomenę iš vidaus. Nesuprantu, kodėl ji galėtų netikti ir desovietizuojant Lietuvą.

Leftovers, aut. Marija Sajekaitė

Leftovers, aut. Marija Sajekaitė

Pateiksiu porą pavyzdžių. Neseniai rašytojas Romualdas Lankauskas paskelbė esė apie Nidą („Kultūros barai“ 2013/10), kurioje su nostalgija aprašo sovietinius laikus, kai rašytojai turėjo galimybę nemokamai poilsiauti LTSR Rašytojų sąjungos poilsio namuose Nidoje, atsidėti rašymui įkvepiančios gamtos fone ir nejausti nepritekliaus. Prisiminkime, kad kelialapiai į tuos poilsio namus, kaip ir kūrinių spausdinimas, jų platinimas, honorarai už kūrinius, buvo vienos iš privilegijų, kurias tarybiniai rašytojai gaudavo tik pripažinę tam tikrus ideologinius kūrybos rėmus, trumpai tariant – jeigu jie pripažindavo šalies okupaciją su viskuo, kas iš to kyla. Taigi minėtos privilegijos buvo okupanto užmokestis už parduotą sąžinės ir dvasinės laisvės gabalėlį. Prisimindama sovietinio režimo žiaurumą, tikrai neketinu rašytojams priekaištauti dėl tokio konformizmo. Tačiau manyčiau, kad bent jau iš solidarumo su tais menininkais, kurie patyrė represijas, nederėtų viešai girtis apie gautus „sidabrinius“. Lankausko esė – tai mažytis, bet labai dažnai pasitaikantis „ponepriklausomybinės“ sovietizacijos pavyzdys: intelektualas skiepija simpatijas tarybų valdžiai, vaizduoja jos tariamai humanišką mecenavimą, supriešindamas su neva nehumaniška nepriklausomos Lietuvos dabartimi. Kadangi kiekvieną sovietizuojantį veiksmą turėtų lydėti desovietizuojantis atoveiksmis, tinkama reakcija galėtų būti kreipimasis į PEN organizaciją, kurios narys yra esė autorius. Jeigu lietuvių PEN centro vadovybė nesugebės suprasti, kad jai derėtų viešai atsiriboti nuo tokių tekstų, galima būtų akciją tęsti, siunčiant laiškus į pasaulinius PEN centrus, informuojant tarptautinę organizaciją apie tai, kad lietuviškas PEN padalinys, deja, tik tuščiažodžiavimais gina šios organizacijos vertybes. Juk vienas iš PEN keliamų uždavinių – solidarizavimasis su rašytojais, kovojančiais už žodžio laisvę ir nukentėjusiais dėl šio savo siekio…

Kitas pavyzdys – Nacionalinei kultūros ir meno premijai buvo pristatytas muzikologas Viktoras Gerulaitis, kuris ilgai vedė radijo laidų ciklą, pavadintą „Kai aš mažas buvau“. Tose laidose buvo puoselėjamas jaukaus, šilto, kūrybingo ir humaniško gyvenimo sovietinėje sistemoje paveikslėlis. Toks vaizdavimas buvo, vaizdžiai kalbant, spjūvis į veidą ne tik sovietinio režimo aukoms, bet ir visam daug pasiaukojimo pareikalavusiam lietuvių žygiui į laisvę. Nes ko gi tada reikėjo taip veržtis į tą laisvę iš tokio „humanizmo lopšio“?

Priminsiu, kad Vokietijoje netoleruojamas joks nacionalsocializmo eros vaizdavimas, leidžiantis susidaryti įspūdį apie gyvenimą toje sistemoje kaip gražų, prasmingą ar humanišką. O juk tada vokiečiai irgi rašė muziką, šventė šeimynines šventes ir grožėjosi rudens spalvomis… Nors nacionalinės premijos yra paprastai teikiamos už profesinius nuopelnus, tačiau civilizuotose valstybėse nacionaliniai apdovanojimai neteikiami asmenims, kurie grubiai pažeidžia padorumo normas arba fundamentalius tautos siekius, kad ir kokie būtų jų profesiniai nuopelnai. Taigi iš premijai pristačiusio juridinio asmens, šiuo atveju, turbūt, kompozitorių sąjungos ar muzikologų sekcijos, privalėtume reikalauti pasiaiškinimo, ar jie nemato savo sprendime jokio disonanso…

Žmogus, siekiantis atlikti sovietizuojantį veiksmą, turi įprasti tikėtis nemalonumų. Jeigu atsirastų tokių „desovietizuojančių atoveiksmių“, esu tikra, kad neilgai trukus viešoji erdvė būtų išlaisvinta nuo sovietizacijos įtakos. Tai sudarytų sąlygas atsirasti visai naujam vidiniam visuomenės nusiteikimui.

Laisvės kovų istorijai skiriama nemažai dėmesio. Tačiau nebūtų klaidinga ir teigti, kad iki šiol yra daug nežinomųjų. Pavyzdžiui – nežinome dalies pavardžių. KGB archyvai nebuvo paviešinti visi iš karto, motyvuojant tuo, kad visuomenė „dar nepasiruošusi“. Galbūt juos paviešinus didelė dalis Laisvės kovotojų bėdų teismuose išsispręstų? Kaip apskritai vertinate populiarų teiginį apie „nepasiruošusią visuomenę“?

Pritarčiau, kad KGB archyvus ir visas iki vienos žinomas šios organizacijos darbuotojų pavardes būtina paviešinti. Ir čia reikia pabrėžti, kad iki šiol jokie mūsų „visuomenininkai“ bei „pilietininkai“, nei liberalūs, nei krikščioniški, ne tik kad nebuvo sutelkę savo dėmesio į šį reikalavimą, bet netgi nebuvo jo įtraukę tarp keliamų uždavinių. Čia nereikalauta TIESOS. Tokie iškalbingi faktai padeda suprasti, kas dažniausiai slypi po lietuviškais „pilietiniais judėjimais“…

Sutikčiau ir su tuo, kad sakyti, neva visuomenė nepasiruošusi sužinoti tiesos, tėra priedanga. Tam nėra rimtų argumentų. Priedanga, beje, yra ir mūsų inteligentijos pamėgta tezė, esą su desovietizacija jau pavėluota. Taip tiesiog dangstomas patogus neveiklumas. Jau vien nustačius, kad seimūno mandato ar svarbių valstybinių postų negali gauti buvę aukšto rango LKP veikėjai, pavyzdžiui, LKP CK instruktoriai, iš politinės arenos pasitrauktų geras trečdalis socialdemokratų elito. Priedanga ir tai, kad pašalinę sovietinę simboliką nuo „Černiachovskio tilto“ tapsime blogesni už sovietus. Tų, kurie atliko svastikų detonacijas Vokietijoje, niekas nevadino blogesniais už nacius…

Kalbant apie sovietinio režimo represijas, dažnai pasitelkiamos metaforos – „režimo krumpliaračiai“, „mechanizmai“ ir tas pats apibendrintas, beveik abstraktus „saugumas“. Vis dėlto akivaizdu, kad konkrečius žmones traiškė ne „režimo mėsmalė“, bet kiti konkretūs ir sąmoningi žmonės, apie kuriuos beveik nėra informacijos. Jeigu budelis – fantomiškas, tokios pat abstrakčios, beveidės ir jo aukos. Galbūt šis su kasdiene kalba susijęs reiškinys prisideda prie terpės, kurioje susiklosto Jūsų aprašytos problemos?

Metaforinė kalba iš tiesų ne visada naudinga. Bet ji kartais neišvengiama. Kartais todėl, kad norima pabrėžti, pavyzdžiui, sisteminį nusikaltimų charakterį – tai irgi labai svarbu. Tačiau toks kalbėjimas vertintinas ir kaip aptariamų bylų rezultatas.  Žmonės pavardžių vengia ir dėl atėjusio supratimo, kad, padavus į teismą, beveik nėra šansų jo laimėti.

Nepamirškime, kad metų metus po teismus Algio Klimaičio advokatai tąsė ne šiaip kokį privatų asmenį, o visą Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungą! Jau vien finansiškai daugelis to sau negali leisti. Juk čia kalbame apie socialinę terpę, kurioje milijonierių nepridygo. Taigi mūsų prokuratūra ir teisėjai ne tik kad vieną po kito darė nuviliančius sprendimus, bet, metaforiškai kalbant, sovietų aukoms ir partizanų artimiesiems netgi užčiaupė burnas.

Be išlygų sutikčiau su tuo, kad, be konkrečių detalių apie nusikaltimus, tiek aukos, tiek nusikaltimai lieka gerai neįsisąmoninti. Beje, tai viena priežasčių, kodėl Vakarams taip sunkiai sekasi suvokti komunistinių nusikaltimų baisumus.

Pakankamai susipažinę su pasauline grožine literatūra apie žydų holokaustą, pastebi, kad ji išsiskiria ypatingu dokumentiškumu. Negausūs lietuvių rašytojų bandymai šia tema visiškai kitokie: vengiama detalumo, chronologijos, neegzistuoja užmojis pateikti pilną kompleksą įvykių, iš kurių susidėjo mūsų tragedija. Vyrauja epizodiškumas, nepasirenkamas dokumentinis preciziškumas, linkstama į kažkokius neva meniškai motyvuotus nutylėjimus. Net nežinau, ko mūsų literatams trūksta. Sukaupta nemažai dokumentinės literatūros, atsiminimų, kuriuos įpynus į fikcinį siužetą galima parašyti be galo įdomų kūrinį, skaitomą tiek lietuvių, tiek užsieniečių. Labai apmaudu, kad patyrę rašytojai, užuot griebęsi prasmingo darbo, leidžia dienas, apraudodami rūkytus ungurius, kurių jie kažkada „už kapeikas“ įsigydavo Nidoje…

Nuotr. aut. Justinas Rimeikis

Nuotr. aut. Justinas Rimeikis

Straipsnyje apibendrinate, kad liustraciniai teismai ir jų išvados turi didelės reikšmės lietuvių kaip politinės bendruomenės ateičiai. Kaip ši įtaka pasireiškia?

Iš dalies į šį klausimą atsakiau mūsų pokalbio pradžioje, aptardama įvairialypį desovietizuojantį poveikį, kurį šių bylų eiga galėjo turėti, jeigu mūsų kultūros elitas būtų labiau į juos kreipęs dėmesį. Itin svarbus būtų buvęs teisinių institucijų apsivalymas. Šiandien nuo tų institucijų neskaidrumo kenčia labai daug piliečių. Dėmesys šioms byloms leistų geriau įsigilinti į tikslus, dėl kurių jungiamasi į politinę bendruomenę, patvirtinti laisvę kaip summum bonus. Įtvirtinti vertybes, dėl kurių kartu gyvename – nevienkartinis dalykas. Santuokos irgi nepasirašome vieną kartą, o tvirtiname kasdien. Bendruomenė laikosi ant žmonių, kurie dėl jos vienaip ar kitaip aukojasi. Ir jeigu bendruomenė jais nepasirūpina, kai šie nebetenka jėgų, išsenka arba tampa kažkieno pastumdėliais, tada netrukus ateina ir diena, kai visuomenė nebeturi žmonių, pasiryžusių dėl jos aukotis. Įsivaizduokite vyrą, sakantį savo žmonai: „Žinai, sutikau žavingą savo studijų kolegę ir šiąnakt namo negrįšiu“. Visiems aišku, ko tokia „santuoka“ verta, kad laiko klausimas, kada ji iširs. Mūsų šviesuomenė, pademonstravusi abejingumą desovietizacinėms-liustracinėms byloms, iš esmės elgėsi lygiai taip pat, kaip tas vyras, tik ji tai darė ilgai ir reguliariai…

Šiandien kai kam jau aišku, kad teisingumas yra politinės bendruomenės pagrindas. Tačiau daugelis nesupranta, kad teisingumas buvo sugriautas dėl sovietizacijos. Taip mąstant, akivaizdu, kad svarbi teisingumo rekonstrukcija turi kelti desovietizacijos kategorijomis analizuojamus uždavinius. Be abejo, pilietiškam mąstymui neprieštarauja medžių sodinimas ir pavasarinė talka, tačiau tai darė ir pionieriai…

Pastaraisiais metais išryškėjo tendencija, kurią vadinčiau desovietizacijos substitucija, desovietizacijos pakaitalu. Tai – būdas nukreipti žmonių aktyvumą it kokiu žaibolaidžiu į dalykus, kurie išties turi mažai ką bendro su pilietinės visuomenės idėja. Garliavos istorija buvo ryškus pavyzdys. Taip pat aktyviai eskaluojama lytinių mažumų tema, bandoma išpūsti referendumų idėją, kuri atvestų šalį prie anarchijos slenksčio. Kai visos šios temos išsikvėps, esu tikra, kad kelerius metus vyks kovos dėl abortų. Mūsų elito konstruojamo „žaibolaidžio“ funkcija – kreipti visuomenės dėmesį į antraeilius ir skaldančius dalykus, nes, nekontroliuojant visuomenės dėmesio, jis gali nukrypti į svarbius ir vienijančius, tokius kaip desovietizacija, energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos ir visavertė integracija į Europą.

Mūsų prieš dvejus metus įvykusį pokalbį norėčiau papildyti nauju klausimu – šiemet birželio 4 d. Vilniaus apygardos teismas išteisino du OMON vadus, kurie buvo kaltinami 1991 m. organizavę ir vykdę bauginimo ir teroro priemones prieš neseniai nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos pareigūnus. Vos paskelbus nuosprendį, viešojoje erdvėje jis pavadintas „pasityčiojimu iš Sausio 13-osios aukų“. Kilo didžiulis pasipiktinimas, kurį reiškė ir politikai, ir žiniasklaidos atstovai. Jau kitą dieną Generalinė prokuratūra pranešė, kad nuosprendį skųs. Galbūt tokia reakcija leidžia tikėtis, kad desovietizacija vis dėlto vyksta?

Kilusio pasipiktinimo tikrai nepavadinčiau „didžiuliu“. Nuosprendį pasmerkė keli politikai, kurie, beje, nepriklauso valdančiajai Seimo daugumai. Džiugu, kad kai kurie pilietiškesni teisininkai, bent jau socialiniuose tinkluose, išsakė savo pasibaisėjimą kolegų nuostatomis, tačiau ir vėl tai tebuvo balsai tyruose. Tam, kad galėtume kalbėti apie desovietizaciją, proporcijos turėtų būti atvirkštinės, t. y., reikėtų, kad didžioji dauguma politinio ir profesinio elito tokius sprendimus pasmerktų. Beje, demokratiškose visuomenėse pasipiktinimo audros paprastai veda prie pasekmių. Deja, nepanašu, kad jas pajus teisėjai, taip drastiškai pasityčioję iš lietuvių tautos kančių ir aukų. Nebuvo net reikalavimų atsistatydinti. Ar galima tikėtis, kad teisininkas gins ir gerbs Lietuvos Respublikos Konstituciją, jeigu tyčiojasi iš savo valstybės gynimo? Beje, analogiškai elgiasi ir lietuvių istorikų elitas. Apstu tekstų, kuriuose teisinama, legalizuojama okupacija, o sovietmetis vertinamas kaip „valstybės“ tęstinumas. Kaip žinome, Rusijoje pradėta nagrinėti byla, ar Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimas buvo teisėtas. Manyčiau, kad ieškinio iniciatoriai tikrai galėtų kuo sėkmingiausiai remtis nūdienos lietuvių istorikų darbais. Lietuvoje vyksta ne desovietizacija, o, visai priešingai, gilinama ir tvirtinama jos sovietizacija.