Įvadas

Kai kurie mokslingi žodžiai, ilgą laiką kalinti žodynuose ir akademiniuose tekstuose, staiga gauna progą – laimei ar nelaimei – tarsi sena tarnaitė, kuri, pati nesuprasdama kodėl, tampa salono apkalbų objektu, išeiti į šviesą, būti išviešinti ir pagarsinti – cituojami, spausdinami, transliuojami, minimi taip plačiai, kad įsigauna net į valdininkų kalbas. Etika – žodis, kurio graikiškumas taip stipriai juntamas ir kuris nukreipia į Aristotelį (Nikomacho etika, tas žymusis bestseleris!) – šiandien yra rampos šviesoje.

Etika graikų kalboje susijusi su gero „būdo gyventi“ paieška, ar kitaip – išmintingu veikimu. Todėl etika sudaro filosofijos dalį, praktinę egzistenciją kreipiančią link Gėrio reprezentacijos.

Stoikai yra vieni iš tų, kurie neabejotinai atkakliausiai įtvirtino etiką ne tik kaip filosofinės išminties dalį, bet ir pavertė ją pačia filosofinės išminties šerdimi. Tas yra išmintingas, kuris geba skirti nuo jo priklausančius dalykus ir tuos, kurie nuo jo nepriklauso, ir savo valią kreipia pirmųjų link antruosius ramiai iškęsdamas. Sakoma, kad stoikai mėgo filosofiją lyginti su kiaušiniu, kurio lukštas esąs logika, baltymas – fizika, o trynys – etika.

Moderno žmonėms, kuriems nuo Descartes‘o pagrindinis klausimas yra subjektas, etika reiškia maždaug tą patį, ką ir moralė, ar, kaip pasakytų Kantas, praktinis protas (besiskiriantis nuo grynojo ar teorinio proto). Čia kalbama apie santykį tarp subjektyvaus veiksmo bei juo reiškiamų intencijų ir universalaus Įstatymo. Etika yra Subjekto praktikų vertinimo principas, taikomas tiek individualiam, tiek kolektyviniam subjektui.

Pažymėtina, kad Hegelis įvedė subtilią skirtį tarp „etikos“ (Sittlichkeit) ir „moralės“ (Moralität). Etinį principą jis priskiria betarpiškam veiksmui, tuo tarpu moralę laiko susijusia su apmąstytu veiksmu. Anot jo, „etika esmingai skleidžiasi betarpiškame ryžtingume“[1].

Šiandieniame „sugrįžime prie etikos“ šio žodžio reikšmė akivaizdžiai išplauta, tačiau nėra abejonės, kad ji artimesnė Kanto sprendimo etikai nei Hegelio ryžtingumo etikai.

Iš tikro etika šiandien žymi principą, valdantį mūsų santykį su „tuo, kas vyksta“, apytikrį mūsų komentarų sureguliavimą, liečiantį istorines situacijas (žmogaus teisių etika), techno-mokslines situacijas (gyvybės etika, bioetika), „socialines“ situacijas (buvimo draugėje etika), medijų situacijas (komunikacijos etika) ir t.t.

Šioji komentarų ir nuomonių norma yra prisišliejusi prie institucijų ir pati disponuoja valdžia: esama valstybės skiriamų „nacionalinių etikos komisijų“; visos profesijos užklausia savo „etiką“; netgi vykstama į karines ekspedicijas „žmogaus teisių etikos“ vardu.

Nuorodų į etiką infliacijos socialiniame lauke akivaizdoje šios esė tikslas dvilypis:

  • Pirmiausia reikalinga ištirti tikslią prigimtį fenomeno, kuris nuomonėje ir institucijose šiuo metu yra pagrindinė „filosofinė“ tendencija. Pamėginsime parodyti, kad iš tikro turime reikalą su pačiu tikriausiu nihilizmu ir grėsmę keliančiu mąstymo neigimu.
  • Antra, su šia tendencija supriešinsime etiką, kuriai suteiksime visiškai kitą prasmę. Užuot šį žodį sieję su abstrakčiomis kategorijomis (Žmogus, Teisė, Kitas…), susiesime jį su situacijomis. Užuot etiką vystę gailesčio aukoms plotmėje, iš jos padarysime išliekančią singuliarių procesų maksimą. Užuot etikos klausimą atidavę į konservatoriškos sąžinės rankas, ją susiesime su tiesų daugybės likimu.
Nuotr. aut. Ruslan Gamzalijev

Nuotr. aut. Ruslan Gamzalijev

I

Ar egzistuoja Žmogus?

Remiantis šiandien įprasta žodžio „etika“ vartosena, ši sąvoka išskirtinai susijusi su „žmogaus teisėmis“ ir iš pastarųjų išvedamomis gyvųjų teisėmis.

Daroma prielaida, kad esama kaži kokio visuotinai atpažįstamo žmogiško subjekto, kuris turi kažkokiu būdu jam prigimtines „teises“: teisę gyventi, teisę nebūti skriaudžiamas, teisę į „pamatines“ laisves (nuomonės, saviraiškos, laisvę demokratiškai rinkti valdžią ir t.t.). Šios teisės laikomos akivaizdžiomis ir dėl jų plačiai sutariama. „Etika“ rūpinasi šiomis teisėmis, užtikrina, kad jų būtų laikomasi.

Šis atsigręžimas į senąją prigimtinių žmogaus teisių doktriną yra akivaizdžiai susijęs su revoliucinio marksizmo ir visų jo įkvėptų progresyvaus įsitraukimo formų žlugimu. Politikoje daugelis intelektualų, o kartu su jais ir milžiniški viešosios nuomonės laukai, netekę visų kolektyvinių gairių, praradę „Istorijos prasmės“ idėją, nebegalėdami viltis, kad įvyks socialinė revoliucija, pasidavė kapitalistinei ekonomikai ir parlamentinei demokratijai. „Filosofijoje“ jie iš naujo atrado vertybes, kurias iki tol uoliai rėmė jų priešininkų ideologija: humanitarinį individualizmą ir liberaliai ginamas teises nepasiduoti jokiems organizuotų įsitraukimų keliamiems apribojimams. Užuot ieškoję žodyno naujai kolektyvinės emancipacijos politikai, jie paprasčiausiai perėmė jau įtvirtintos „vakarietiškos“ santvarkos maksimas.

Tuo būdu jie suformavo prievartingą reakcionierišką judėjimą, nukreiptą prieš visa, ką apmąstė ir pasiūlė šešiasdešimtieji.

Nuotr. aut. Warren Wong

Nuotr. aut. Warren Wong

  1. Žmogaus mirtis?

Michelis Foucault sukėlė tikrą skandalą paskelbęs, kad Žmogus, suvoktas kaip subjektas, yra sukonstruota istoriška sąvoka, priklausanti tam tikram diskurso režimui, o ne laikui nepavaldi akivaizdybė, kuria būtų galima grįsti teises ar universalią etiką. Jis paskelbė šios sąvokos tvarumo pabaigą, parodydamas, kad diskursas, kuriame ji turėjusi prasmę, istoriškai paseno.

Louis Althusseris savo ruožtu paskelbė, kad istorija nėra, kaip manė Hegelis, absoliutus Dvasios tapsmas ar judėjimas subjekto-substancijos link; tai – valdomas racionalus procesas, kurį jis pavadino „procesu be subjekto“ ir kuris prieinamas tik ypatingam mokslui – istoriniam materializmui. Iš to sekė, kad žmogaus teisių ir abstrakčios etikos humanizmas pasirodė tesąs įsivaizduojamos konstrukcijos, ideologijos, ir kad reikalinga įsitraukti į judėjimą, kurį jis įvardijo „teorinio antihumanizmo“ vardu.

Tuo pat metu Jacques‘as Lacanas ėmėsi vaduoti psichoanalizę nuo bet kokio polinkio į psichologizmą ir normatyvumą. Jis parodė, kad absoliučiai būtina skirti Aš, įsivaizduojamo vienumo vaizdinį, nuo Subjekto. Kad subjektas neturi jokios substancijos, jokios „prigimties“. Kad jis yra lemiamas kontingentiškų kalbos bei visuomet singuliarios istorijos dėsnių ir troškimo objektų. Iš to sekė, kad analitinis gydymas kaip „normalaus“ troškimo atkūrimas pasirodė esąs melagystė ir kad, apskritai paėmus, nesama jokios normos, galinčios grįsti „žmogiško subjekto“ idėją, kurios teises ir prievoles filosofija kėlė sau uždavinį įvardyti.

Taip buvo užginčyta Žmogaus tapatumo – gamtinio ar dvasinio – idėja, o kartu su ja ir pats „etikos“ doktrinos pagrindas, kaip jį šiandien suprantame: kaip bendru sutarimu priimti įstatymai, galiojantys visiems žmonėms apskritai, jų poreikiams, gyvenimui ir mirčiai. Dar daugiau: akivaizdus ir universalus to, kas bloga, apribojimas tuo, kas nesuderinama su žmogaus esme.

Ar tai reiškia, kad Foucault, Althusseris ir Lacanas liaupsino susitaikymą su esama padėtimi, abejingumą žmonėms ir cinizmą? Dėl paradokso, kurį netrukus nušviesime, yra kaip tik priešingai: kiekvienas savaip dėmesingai ir drąsiai kovojo dėl reikalo net labiau nei tie, kas šiandien prisistato kaip „etikos“ ir „teisių“ užtarėjai. Pavyzdžiui, Michelis Foucault buvo itin smarkiai įsitraukęs į kalinių problemas ir šiam klausimui skyrė didelę savo laiko dalį bei demonstravo didžiulį agitatoriaus ir organizatoriaus talentą. Althusseriui rūpėjo tik viena – kaip iš naujo apibrėžti tikrai emancipacinę politiką. Savo ruožtu Lacanas ne tik buvo „visiškas“ gydytojas, šviesiausias savo gyvenimo dienas leidęs klausydamasis žmonių, bet ir suvokė savo kovą prieš „normatyvias“ amerikietiškosios psichoanalizės kryptis ir žeminantį pavergimą tam, kas vadinama american way of life,  kaip neatšaukiamą įsitraukimą. Iki tokio laipsnio, kad organizavimosi ir polemikos klausimai jam rodėsi neatskiriami nuo teorinių klausimų.

Teigdami, kad atsigręžimas į Žmogų ir jo teises išlaisvino mus nuo „pavojingų abstrakcijų“, kylančių iš „ideologijų“, nūdienės „etikos“ ideologijos užtarėjai tyčiojasi iš mūsų visų. Džiaugtumės šiandien matydami tokį pat nuolatinį rūpinimąsi konkrečiomis situacijomis, tokį pat nenuilstamą ir kantrų dėmesį tikrovei, tokią pat gausybę laiko, skiriamo veiksmingam išklausymui skirtingiausių žmonių, kurie rodosi labiausiai nutolę nuo įprastos intelektualų aplinkos, kurių liudininkais buvome nuo 1965-ųjų iki 1980-ųjų.

Tikrumoje galėjome įsitikinti, kad „Žmogaus mirties“ tema suderinama su maištu, radikaliu nepasitenkinimu įtvirtinta tvarka ir visišku įsitraukimu į situacijų tikroviškumą, o etikos ir žmogaus teisių tema savo ruožtu suderinama su pasitenkinimo kupinu apsirūpinusių vakariečių egoizmu, tarnavimu esamai galiai ir viešinimuisi. Faktai yra tokie.

Norėdami nušviesti šiuos faktus, turime leistis į „etinės“ krypties pagrindų tyrimą.

Nuotr. aut. Timon Studler

Nuotr. aut. Timon Studler

  1. Žmogaus teisių etikos pagrindai

Eksplicitiška šios krypties nuoroda klasikinės filosofijos raštų visumoje yra Kantas[2]. Mūsų laikai yra plataus mosto „grįžimas prie Kanto“. Tiesą pasakius, šio judesio detalės ir įvairovė yra itin painūs, tad čia kalbėsiu tik apie doktrinos „vidurkį“.

Iš Kanto (ar jo vaizdinio, ar, dar geriau, iš „prigimtinės teisės“ teoretikų) perimama esminė idėja, jog egzistuoja galimi formaliai reprezentuoti imperatyvai, kurių nevalia subordinuoti empiriniams svarstymams ar situacijos nagrinėjimui, ir kad šie imperatyvai galioja užgavimo ir nusikaltimo atvejais, – Blogio atvejais. Prie to paties pridedama, kad teisė, nacionalinė ir tarptautinė, privalanti juos sankcionuoti, ir todėl valdantieji privalantys įtraukti šiuos imperatyvus į įstatymų leidybą, suteikdami jiems visą jų reikalaujamą tikrumą, o to nepadarius pasiliekama teisė priversti juos taikyti (teisė humanitariniam ar teisiniam įsikišimui).

Čia etika suvokiama sykiu kaip geba a priori atskirti Blogį (mat modernioje etikos vartosenoje Blogis – ar negatyvumas – eina pirmiau: daroma prielaida, kad esama sutarimo dėl to, kas yra barbariška) ir kaip aukščiausias sprendimo, ir ypač politinio sprendimo, principas – gėris yra tai, kas pastebimai įsitraukia kovon su a priori atpažįstamu Blogiu. Pati teisė pirmiausia yra teisė „prieš“ Blogį. „Teisinė santvarka“ yra būtina todėl, kad tik ji galinti nustatyti Blogio atpažinimo erdvę (tai „nuomonės laisvė“, kuri etikos požiūriu yra visų pirma laisvė nustatyti Blogį) ir suteikianti priemones spręsti, kai dalykas nėra aiškus (teisinių atsargumo priemonių aparatas).

Šio įsitikinimo branduolio prielaidos aiškios:

  1. Numanomas žmogiškas subjektas apskritai – toks, kuriam nutikęs blogis galimas universaliai atpažinti (net jei šis universalumas dažnai vadinamas visiškai paradoksaliu „viešosios nuomonės“ vardu). Šis subjektas yra sykiu pasyvus, patetiškas, svarstantis – toks, kuris kenčia; ir kartu sprendžiantis, aktyvus, apibrėžiantis – toks, kuris atpažinęs kančią žino, kad būtina ją numalšinti bet kokiomis priemonėmis.
  2. Politika subordinuojama etikai iki tokio laipsnio, kad svarbiausiu dalyku tampa užjaučiantis ir pasipiktinęs aplinkybes stebinčiojo sprendimas.
  3. Gėris išvedamas iš Blogio, o ne atvirkščiai.
  4. „Žmogaus teisės“ yra teisės į Blogio nebuvimą: nebūti įžeidinėjamam ir užgaunamam nei savo gyvybės atžvilgiu (nužudymo ar egzekucijos siaubas), nei savo kūno atžvilgiu (kankinimo, smurto ir bado siaubas), nei savo kultūrinės tapatybės atžvilgiu (moterų, mažumų ir t.t. pažeminimo siaubas).

Šios doktrinos stiprybė glūdi, rodos, jos akivaizdume. Iš patirties žinome, kad kančia visuomet gerai matoma. Teoretikai jau XVIII amžiuje užuojautą: susitapatinimą su gyvojo kančia pavertė pagrindine santykio su kitu paskata. Dar graikų teoretikai, svarstę apie tironiją, pastebėjo, kad valdančiųjų politikų korupcija, abejingumas ar žiaurumas yra didžiausios priežastys, lemiančios nepasitikėjimą jais. Bažnyčios patyrė, kad lengviau pasiekti sutarimo dėl to, kas yra bloga, nei dėl to, kas gera: joms visuomet buvo lengviau nurodyti, ko negalima daryti, pasitenkinant susilaikymais, užuot susigaudžius, ką reikėtų daryti. Tikrai aišku, kad savo vardo verta politika prasideda nuo įsivaizdavimo, ką žmonės daro su savo gyvenimu ir teisėmis.

Taigi galima būtų tarti: štai akivaizdybių masyvas, kurio užtenka sutvirtinti visuotinį konsensusą planetoje ir tvirtai imtis jo įgyvendinimo.

Ir vis dėlto, reikia pripažinti, kad taip nėra: kad šioji „etika“ yra nenuosekli ir kad tikrovėje akivaizdžiai siautėja egoizmas, emancipacijos politikos nyksta ar darosi nepatikimos, daugėja „etninių“ konfliktų, o laukinė konkurencija darosi universali.

Nuotr. aut. Gabriel Jimenez

Nuotr. aut. Gabriel Jimenez

  1. Žmogus: gyvas gyvūnas ar nemirtingas singuliarumas?

Klausimo šerdis – universalaus žmogiško Subjekto prielaida, gebanti etiką suvesti į žmogaus teises ir humanitarinius veiksmus.

Įsitikinome, kad etika pajungia subjekto identifikaciją universaliai atpažinti jo atžvilgiu padarytam blogiui. Taigi etika apibrėžia žmogų kaip auką. Mums sakys: „Visai ne! Nepamirškite aktyvaus subjekto, kuris įsitraukia kovon su barbarybe!“ Tad patikslinkime: žmogus yra tas, kuris geba save atpažinti kaip auką.

Šį apibrėžimą reikės paskelbti nepriimtinu. Tam esama trijų pagrindinių priežasčių.

1) Pirmiausia, aukos būklė, kenčiančio gyvulio, paliegusio mirštančiojo būklė sutapatina žmogų su jo gyvūniškąja substancija, jo gryna ir paprasta gyvojo tapatybe (gyvybė, kaip rašo Bichat[3], tėra „mirčiai besipriešinančių funkcijų visuma“). Žinoma, žmonija yra gyvūnų rūšis. Ji yra mirtinga ir plėšri. Tačiau nė vienas iš šių vaidmenų negali jos išskirti iš gyvųjų pasaulio. Kaip budelis žmogus yra gyvuliška šlykštynė, tačiau reikia turėti drąsos pripažinti, kad kaip auka jis ne ką geresnis. Visi pasakojimai apie nukankintus[4] ir išgyvenusius tai aiškiai rodo: kalėjimų ir stovyklų budeliai ir biurokratai su savo aukomis gali elgtis kaip su skersti siunčiamais gyvuliais, su kuriais jie, gerai įmitę nusikaltėliai, neturi nieko bendra būtent todėl, kad aukos ir iš tikrųjų tapo tokiais gyvuliais. Padaryta viskas, kad tai įvyktų. Neginčijamas faktas, kad kai kurie išliko žmonėmis ir visai tai paliudijo. Tačiau jiems tai pavyko tik dėl nepaprastų pastangų, kurias patvirtina ir liudininkai (ir kurios juose išbudina džiugų pripažinimą) – beveik nesuvokiamo vidinio pasipriešinimo, kylančio iš to, kas nesutampa su aukos tapatybe. Tai ir yra Žmogus, jei pamėgintume jį mąstyti veikime: kaip rašo Varlamas Chalamovas Pasakojimuose apie stovyklų gyvenimą[5], šis padaras priešinasi kitaip nei žirgai – ne savo trapiu kūnu, o užsispyrimu likti tuo, kas jis yra, – tai yra, būtent kažkuo kita nei auka, kita nei būtis-myriop, taigi kita nei tai, kas mirtinga.

Nemirtingasis – štai kas blogiausiomis jam tekusiomis aplinkybėmis pasirodo esąs Žmogus, singuliarizuodamasis šioje daugiaformėje ir grobuoniškoje gyvenimo tėkmėje. Norint apmąstyti bet kokį Žmogaus aspektą, pradėti reikia būtent nuo čia. Jei ir esama „žmogaus teisių“, tai tikrai nėra gyvybės teisės mirties atžvilgiu ar teisės išlikti varge. Tai yra pačios save teigiančios Nemirtingojo teisės arba Begalybės teisės, taikomos kančios ir mirties kontingencijos atžvilgiu. Tai, kad galiausiai visi mirsime ir iš mūsų liks tik dulkės, nieko nekeičia Žmogaus kaip nemirtingojo tapatybėje tuo metu, kai jis sukyla prieš norą-būti-gyvūnu, kurio akivaizdon aplinkybės jį išstato. Žinoma, kad kiekvienas žmogus turi gebą būti tuo nemirtinguoju bet kada: tiek didžiomis, tiek mažomis aplinkybėmis, svarbiausios ar ne tokios svarbios tiesos akivaizdoje. Subjektyvizacija kiekvienu atveju yra nemirtinga ir steigia Žmogų. Anapus to tėra biologinė rūšis – „beplunksnis dvikojis“, kurio kerai neakivaizdūs.

Jei pradedama ne nuo čia (paprastai tariant, ne nuo teiginio, kad Žmogus mąsto ir yra nuaustas iš tam tikrų tiesų), jei Žmogus sutapatinamas su grynąja savo kaip gyvojo tikrove, neišvengiamai pasiekiama priešingo nei, rodos, buvo skelbta principo. Mat šis „gyvasis“ yra iš tikrųjų vertas paniekos, ir jis bus niekinamas. Kaip galima nematyti, kad humanitarinėse misijose, įsikišimuose, paramos legionų išsilaipinimuose numanomas universalus Subjektas yra suskaldomas? Aukų pusėje – priešais ekraną išstatytas pastėręs gyvūnas. Geradarių pusėje – sąžinė ir imperatyvas. Bet kodėl gi šis skilimas visus vėl ir vėl sustato į tuos pačius vaidmenis? Kaip galima nejausti, kad šioji etika, krypstanti pasaulio vargų link, už savojo Žmogaus-aukos slepia baltąjį Žmogų? Kai situacijos barbariškumas apmąstomas tik „žmogaus teisių“ sąvokomis – o juk iš tikro visuomet turima reikalo su politine situacija, kviečiančia politiškai mąstyti ir veikti, situacija, kurioje dalyvauja autentiški veikėjai – situacija suvokiama iš mūsų tariamos pilietinės taikos pozicijos kaip kažkas necivilizuoto ir raginančio civilizuotuosius įsikišti civilizuojant. Tačiau bet kokia intervencija siekiant civilizuoti reikalauja pradinės paniekos visai situacijai, įskaitant ir jos aukas. Štai kodėl „etika“, net ir po dešimtmečiais trukusios drąsios kolonializmo ir imperializmo kritikos, yra vienalaikė su purvinu „vakariečių“ pasitenkinimu savimi pačiais, su iškaltu teiginiu, jog „trečiojo pasaulio“ vargai yra jų pačių nemokšiškumo, nenaudingumo, žodžiu, jų buvimo žemiau žmogiškumo, rezultatas.

2) Antra, etinį „konsensusą“ grindžiant Blogio atpažinimu, bet koks mėginimas suburti žmones aplink kokią nors pozityvią Gėrio idėją ar, dar daugiau, apibrėžti Žmogų per tokį projektą, pasirodo esąs tikrasis paties blogio šaltinis. Mums tai kala į galvas jau penkiolika metų: bet koks revoliucinis projektas kaip „utopinis“ išvirsta, kaip mums kartojama, į totalitarinį košmarą. Bet koks noras įrašyti teisingumo ar lygybės idėją baigiasi bloguoju. Bet kokia kolektyvinė Gėrio valia sukelia Blogį[6].

Tačiau tokia sofistika žalinga. Jei vertinamas tik toks etinis įsitraukimas, kuris nukreiptas prieš a priori atpažįstamą Blogį, iš kur tuomet randasi bet koks to, kas yra, pokytis? Iš kur žmogui semtis jėgų būti nemirtingam? Koks tuomet mąstymo likimas, jei gerai žinoma, kad jis arba yra teigiantis išradimas, arba jo iš viso nėra? Kaina, kurią sumokame už etiką, iš tikro tėra slunkiškas konservatizmas. Etinė žmogaus samprata net tik galiausiai susiveda į biologiją (aukų vaizdiniai) ar „vakarietiškumą“ (ginkluotų geradarių pasitenkinimas), bet ir užkerta kelią bet kokiam pozityviam platesnių galimybių įsivaizdavimui. Visa, kas tiek išgirta, kas etikos legitimuojama, iš tikro yra to, kas jau turima, išsaugojimas prisidengiant „vakarietiškumu“. Įtvirtinusi savo valdas (materialią valdžią, o taip pat ir valdžią sau pačiai), etika apibrėžia Blogį kaip tai, kas jai tam tikra prasme nepriklauso. Tačiau Žmogus kaip nemirtingasis laikosi tuo, kas neapskaičiuojama ir nenusavinama. Jis laikosi tuo, ko nėra. Kėsintis uždrausti jam įsivaizduoti Gėrį, skirti tam jo kolektyvines galias, dirbti nenumatytų galimybių įgyvendinimui, mąstyti tai, kas galėtų būti, kaip radikalus pertrūkis to, kas yra, atžvilgiu, reiškia paprasčiausiai uždrausti jam būti žmogumi.

3) Pagaliau, neigiamai ir a priori apibrėždama Blogį, etika nustoja galimybės mąstyti situacijų singuliarumą, kuris yra būtina bet kokio tikrai žmogiško veiksmo pradžia. Tokiu būdu gydytojas, ištikimas „etikos“ ideologijai, susirinkimuose ir komisijose vedžioja įvairiausius svarstymus apie „ligonius“ taip pat, kaip ir žmogaus teisių gynėjai mato vienalytę aukų minią – kaip „žmogišką“ žemiau žmogiškumo atsidūrusių esinių visumą. Ir tam pačiam gydytojui nekils jokių sunkumų atsakyti tam konkrečiam žmogui gydymo ligoninėje visomis būtinomis priemonėmis, mat pastarasis neturi dokumentų ar jam negalioja socialinis draudimas. Vėlgi – „kolektyvinė“ atsakomybė to reikalauja! Čia nutrinamas vienas dalykas: tai, kad egzistuoja vienintelė medicininė situacija – klinikinė[7], kuriai nereikia jokios „etikos“ (tik aiškaus šios situacijos matymo) tam, kad būtų aišku, jog gydytojas yra tik tiek gydytojas, kiek situacijoje elgiasi pagal taisyklę padaryti visa, kas galima: gydyti šį žmogų, kuris to prašo (ir čia nėra jokio įsikišimo!), iki galo, pasitelkus visą turimą žinojimą, visas priemones, kurias žino egzistuojant, ir nė akimirkai nesuabejoti. O jei jam norima uždrausti gydyti, nes neva valstybės biudžete trūksta lėšų, mirtingumo statistika per aukšta ar migracijos srautus kontroliuojantys įstatymai sako ką kita, teneatvyksta policija! Ir net jei taip nutiktų, Hipokrato priesaikos griežtumas reikalauja pasipriešinti, jei reikia – ir jėga. Visa, ką „etikos komisijos“ ir kiti atrajojimai apie „sveikatos apsaugos išlaidas“ ir „valdininkišką atsakomybę“, būdami radikaliai išoriški išskirtinės, vien tik medicininės situacijos atžvilgiu, iš tikro gali padaryti, tai sutrukdyti būti ištikimiems šiai situacijai. Mat būti jai ištikimam reiškia plėtoti šios situacijos galimybę iki galo. Ar, jei norime, iš esamos situacijos išgauti (kiek tai įmanoma) joje glūdintį afirmatyvų žmogiškumą, t. y. stengtis būti šios situacijos nemirtinguoju.

Taigi etikos ideologija besivadovaujančiai medicinai „ligoniai“ reikalingi kaip beveidės ar statistinės aukos, tačiau tokia ideologija netrunka apsunkti nuo visų neatidėliotinų singuliarių poreikio situacijų. Taip „valdininkiška“, „atsakinga“ ir „etiška“ medicina suvedama į niekšiškumą spręsti, kuriuos ligonius „Prancūzijos sveikatos apsaugos sistema“ gali gydyti ir kuriuos, sekant biudžeto ir nuomonės reikalavimu, privaloma išsiųsti mirti Kinšasos priemiesčiuose.

  1. Keletas principų

Turime atmesti ideologinį „etikos“ svarstymą ir nepripažinti nieko, ką teigia negatyvus ir viktimizuojantis žmogaus apibrėžimas. Šiuo svarstymu žmogus sutapatinamas su paprasčiausiu mirtingu gyvūnu, ir tai yra nerimą keliančio konservatizmo simptomas, savo abstrakčiu ir statistiniu bendrumu trukdantis mąstyti situacijų singuliarumą.

Jam priešiname tris tezes:

  • I tezė: Žmogus tapatintinas su savo teigiančiu mąstymu, su singuliariomis tiesomis, kurioms turi gebą, su Nemirtingumu, dėl kurio jis yra labiausiai besipriešinantis ir paradoksaliausias iš visų gyvūnų.
  • II tezė: Blogį apibrėžiame tik atsispirdami nuo pozityvios gebos Gėriui, taigi ir nuo platesnės akistatos su galimybėmis bei atmesdami konservatizmą, o ne atvirkščiai.
  • III tezė: Visa žmonija įsišaknija mąstydama save singuliariose situacijose. Nėra etikos apskritai. Ir todėl egzistuoja tik procesų, kuriais vertinamos situacijos galimybės, etika.

Bet čia pasirodo rafinuotos etikos žmogus ir ima burbėti: „Nesąmonė! Viskas nuo pat pradžių nesąmonė. Etika visiškai nėra grindžiama Subjekto tapatybe, ką jau kalbėti apie jo kaip pripažįstamos aukos tapatybę. Etika iš principo yra kito etika, ji yra pamatinis atsivėrimas kitam, ji pajungia tapatybę skirtumui“.

Ištirkime šį minties takelį. Patikrinkime jo naujumą.

 

Iš prancūzų kalbos ištrauką vertė Daina Habdankaitė, versta iš Alain Badiou L’éthique, Caen: Nous, 2003.

[1] Hegelis, Dvasios fenomenologija, p. 343.Visa ši Dvasios fenomenologijos dalis yra sudėtinga, bet labai įtaigi. [Vert. past. A. Šliogerio vertime šioji vieta skamba taip: „dorovė esmingai pasireiškia kaip šitos betarpiškas ryžtingumas“].

[2] Kantas, Dorovės metafizikos pagrindai.

[3] XVIII amžiaus prancūzų gydytojas, anatomas ir fiziologas.

[4] Henri Alleg, Klausimas, 1958. Nėra nieko bloga duoti nuorodas į kankinimų atvejus ir tarp mūsų, sistemiškai organizuotus prancūzų kariuomenės nuo 1954-ųjų iki 1962-ųjų.

[5] Varlam Chalamov, Kolyma. Pasakojimai apie stovyklų gyvenimą, Maspéro-La Découverte, 1980. Tai nuostabi knyga, tikrąjai etikai suteikianti meno pavidalą.

[6] André Glucksmann, Mokytojai Mąstytojai, Grasset, 1977. Glucksmannas atkakliausiai laikėsi idėjos apie absoliutų Blogio sąmonės pirmumą ir manė, jog katastrofiškas Gėrio pirmumas yra filosofinė išmonė. Taigi „etinė“ ideologija iš dalies išauga iš 70-ųjų pabaigos „naujųjų filosofų“.

[7] Cécile Winter, Qu‘en est-il de l‘historicité actuelle de la clinique ? (remiantis Foucault apmąstymais). Planuojama išleisti. Šiame tekste pačiu griežčiausiu būdu reiškiamas apmąstytas noras esamomis medicinos sąlygomis performuluoti klinikines reikmes kaip vienintelę nuorodą.