Šeštadienį Vinco Kudirkos aikštėje susirinko ir, rankose droviai gniauždamos plakatus, ilgesingai pamindžiukavo ir pabendravo dvi viena kitai oponuojančios stovyklos. Protestų priežastis – šauktinių grąžinimo klausimas, įtraukęs Lietuvos visuomenę į nesibaigiančius svarstymus. Pirmai stovyklai priklauso tie, kurie pasisako už šauktinių kariuomenę, antrai – žmonės, laikantys save antimilitaristais ir nepalaikantys šauktinių grąžinimo idėjos. Dar kartą Lietuva susiskaldė į dvi piktai viena į antrą šnairuojančias dalis. Ir dar yra tokie nuosaikūs žmonės, kurie stengiasi į viską žiūrėti susikūrę distanciją. Būtent iš šio taško nagrinėsime keletą Lietuvos aktualijų. Situacija, susidariusi iškėlus idėją apie šauktinių grąžinimą, yra įdomesnė ir bent šiek tiek prasmingesnė negu kitos, paprastai jaudinančios Lietuvos visuomenę, nes abi pusės savaip teisios, o ir klausimas, sukėlęs šį visuotinį ūžimą, pakankamai slidus ir nelengvai pasiduoda apmąstymui.

set the controls for the heart of the sun, aut. Ignė Grikevičiūtė

set the controls for the heart of the sun, aut. Ignė Grikevičiūtė

Taigi grįžtame prie protestuotojų – pasižiūrėjo vieni į kitus, truputį parėkavo koks nors karštagalvis,  ir visi išsiskirstė. Išsiskirstė, nieko naujo neįvyko. Bet tokie protestai, kad ir kaip linksmai atrodantys prašalaičiui, rodo ir tam tikrų gerų dalykų – mes nebijome išreikšti savo nuomonės. Aplinkybės rodo – kalbu apie opias nūdienos aktualijas ir, žinoma, beveik visur regimą kai kur tikrą, kai kur įsivaizduojamą Rusijos šešėlį – kad internetinė erdvė dargi atskleidžia mūsų pomėgį daug kalbėti. Viena vertus, tai irgi privalumas, nes būtent kalbant gimsta diskusija, būtent analizuojant, kas kad šleivai ir kreivai, atsiranda ir protingų minčių – jos kartais netikėtai iššoka iš bendro beprasmio zirzimo fono. Tie nerangūs, kuklūs, bet užtat teisingi  pastebėjimai gali bent jau padėti suvokti aplinkybes, susidaryti bendrą įspūdį.

Bėda ta, kad dabar, esant tokiam nekontroliuojamam informacijos srautui, išties dažnai garsiau skamba kvailystės. Antra – ne visada lengva nuspėti visuomenės reakciją. Taip, diskusijos, vykstančios viešojoje erdvėje, gali priversti į aktualijas žiūrėti kritiškai ir atsakingai, tačiau dažniausiai jos sutrikdo, išmuša iš vėžių ir bendro reikalo suvokimas įteigia, kad esame masės dalis. Čia jau nėra labai gerai – individualią atsakomybę jausti visai paprasta, bet daug sunkiau būti atsakingam, kai priklausai masei. Dėl „masiškumo“ ir jame būnant atsirandančio atsakomybės trūkumo neretai pamirštame, kad, prieš susidarant nuomonę apie aktualius įvykius, dar neprošal juos ir apmąstyti. Manding, šiuo metu lietuviai linkę pasiduoti tai masinei psichozei, kurią kelia Rusijos grėsmė, ir nesvarbu, už kurią pusę šauktinių klausimu jie serga, bet šiai psichozei imuniteto neturi.

Net ir į kitus, smulkesnius įvykius žiūrime šiek tiek iškreiptai. Kalbu apie D. Grybauskaitės išdaigą Latvijoje. Nelabai svarbu, kieno kaltė šioje istorijoje didesnė – žurnalisto ar Lietuvos prezidentės. Gudriai suversti ją, žinoma, galime nesusikalbėjimui, tačiau paprastai tokiai santūriai prezidentei šįsyk ėmė ir pritrūko šalto kraujo: ji pasielgė ne visai taip, kaip turėjo pasielgti nepriklausomos demokratinės valstybės valdovė, iš kurios interviu ima kitos nepriklausomos valstybės žurnalistas. Trumpai tariant – pasielgta ne taip, kaip derėjo.

Įsidėmėtina – jei aplinkybės būtų kitokios, viskas tuo ir būtų pasibaigę. Kurį laiką mes pasipiktintume vieni prezidentės takto neišmanymu ir ne visai pagrįstu jos susierzinimu dėl nesuderintų klausimų, kiti – latvių žurnalisto, kaip kai kurie sako, lipančiomis per kraštus ambicijomis, kurių skatinamas jis nesibodėjo išmušti iš pusiausvyros ne bet ko, o mūsų šalies prezidentės. Tik tiek, ir būtų baigta. Bet dabar, kai Rusija demonstruoja savo karinę galią jau ir veiksmais, labiau įsijautę, labiau įsigyvenę į Lietuvos rūpesčius piliečiai į prezidentės interviu nesklandumus žiūri kaip į rusų suplanuotą ataką prieš Lietuvą, tarsi valstybės įvaizdžiui iš tiesų gali negrįžtamai pakenkti vieno iš aukščiausių šalies vadovų riktas.

Šis įvykis – labai noriu pabrėžti – ir globaliu, ir Europos mastu yra itin nereikšmingas ir, jei atvirai, tedomina tik lietuvius ir truputį latvius. Mus, nes jis susijęs su mūsų politine sistema ir jos nare, o kaimynus – nes su jų žiniasklaida. Todėl neprotinga taip išpūsti menkniekius – mūsų įvaizdžiui Europoje jie pakenkti negali. Aplinkybės, deja, daro įtaką mūsų reakcijoms ir gali jas užaštrinti. Taip nutinka dažnai – į paviršių iškeliamos smulkmenos, o gilyn nugramzdinami šiek tiek svarbesni dalykai . Čia leisiu sau minutei nuklysti – pavyzdžiui, Lietuvoje labai dažnai murkdomas juokingai mažų atlyginimų ir socialinės nelygybės klausimas. Jis jau kurį laiką įstrigęs tarp dumblių dugne ir, matyt, dienos šviesos dar ilgai nepasieks.

Ir kitas klausimas, kuris dabar skaldo visuomenę – šauktiniai. Labai ilgai svarsčiau, koks požiūris būtų teisingiausias. Tai sunku, juoba kad aš nepatenku į šauktinių sąrašą, todėl piktesni žmonės, vien iš noro pašmaikštauti, gali pulti mane kaltinti veidmainyste. Antra, nepasakyčiau, kad degu nepaprastu patriotiškumu ir meile tėvynei – ne, myliu ją tiesiog švelniai ir  draugiškai. Pastarasis dalykas tokiomis aplinkybėmis turbūt nesmerktinas, nes leidžia į situaciją žvelgti ne taip šališkai, o kad nešališkumas būtų užtikrintas, pradėsime nuo bendresnių pasvarstymų.

Kas apskritai vyksta Europoje? Pirmiausia, sakykime, kad pasaulio politikos arena – tai erdvė, kurioje žaidžiamas paslaptingas ir inertiškas žaidimas. Jis ypatingas tuo, kad yra begalinis – nesibaigs tol, kol bus žaidžiančiųjų. O žaidžiančiųjų šiuo metu netrūksta. Tie žaidėjai, kaip jau galima numanyti – tai valstybės, kurios į žaidimą įsijungia savanoriškai arba yra įjungiamos priverstinai. Su į(si)jungimu reikia susitaikyti, nes nėra kur dėtis: nežaisi – nebūsi draugas. Logika elementari ir primena vaikiškas draugystes žaidimų aikštelėje, tik mūsų žaidimas – daug aukštesnio lygio užsiėmimas: jis visaaprėpiantis, lydimas daug didesnės įtampos, atsakomybės, jame lošiama iš protu nesuvokiamų sumų ir nepaprastai rimtų dalykų. Įdomumas slypi vienoje subtilioje detalėje: žaidimas vieno bendro tikslo dabar jau neturi (anksčiau tai galėjo būti viešpatavimas pasaulyje, bet ir aptariamo žaidimo taisyklės pasikeitė ir tokį tikslą šiais laikais puoselėti gali tik šiek tiek išprotėję žaidėjai); toks tikslas nebeegzistuoja – kiekvienas žaidžiantysis išsikelia savąjį.

Europa kaip žaidimas

Europa kaip žaidimas

Į tokį žaidimą, suprantama, įtraukta ir Lietuva. Kai išsilaisvinome iš sovietų okupacijos, buvome priimti į politinio vyksmo areną. Apsidairę joje, galėjome tyliai sau pripažinti, kad atsidūrėme jau senų senovėje įsibėgėjusiame žaidime ir dar tuščiomis kišenėmis, kai dalis žaidėjų jau klesti – vieni jų žaisti pradėjo dar tada, kai mes kaip valstybė ir kaip tauta dar neegzistavome. Kas mums teliko? Nuolankiai paėmėme kauliukus, pradėjome stumdyti figūrėles ir dar truputį negrabiai planuoti ėjimus į priekį. Ir sutikome laikytis žaidimo taisyklių.

Taisyklės ir nurodymai, pati žaidimo dvasia – visa tai nėra kažkas negrįžtama nuspręsta ar sustabarėję. Pavyzdžiui, labiausiai įgudusios valstybės gali taisykles pakoreguoti ir pataisyti, kas, beje, retkarčiais ir vyksta. Pateikime kad ir patį paprasčiausią pavyzdį – V. Vilsono 14 punktų programą po Pirmojo Pasaulinio karo. Apskritai, daugybė įvairių tarpvalstybinių sutarčių rodo, kad  politinio žaidimo normos kinta.

Vienas didžiausių pokyčių, mano manymu, įvyko XIX a., kai reikšmingą vietą išsikovojo ir politiką pertvarkė nacionalizmas, idėja, kuria paremtas visas šiuolaikinis Europos žemėlapis. Pagal kai kurias teorijas, tai – dirbtinis konstruktas. Žinoma, gali būti ir taip, bet svarbiausia, kad šis konstruktas pasidarė labai reikšmingas.

Nacionalizmas greitai persmelkė viską: santykius tarp valstybių, tautų santykius daugiatautėse valstybėse, ir sukėlė labai daug įdomių reiškinių XIX–XX a. politikoje. Lietuvio, lenko, čeko, prancūzo sąmonėje staiga ėmė formuotis tautinė savimonė. Priklausymas tautai ir meilė tėvynei, iš tiesų anksčiau niekam nekėlusi jokių emocijų, staiga tampa valstybių formavimosi priežastimi. Stebuklinga, kaip ši idėja įsišaknijo. Niekaip kitaip ir nebeįmanoma įsivaizduoti šiuolaikinės valstybės, tik kaip sutartinį dažniausiai vienos tautos bendrabūvį. Koegzistencija  imperiniame darinyje pasidariusi neįmanoma, netgi žalinga, nes stabdo raidą. Taip yra dėl to, kad  žmogus bendrumą ėmęs suprasti ne kaip priklausymą miesto ar religinei bendruomenei, bet būtent kaip priklausymą tautai.

Štai dabar, suprasdami, koks svarbus valstybės pagrindui nacionalizmas,  grįžtame į šių dienų Lietuvą. Sakykime, kad yra galimybė pakvaišusiai ir taisyklių nesilaikančiai žaidėjai kėsintis į mūsų suverenitetą, ir tai negerai. Tauta turi turėti savo valstybę, erdvę, reikalingą nesuvaržytai jos būčiai ir raiškai. Turėdami galvoje užpuolimo riziką, galime prisiminti, kad lietuviai buvo priversti gintis ir anksčiau, irgi ne pačiomis palankiausiomis aplinkybėmis. Ir, o visi šventieji, ėmėme ir apsigynėme – nepriklausomybės kovų metu XX a. pradžioje. Jei nebūtume tuo metu turėję kariuomenės, tai vargu ar būtų buvę įmanoma išsaugoti tuomet dar tokią trapią nepriklausomybę.

Didžiausia klaida pastaruoju dešimtmečiu, apskritai, mūsų nepriklausomos Lietuvos gyvavimo laikotarpiu, buvo visiškas abejingumas šalies gynybai. Dėl to galbūt kalta ir sudėtinga Lietuvos ekonominė situacija (čia kita didelė problema), bet vis dėlto negalima pamiršti, kad sava, pakankamai stipri kariuomenė valstybei būtina. Negalima naiviai remtis vien į NATO ir tikėtis, kad jis, kaip stiprus vyresnis bičiulis, visada bus šalia.

Aš suprantu ir kitos visuomenės dalies susirūpinimą: mes nežinome, kokių aukų iš mūsų pareikalaus susiklostysiančios aplinkybės, o tai kelia nerimą. Galima būti antimilitaristu ir pacifistu iki kaulų smegenų, bet vis dėlto reikia suprasti vieną dalyką: kariuomenė yra vienas iš veiksnių, kurie stiprina valstybę, padaro ją savarankiškesnę ir mažiau priklausomą nuo išorinių jėgų.

Aišku, šauktinių kariuomenė nėra tas pats, kas profesionalų daliniai – tai jie būtų teisingiausias ir išmintingiausias sprendimas. Ir turbūt natūralu, kad šauktinių amžiaus jaunuoliai nesijaučia patenkinti tuo, kas vyksta: niekas jų neįspėjo, niekas su jais nesitarė, o netrukus juos devyniems mėnesiams įtrauks kitokia, jiems nepažįstama realybė. Aš nežinau, ar teisingi tokie staigūs Lietuvos ėjimai, bet kokių nors veiksmų imtis turėjome.

Mes, europiečiai, išgyvename keistą keletą sričių apimančią krizę. Žinoma, dabar jau XXI a. – kupinas taikos amžius, kurio šūkis „leisk gyventi kitam!”, bet tik iš dalies. Kita vertus – kaimynai nenuspėjami. Tai linksmas pavasaris, ar ne?